Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela