Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Amin Maalouf "Pasiklydę"

Amin Maalouf. „Pasiklydę“ – Vilnius: Žara, 2016 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Nesu perskaitęs daug grožinės literatūros knygų, kurias įvardyčiau kaip islamiškų valstybių pasaulėžiūrą vaizduojančius kūrinius. Viena tokių gyvenime įsimintinesnių visgi buvo Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą. Štai libanų kilmės prancūziškai rašantis Aminas Malufas (Amin Maalouf), kadaise pelnęs net Gonkūrų literatūros premiją, savo vienu naujausiu romanu Pasiklydę (pranc. Les Desorientes) atrodo gana kosmopolitiškas.

Knygos įvairumą pasaulinėje politikos ir religijos arenoje tikriausiai nulėmė tai, kad autorius ne vieną dešimtmetį gyvena Prancūzijoje ir kol kas neketina grįžti į gimtąjį Libaną, ką padaro tarsi jo paties romane esantis prototipas Adamas, kuris po 25 metų pertraukos grįžta į kadaise karo nusiaubtą tėvynę, kad suvestų asmenines sąskaitas ne tik su praeities draugais, bet ir su aptakiomis sąvokomis kaip kultūra, gimtoji žemė, tėvynė ir t. t.

Pirmasis įspūdis po keliolikos puslapių gana geras, nes taip, kaip rašo Artimųjų Rytų rašytojai, nerašo kiti: stilius persmelktas paprasto kasdieninio pagarbos ir sakralumo įspūdžio. Suprantama, gurmaniškos literatūros šalyje Prancūzijoje toks pasakotojo kalbėjimo įspūdis, kad ir ne naujas, tačiau vis tiek egzotiškas dalykas. Būtent sakinių struktūrose, kuriose nebelieka metaforinio kalėjimo, vis dar juntamas islamiškos šalies kalbėjimo dvelksmas: čia vyrai nesidrovi vienas kitą dažnai apkabinti, kreiptis į draugą ir vadinti jį „broliu“, bučiuoti ir t. t., ko iš esmės Vakarų kultūroje mačistinio įvaizdžio ir vyriškumo stereotipinių įvaizdžių prisodrintoje kultūroje apstu su kaupu.

Rytų žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai tampa netgi egzotiški, tačiau autoriui pavyko palikti religinius niuansus antrame plane ir radikalūs islamistiniai niuansai tėra tik vienas iš komponentų, papildančių iš esmės gana universalią „Bizantietišką“ draugų būrelį, kuriame spiečiasi ir krikščionys, ir žydai, brėždami gana kosmopolitišką Rytų pasaulį, kurį pamažu sugriauna vietiniai karai ir įsiviešpatauja radikalusis islamas. Nepaisant to, romano šerdimi tampa ne religija, bet Adamo prisiminimai apie praeitį, kuriuos jis bando susieti su savo Adamo (pirmuoju žmogumi) vardu ir jo likimu, kuris tampa ir  pagrindinio veikėjo likimu.

Romane stebina gana laisvas rytų moterų gyvenimas, pvz., Semiramidė, kuri tėra našlė, įkūrusi viešbutį, tačiau ji nesibodi įsivelti į makabrišką romaną su Adamu, atvirai telefonu aptarinėdama savo jausmus su meilužio mergina Doloresa. Tokie santykiai atrodo perdėtai liberalūs, tačiau žinant arabų pasaulio keistumus, nenuostabu, kad gali būti ir šitaip, kaip aprašo autorius.

Nestinga ir kitų Adamo jaunystės draugų paveikslų, kurie iš dalies primena karnavališkai persotintą tam tikrą Vakarietišką literatūrą. Pavyzdžiui, Adamo draugas Albertas, norėjęs nusižudyti, staiga karo išvakarėse pagrobiamas, vėliau persikelia gyventi į JAV, kur pradeda aktyvų homoseksualisto gyvenimą. Niekada negalėjęs savo draugams pasisakyti apie save, jis taip pat grįžta kaip svetimas į savo žemę. Kitų draugų gyvenimai ne ką mažiau margi: Najimas gyvena Brazilijoje ir daug geria ir valgo, todėl yra storulis. Dvynių Ramzio ir Ramerio gyvenimai itin skirtingi: vienas iš jų tapo vienuoliu asketu, o kitas – turtuoliu, kuris nežino, kokiame pasaulio kampelyje rytoj nubus. O štai Bibalio brolis tapo radikaliu islamistu... Ar įmanoma po tiek daug metų vėl visiems susirinkti į krūvą ir būti vėl draugais, nepaisant 25 metų skirtingos patirties? Atrodo, kad Adamui tuoj pavyks stebuklingai iš viso pasaulio sukviesti praėjusio gyvenimo draugus, tačiau skaitytoją nuolat persekioja nuojauta, kad surinkti buvusio gyvenimo šukes neįmanoma...

Rašytojas Amin Maalouf.

Pasiklydę pats pavadinimas iš esmės pateisina, ką padaro karas su žmonių gyvenimais, tačiau, pasirodo, karas tėra tik viena iš priežasčių, o iš tikrųjų tautos vaikai pasiklydę ne po pasaulį, bet tarp laiko, kitaip sakant, savo patirčių ir atskirčių, atminties ir dabarties. Adamas nuolat rašo dienoraščio pobūdžio tekstus apie savo patirtis ir jausmus grįžus į tėvynę, savo išdavystę Doloresai ir t. t., instinktyviai bandydamas sugrįžti į tas dienas, kai dar nebuvo nukirsta bambagyslė su tėvyne. Kartais atrodo, kad Adamui tėvynė yra ne žemė, ne seniai bankų atimtas prabangus namas, bet tie draugai, kurie niekada nebebus tokie, kokie jie buvo studentavimo laikais. Adamo misija neįmanoma, gaudyti prarastą laiką, ieškoti pasikeitusiuose drauguose tų veidų ir jausmų, kurie buvo jaunystėje prieš karą. Tai iš tikrųjų varginantis pagrindinio veikėjo darbas, kuris liudija, jog veikėjas jaučiasi iš dalies kaltas, kad šitiek metų buvo apleidęs tėvynę ir draugus. Savotiškas atpirkimo aktas per emocinę atmintį yra dar vienas paklydimo labirintų, kurį kuria A. Maalouf.

„Tiesą pasakius, tai veikiau kelionė laiku, negu erdve. Iš pažiūros atrodo, kad grįžau atnaujinti ryšių su jaunystės šalimi, bet į šalį aš net nežiūriu, tik ieškau joje savo jaunystės pėdsakų. Aš abejingas daiktams ir žmonėms, kurių nepažinojau ankstesniame gyvenime. Nenoriu nieko išmokti, nenoriu atgaivinti to, kas man jau buvo artima. Taip, ieškau, ieškau griuvėsių, pėdsakų, liekanų. Viskas, kas nauja, man atrodo kaip nepageidaujamas įsiveržimas į mano svajonę, kaip mano atsiminimų įžeidimas, kaip agresija (287 p.)“.

Kai kurie pagrindinio veikėjo pasvarstymai man buvo ypač artimi. Daug sveiko žvilgsnio į ginklavimąsi, į paprasto civilio santykį su valstybe ir perdėtą pareigą ginti valstybę, kuri tau pačiam nieko neduoda.

Knygą iš prancūzų kalbos vertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė, kurios verstinė knyga antrąkart iš eilės tapo geriausia ir vertingiausia išversta knyga. Vertimas gal ir geras, tačiau Dieve tu brangus, atleisčiau visus leidyklos Žaros dailininkus, nes jų knygų viršeliai apgailėtinai baisūs. Atleiskite, tačiau niekada į rankas nebūčiau paėmęs tokios knygos, kuri primena leistas knygas prieš 20 ir daugiau metų, o jau tas baisus pavadinimo šriftas – apsaugok Viešpatie! Ir jei ne puikaus vertimo reklama, kažin, ar Pasiklydę kada būtų atsidūrę mano rankoje.

Šiaip nemėgstu teksto, kuris sudurstytas iš įvairių žanrų, kai epiniame tekste įsiterpia visokie dienoraščio intarpai, – kas ir buvo šiame romane, – bet autoriui pavyko išlaikyti harmoniją tarp skirtingų teksto pobūdžio ir papasakoti švelnia pasakotojo tonacija sopulingą praradimų istoriją, keliant kosmopolitines problemas šiandien iš esmės labai artimas Lietuvai, kai mūsų pačių tautiečių tiek daug išvažiavusių ir turinčių savų skaudžių patirčių netgi pretenzijų tėvynei. Pasiklydę priminė Orfėjo kelionę iš požemio su Euridike, tik šįkart Adamas po 25 metų atsigręžęs į savo praeitį, šalį ėmė ir paklydo teisindamasis pats ir bandydamas kitus pateisinti, atleisti ir sudurstyti tai, kas iš esmės kiekvieną iš mūsų traumuoja savaip – atskirtis su gimtąją žeme ir savo tautine tapatybe.

Jūsų Maištinga Siela