Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  

Bernardine Evaristo

  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anna Burns "Pienininkas"

Anna Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.

Sveiki, skaitytojai,

Smagu, kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962) pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi  Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas (angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga, kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams. Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano kilusias mintis ir pastebėjimus.

Romane pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe, policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...

Akivaizdu, kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus: svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių, slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų, pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą, atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.

Gaudama Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus, ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.

Anna Burns

Kai kada labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.

Paradoksalu, tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas, išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas, kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.

Romane yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos, palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą, kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio, kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas, baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.

„Tiesiog ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo, ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to, kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“  

Galbūt makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas, nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip, kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva. 

Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją, kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija, šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.

Jūsų Maištinga Siela

Man Booker Prize 2018 longlist (Books covers) / Ilgasis Man Booker 2018 knygų sąrašas

Sveiki,

Be prestižinių Goncourt literatūros premijų tikriausiai dar labiausiai pasikliauju Man Booker ir The Man International Booker premijomis. Praktiškai nepamenu, kada būčiau nusivylęs skaitydamas kokią nors knygą iš nominuotų ar šią premiją pelniusių rašytojų.

Ką tik www.theguardian.com paskelbė šių metų ilgąjį Man Booker pretendentų sąrašą. Vien į jį patekti rašytojams yra garbė ir garantas, kad nebus užmiršti tol, kol rašys. Šiemet, kaip Marius Burokas pastebėjo, beveik nematyti jau žinomų vardų išskyrus romano „Anglas ligonis“ autorius, kuris, beje, yra seniai jau pelnęs su šiuo romanu Booker premiją. Taigi, žvilgtelėkime, kas mūsų laukia. Nes tikriausiai ir kai kurios lietuviškos leidyklos orientuosis į šio sąrašo literatūrą. Bent jau taip norėčiau, kad būtų.

Belinda Bauer – Snap

Anna Burns – Milkman

Nick Drnaso – Sabrina

Esi Edugyan – Washington Black

Guy Guranatne – In Our Mad and Furious City

Daisy Johnson – Everything Under

Rachel Kushner – The Mars Room

Sophie Mackintosh – The Water Cure

Michael Ondaatje – Warlight

Richard Powers – The Overstory

Robin Robertson – The Long Take

Sally Rooney – Normal People

Donal Ryan – From a Low and Quiet Sea

Jūsų Maištinga Siela