Booker 2010-2019 premija įvertintos knygos lietuviškai

Sveiki,

 

Esu didžiulis Booker Prize ir Booker Prize International gerbėjas, todėl kaskart labai džiaugiuosi, jeigu kokia lietuviška leidykla apsiima išleisti knygą. Pastarojo dešimtmečio Booker Prize knygos išverstos ganėtinai greitai, tiesa, ne visos. Dalijuosi pastebėjimais.

 

2010 m. Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (vertė Aurelija Bivainytė, Metodika, 2012).

2011 m. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lanos, 2016).

2012 m. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“ (vertė Gintaras Kaminskas, Sofoklis, 2019).

2013 m. Eleanor Cotton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2018).

2014 m. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2017).

2015 m. Marlon James „A Brief History of Seven Killings“

2016 m. Paul Beatty „The Sellout“

2017 m. George Saunders „Linkolnas bardo“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2018).

2018 m. Anna Burns „Pienininkas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2019).

2019 m. Margaret Atwood „The Testamens“ ir Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (vertė Akvilina Cicėnaitė, Alma littera, 2020).

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anna Burns "Pienininkas"

Anna Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.

Sveiki, skaitytojai,

Smagu, kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962) pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi  Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas (angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga, kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams. Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano kilusias mintis ir pastebėjimus.

Romane pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe, policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...

Akivaizdu, kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus: svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių, slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų, pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą, atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.

Gaudama Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus, ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.

Anna Burns

Kai kada labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.

Paradoksalu, tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas, išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas, kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.

Romane yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos, palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą, kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio, kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas, baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.

„Tiesiog ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo, ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to, kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“  

Galbūt makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas, nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip, kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva. 

Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją, kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija, šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela