2024 m. gegužės 25 d., šeštadienis

Tarptautinį Bukerį laimėjo vokietė Jenny Erpenbeck su knyga "Kairos" / The International Booker Prize 2024 Winner

 

Sveiki,

Žodžiu, nenustebino, kad visgi 2024 metų Tarptautinė Bukerio premiją pelnė vokiečių rašytojos Jenny Erpenbeck romanas „Kairos“ apie Berlyno sienos griūties epochą, kuri pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politinį ir geopolitinį veidą. Pastebiu, kad Bukerio laimėtojai tarsi tyčia vienaip ar kitaip orientuoti į politinį sūkurį, o skaitytojai-teisėjai nėra abejingi vienos ar kitos šalies politiniam laukui, dažnai traumuojančiam savo įprastus gyventojus.

Primenu, kad autorė „Kairos“ parašė vokiškai, o į anglų kalbą išvertė Michael Hofmann, su kuriuo ji ir pasidalijo perpus piniginį prizą. Įdomu tai, kad viena žymiausių savo šalyje vokiečių romanistė su savo naujausiu kūriniu pačioje Vokietijoje nebuvo itin palankiai sutikta. Pasirodęs romanas nefigūravo jokiuose šalies prestižiniuose apdovanojimuose, todėl, pelnytas pirmąkart nuo šios premijos įsteigimo apdovanojimas vokiečių rašytojai, ne juokais sujudino Vokietijos leidybą: ar nebus jie ką nors pražiopsoję, ko nepraleido tarptautiniai skaitytojai? Šiaip ar taip, savame krašte juk pranašu nebūsi... Ką gi, gal kada teks perskaityti „Kairos“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper. 2 knyga"

 Alice Oseman. „Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Pagal labai didelio populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus. Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra, na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta, kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.

Visgi darau prielaidą, jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę, pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų. Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.

O antrojoje dalyje toliau pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų nelabai įmanoma...


Alice Oseman

Kitas antrosios dalies svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską girdi? Žinoma, kad taip.

Komiksas gražiai naivus, paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Sia & Kylie Minogue - Dance Alone [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Naujausia daina mano pasiklausymo sąraše atsirado būtent Sia & Kylie Minogue duetas su daina Dance Alone. Pastaruoju metu neatrandu naujos muzikos, tiesa, nelabai jos ir ieškau, tad buvau pamiršęs, kaip man tiesiog patinka klausytis važiuojant į darbą paprasčiausios muzikos, kuri skamba šviesiai ir pakiliai. Matyt, „Eurovizija“ bus šiek tiek tą domėjimąsi muzika sumaišiusi, bet tiek to. Naujausia daina „Dance Alone“ yra dešimtojo Sios albumo „Reasonable Woman“, išleistas ne taip ir seniai – gegužės 5 dieną, o daina „Dance Alone“ tapo antruoju šio albumo singlu, išleistu vasario mėnesį. Sia šiai dainai bendradarbiauti pasikvietė australų itin populiarią atlikėją Kylie Minogue, kuri pastaruoju metu vėl labai ryškiai sužibo muzikoje, išleisdama gana sėkmingą albumą.

Visgi pats Sios albumas buvo sutiktas gana drungnai, jis susilaukė pusėtinų vertinimų ir, aišku, neprilygo didžiajam atlikėjos sprogimui 2014 metais, kai ji išleido pop muzikai įtaką padariusį albumą „1000 Forms of Fear“, kuris suformavo galutinai atlikėjos įvaizdį ir įtvirtino ją ne tik kaip atlikėją, bet ir dainų rašytoją bei kompozitorę, kuri per dešimtmetį padirbėjo su didžiausiais pop muzikos hitais ir Sia tapo kokybės ir populiarumo ženklu.

Naujausia daina gana popsinė, tokia disco stiliaus ir šiuolaikinės pop muzikos miksas. Dvi australės sukūrė šviesią dainą, pagal kurią norisi tiesiog šokti, tad žinoma, kad Australijoje daina pasiekė pirmąsias pozicijas, šokių JAV Billboard reitinge 8, Kroatijoje 10 vietą, o Estijoje 13. Kai tiek dabar daug muzikos ir tiek pasirinkimų internetinėse platformose, sunku konkuruoti, nepaisant to, kad daina albume nėra bomba, man ji labai patinka dėl savo skambesio ir lengvumo. Pasiklausykime.


Lyrics / žodžiai

SIai and Kylie Minogue – Dance Alone

 

Late night, you and I

Post-fight, it's my life

Let's roll, there's the door

I'm all for 4/4

 

I watch you walk away, it's just another day

Don't need you to stay, oh

I am not afraid, I know I'll be okay

There's nothing you can say, oh

 

I just wanna dance alone, I ain't ever going home

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna lose my phone

I just wanna dance alone

 

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever)

 

Won't stop, can't stop

No clock, another shot

Happy, so free

Look at me, finally

 

I watch you walk away, it's just another day

Don't need you to stay, no

I am not afraid, I know I'll be okay

There's nothing you can say, oh

 

I just wanna dance alone, I ain't ever going home

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna lose my phone (Ah, ah)

I just wanna dance alone (I just wanna dance)

 

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever, ooh, forever)

I just wanna dance alone (Forever, forever)

I just wanna dance alone (Forever)

 

I just wanna dance alone, I just wanna dance alone

I just wanna dance alone

I just wanna dance alone, I just wanna dance alone

I just wanna dance alone


Jūsų Maištinga Siela

2024 m. gegužės 24 d., penktadienis

Filmas: "Abigailė" / "Abigail"

 

Sveiki,

Ši savaitė pilna vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.

Istorija sukurta iš dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui. Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.

Žiūrėdamas filmą nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks, kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio – sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“ versijoje.

Tačiau visgi labiausiai gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme, nes nenuspėjami.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

 


Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Laukinė šalis" / "Wild Wild Cntry" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie dvasinio judėjimo lyderį OSHO (liet. Ošo), kurio tikrasis vardas Bhagwan Shree Rajneesh (1931-1990) pirmąkart sužinojau iš lietuviškai išleistos jo knygos. Kažkas atsidėkodamas padovanojo ir ėmiau ją praversdamas skaitinėti. Pasirodo, dvasinis mokytojas rašo apie kūrybos ir meilės galią, sakyčiau, išmintingai ir įtaigiai, taip, kaip tą daro Rytų išminčiai, pramynę populiarumo takus Vakarų kultūroje, o tekstuose bylojanti tiesa nėra nei kokia kontraversiška ar skandalinga, priešingai – papildo Rytų filosofijos sampratą, viena kitai neprieštarauja. Knygą iki šiol turiu savo namų bibliotekoje, bet, velniai rautų, kad būčiau bent pusę žinojęs apie Ošo tiek, kiek sužinojau žiūrėdamas mini dokumentinį serialą „Laukinė šalis“ (angl. Wild Wild Country), gal tada būčiau knygą arba greitai perskaitęs arba ja atsikratęs, nes kontraversiškesnio dvasinio lyderio reiktų paieškoti.

Visgi šis serialas nesunaikino kai kurių tikinčiųjų į Ošo mokymą, priešingai, jo knygos nuolat verčiamos ir perleidžiamos, o į Lietuvą jo mokymai atėjo sąlyginai neseniai. Dokumentiniame filme panaudoti išlikę istoriniai kadrai, kaip Ošo moko savo mokinius, kalba iš savo sosto apie sakralinius ir dvasinius dalykus, tačiau serialas ne apie jo mokymą, bet apie tai, ką jis sugebėjo padaryti devintajame dešimtmetyje, kai Indiją tuo metu dar valdė Indira Gandi. Pastarosios politika nebuvo maloninga Ošo mokymams, o ir savo krašte pranašu nebūsi, todėl Ošo aplink save sukūrė hierarchija grįstą valdžios tvarkymo sistemą, didžiausius reikalus paskiria savo favoritei Ma Anand Sheela (Šylai). Pastaroji ne iš kelmo spirta ir dėl savo mylimo mokytojo yra pasiryžusi padaryti bet ką, net žudyti...

Pamenate mūsų Tarpukario laikotarpyje, kai Pakštas pasiūlė lietuvius perkelti į Madagaskarą? Skamba dabar absurdiškai, tačiau iš dalies Šyla su Ošo buhalterija padaro tai, ko neįstengė Pakštas. Ji perkelia visą religinę komuną iš Indijos į JAV, Oregono valstiją, kur atokioje rančų provincijoje nusiperka didžiulius sklypus ir per kelis metus įsirengia Antilopės miestelyje atskirą pasaulį, į kurį vyksta mokiniai iš viso pasaulio, atiduodami savo turtus Ošo bendruomenei, kurioje būta vėlgi visko. Nekvestionuosiu Ošo mokymo apie seksualinę energiją, ji man primena Vudstoko Seksualinės revoliucijos išvakares, nes šioje komunoje buvo propaguojama poligamija, tačiau žiūrint į dokumentinius kadrus ima pavydas, nes žmonės labai laimingi. Jie savo bendruomenei atiduoda viską, yra visų ir kiekvieno, tačiau laimė jų veiduose švyti taip, tarsi būtų nuolatos apsvaigę. Aišku, kitas klausimas, kiek ten būta tos blaivybės, nes Ošo, nors iš dalies ir neskatino nei narkotikų, nei alkoholio, nei smurto, tačiau nepasisakė ir prieš. Kitaip sakant, viskas leidžiama tam tikrose proto ribose.





Įdomu, kad pats Ošo gyvenimo pabaigoje pasijuto išduotas Šylos, kuri iš esmės buvo jo vardu pasistačiusi ištisą gerai organizuotą imperiją. Vietos gyventojai neapkentė šio judėjimo ir laikė juos sektantais, todėl susipriešinusios bendruomenės patraukė į ideologinį ir politinį karą, netgi savitą terorizmą, o Ošo pasisakymai toli gražu nebebuvo apie meilę ir visatos energiją, jis tiesiog atvirai peikė ir keikę JAV įstatymus, politikus, vis labiau ryškindamas, kad neapkenčia JAV žmonių, nors tie patys dosnūs vakariečiai sukrovė jam turtus. Istorija daug pasakojama apie Šylos veiklą Oregone, toji istorija išties neįtikėtina, todėl žiūri ir netiki, jog taip galėjo būti. Ir išties, vienas žingsnis nuo utopinio pasaulio iki antiutopijos, nes ten, kur hierarchija, ten demokratija iš dalies tampa diktatūra. Šyla galiausiai pabėga į Vokietiją, o iš ten į kalėjimą...

Visgi seriale gausiai ir dosniai duoda interviu buvę ištikimiausi Ošos mokiniai, kurie gina ir su nostalgija mena Ošos laikus. Ir tai nėra kokie nors hipių narkomanai, o veikiau išsilavinusi visuomenė, kuri nebuvo kapitalistiniame pasaulyje laimingi, tarp jų vienas sėkmingas teisininkas, kuris iki šiol Ošo laiko mokytoju. Kita vertus, atrodo, jog tie žmonės šiek tiek akli, nes jie pasiduoda mokytojo žodžiui, kai tuo pat metu Ošo buvo nepaprastai turtingas, mėgo ir neslėpė prabangos, o jo automobilių kolekcija buvo tokia didelė, kad jis kasdien ištisus metus važinėjo su vis nauju automobiliu. Sakysime, kad mokytojas laužo stereotipus ir prabangą derina su dvasiniais pasiekimais? Ką man tai primena? Ogi krikščionių dievinamą tauriąją Motiną Teresę, kuri mielaširdingai dalijosi žmonių kančiomis, pozavo ir laikė kūdikius ant rankų prieš fotografus, tačiau keliavo po pasaulį pirmąja klase, o prieš mirtį atsisakė paprastų gydymo būdų (tikėjimas + medicininė humanitarinės pagalbos vaistinėlė), o griebėsi pačių brangiausių ir moderniausių to meto gydymo priemonių. Argi nekeista, kad viena šventieji deklaruoja, tačiau reikalui esant jie veikia ne ką blogiau nei kapitalistų verslininkų magnatų klanas?

Visgi serialas ir šokiruoja, ir atveria tam tikras diskusijas. Ką tie žmonės, apsirengę raudonai kaip teletabiai, iš tikrųjų gavo iš Ošo? Ar tai nėra JAV vyriausybės žaidimai sunaikinti šį dvasinį judėjimą, kad šalyje neatsirastų terorizmo galimybių? Juk serialą šiaip ar taip statė amerikiečiai ir tas šališkumas šiek tiek jaučiasi, nepaslėpsi, jog Ošo ištransliuotas kaip įtakingas ir pavojingas dvasinis lyderis. Kita vertus, o kas paneigs, kad taip nėra? Serialas palieka dvejopus jausmus, bet labiausiai tą susipriešinimą, jog Ošo knygose esantys mokymai neatitinka to arogantiško dėduko iš dokumentinių kadrų, kuris atrodo pavydus, silpnas ir pernelyg išdidus, kad būtų dvasinis lyderis, veikiau jau piktokas politikas. Man įdomu, o kas būtų nutikę ir koks būtų dabar pasaulis, jeigu Ošo niekada nebūtų sustabdytas, kur ir į ką panaši būtų JAV visuomenė? Ar būtume laimingesni, jeigu gyventume taip, kaip gyveno žmonės Antilopėje? Ar įmanomas bendruomeniškas tikėjimas, pamirštant hierarchiją? Ošo atvejis unikalus ir atrodo kaip iš fantastinio filmo. Labai įdomi dokumentika.


Jūsų Maištinga Siela

2024 m. gegužės 22 d., trečiadienis

Filmas: "Saugokitės Slendermeno" / "Beware the Slenderman"

 Sveiki,

Bandau prisiminti, kada pats internete užtikau informaciją apie pabaisą Slendermeną. Gal prieš ketverius metus? Sunku pasakyti, tačiau masinėje internetinėje gąsdinimo kultūroje, man regis, jis nebuvo itin populiarus. Galbūt apie jį labiau galėtų kalbėti amerikiečiai, kurie tikriausiai iš forumo į forumą sukūrė vieną pirmųjų memų ir internetinių pramanytų istorijų pabaisą – kostiumuotą ir su čiuptuvais esantį aukštą kaip mūsų Nausėda vyrą, kuris neturi veido, tačiau jam labai patinka grobti vaikus. Kai kas tiki, jog toji pabaisa iš tikrųjų egzistuoja... Taigi filmas „Saugokitės Slendermeno“ (angl. Beware the Slenderman) (2016) yra dokumentinis filmas toli gražu ne apie patį Slendermeną, o apie jo poveikį vaikams...

Tiesą sakant, iš dokumentikos tikėjausi visai ne to. Gal visgi reikia pasidomėti, prieš imant siaubo filmus lengvam vakarui? Visgi šiame dokumentiniame filme perteikiama reali kriminalinė istoriją, sukrėtusi JAV. Dvi šeštokės, prisiskaičiusios apie Slendermeną internete istorijų, prisižiūrėjusios pačių baisiausių vaizdo klipų, neturėjusios žalio supratimo, kad vaizdo klipus galima sumontuoti, siekiant peržiūrų, jos viena kitą taip įbaugina, kad nusprendžia savo mieste sukurti Slendermeno mitą. Jos sumąsto žmogžudystę, kuri primintų internete aprašomus Slendermeno užpuolimus, manydamos, kad sukurs ne tik miestelio mitą, bet ir kai ką didingo.

Visgi didžioji filmo dalis perteikta iš filmuotos mergaičių tardymo bylos, tad nieko itin čia mistiško nieko nėra. Vienai diagnozuota psichinė paveldima liga, o draugė rado jos draugijoje prieglobstį, nes visa mokykla iš jos tyčiojosi. Iš esmės filmas deklaruoja tai, ką jau ir žinome: dažniausiai iš smurtinės aplinkos neužauga baltos gulbės. Su traumomis ir smurtu bandoma susidoroti savaip (gal ir tėvų kiek kaltė, kurią jie bando išpirkti duodami gausiai ir dosniai šiam filmui interviu?), tačiau filmas paliečia internetinę vaikų ir paauglių kultūrą. Filmas įdomus tuo, kad galima sieti interneto turinio poveikį su vaikų elgsenos motyvais, kitaip sakant, atoveiksmius į smurtą naujų idėjų pametėja internetiniai portalai ir įsivaizduojamas pasaulis. Argi nebaisiau už Slendermeną?

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.2

 


Jūsų Maištinga Siela

2024 m. gegužės 20 d., pirmadienis

Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 


Jūsų Maištinga Siela

2024 m. gegužės 18 d., šeštadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 54: beprotiškai žydintis medis ir šunį primenantis debesis



Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti autentiškomis nuotraukomis. Stebiu tą beprotiškai žydinti medį ir jis man taip kvepia ir taip patinka, kad net baisu pagalvoti, kokius vaisius jis sunokins. Toks gegužinis žydėjimas gražus, atrodo, kad sodriai ir riebiai apsnigo tiesiog saulėkaitoje. Kurį laiką stovėjau po juo ir apėmė toks geras jausmas, jog galiu po juo stovėti. O vėliau pro jo šakas ir miesto laidus pamačiau tą didžiulį debesį, panašų į skaliką. Ką tik buvo praskridęs lėktuvas, gatvėje buvo ramu, tik keli dviratininkai pravažiavo. Atrodė, kad nieko neįvyko, bet toks atokvėpis, tarsi kalnas nuslinko nuo pečių.

Ir žinoma, šis šeštadienis. Kitoks. Kokybiškesnis, geresnis. Geras miegas, įdomūs ir jautrūs sapnai, išėjimas popietei į miestą, muziejai, kava, Cezario salotos, senamiesčio užeigos, maloni padavėja, tvarkinga aplinka... Viskas labai gerai.

Jūsų Maištinga Siela



Menas: Menininkų kolektyvo „.XYZ Collective“ paroda „Pranašas / Prophet“

 

Sveiki,

Vienas įspūdingesnių šiandien KKKC parodų rūmuose matyti šiuolaikinio meno instaliacijų buvo ši iš odų keistai kvepianti sudurstyta pranašo širma, ant kurios buvo leidžiami subtitrai. Pridedu anotacijas.

VISA MATANTI PRANAŠO AKIS

„.XYZ Collective“ – trijų jaunosios kartos menininkų: Barboros Matonytės, Deniso Kolomyckio ir Liudviko Kesmino, kolektyvas, susibūręs parodų triptikui „Prophet // Jester // Villain“ („Pranašas // Juokdarys // Niekšas“). Šios parodų serijos dalimi yra ir KKKC Parodų rūmuose atsirandantis „Prophet“ („Pranašas“). Menininkai nebando kurti tikslių ateities pranašysčių, o įsikūnija į nuolat kintančio ir viename kūne neužsiliekančio pranašo vaidmenį. Ne visos jo pranašystės išsipildo, kartais virsta nepagrįstomis spėlionėmis ir veikia, kaip visų dėmesį atkreipiantis ir paniką keliantis ginklas. Tyrinėdami skirtingas pranašo reikšmes „.XYZ Collective“ žvelgia iš įvairių asmeninių, politinių ar socialinių perspektyvų ir renkasi, kuriomis pranašystėmis (ne)tikėti susiduriant su pasaulyje ir kasdienybėje vykstančiomis tragedijomis.

PRANAŠO VEIDAI

B. Matonytė, pasitelkdama metalo muzikos scenos ir austrų menininko Gunther Brus performansų įkvėptus vaizdinius, perteikia asmeninį nerimastingumą bei kalba apie brutalius būdus „išsinerti iš odos“, ieškant individualios bei bendruomeninės tapatybės. D. Kolomyckis savo darbuose kvestionuoja hierarchines sistemas, propagandą ir jų kasdienį veikimą. O L. Kesmino meninė instaliacijoje prieštaringai susijungia industrinės masinės gamybos liekanų vaizdiniai su rankų darbo sukuriamu medžiagiškumu.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Emilie Alstrup – Lucy Al 288-1, 2022 (lęšinis antspaudas, epoksidinė derva)

 

Sveiki,

Šiandien KKKC parodų rūmuose vykstančioje parodoje pamačiau šį Emilės Alstrup darbą. Manau, iš visko, ką mačiau, man jis buvo suprantamiausias ir įdomiausias darbas.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotraukos: Klaipėdos Senasis Balandžių paštas, Aukštoji gatvė 13, Klaipėda



Sveiki,

Šis paštas, esantis Klaipėdos senamiestyje, Aukštojoje gatvės 13 name, yra seniausias miesto paštas, per kurį keliaudavo iš Vakarų Europos net į carinės Rusijos gilumą, įskaitant ir Sankt Peterburgą. Šiuo metu pastas komplikuotos būklės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Eduardo Agualusa "Praeičių pardavėjas"

 Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.

Sveiki, knygų gurmanai,

Angolos rašytojas, rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara, 2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man, kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir lengvai suprantama.

Istorija mus nukelia į tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės, kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.

Iš vienos pusės knygos istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje, migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).

Taigi veikėjai, kažkada vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą, nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti. Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“ Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją, į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“


Jose Eduardo Agualusa

Besivaikant istorijos galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties, bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant, nepatiko.

Knygoje esama ir puikių pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p. 84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?

Visgi knyga skaitėsi sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip minorinis absurdas. Bet įveikiau.

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. gegužės 17 d., penktadienis

Tikroji prabanga: gera knyga, geras pokalbis, geras miegas, lėti rytai, pasivaikščiojimai, gebėjimas save išreikšti



Sveiki,

Mačiau ir anglišką, ir lietuvišką šios skaidrės versiją ir ją ilgai laikiau ant savo ekranlaukio kompiuteryje. Kai atsidarau ir perskaitau visus gero ir turtingo gyvenimo komponentus, imu galvoti, kad gyvenu išties prabangiai, nes daugel atvejų galiu sau vieną ar kitą leisti.

Jūsų Maištinga Siela


Žemėlapis: kurios šalys davė kitoms šalims daugiausia "Eurovizijos" balsų per pastaruosius 20 metų?

 

Sveiki,

Dalijuosi aptiktais įdomiais žemėlapiais. Šiame žemėlapyje vėl matome Europą ir kiekviena šalis nuspalvinta tos šalies vėliavos spalvomis, kuri tai šaliai suteikė daugiausia eurovizinių balsų per pastaruosius 20 metų. Mes matome, kad latviai yra gavę daugiausiai iš mūsų, o mes iš latvių. Bet yra ir įdomybių, pavyzdžiui, prancūzai daugiausia yra gavę iš Armėnijos, lenkai ir bulgarai iš Didžiosios Britanijos.

Jūsų Maištinga Siela


2024 m. gegužės 15 d., trečiadienis

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa – Radical Optimism [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Dua Lipa – Radical Optimism [vinyl / LP] (2024)
 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sia – Reasonable Woman [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Sia – Reasonable Woman [vinyl / LP] (2024) 


Kuo geresnė baltos spalvos klaviatūra? Kokie buvo pirmieji mokykloje kompiuteriai 2000-aisias? Gulbė Radvilaitė

 Sveiki,

Šiandien nusipirkau baltą kaip gulbę neperšlampamą klaviatūrą ir pavadinau ją Gulbe Radvilaite. Tiesą sakant, pernelyg dažnai gėrimai užliedavo mano klaviatūras, kurioms, netgi galvojau, įrengsiu atskiras „kamurkėje“ kapinaites: Izabelė, Marija Celestė, Izaura, Marytė Melnikaitė, Victoria Rufo... Visos galiausiai per penkiolika metų atitarnavo ir atgulė, tiesa, į konteinerius. Visos buvo juodos spalvos, nes baltos – tai negražu. Aišku, stereotipas, atėjęs iš klaikių gabaritinių 2000-ųjų mokyklinių kompiuterių baltų, o vėliau jau iki pilkumo nuzulintų klavišų, į kuriuos galėjai įsprausti didžiulį nykštį tarsi į graikinio riešuto atskilusį kevalą, taip, tų pačių klaviatūrų, prijungtų prie kaistančių sunkių monitorių, kuriuos mokytojas vadindavo vaizduokliais, o jie mirgėdavo kaip koks Ostankino kanalas 1980-aisiais... Klaikūs laikai.

Šiandien nutariau sulaužyti šį stereotipą ir nusipirkau dėl sentimentų baltą ir modernią klaviatūrą. Tik kad su lietuviškomis raidėmis prekybos centre nerasi, tenka kaip ekstrasensui iš nuojautos maigyti viršutinius klavišus galvojant, kad pataikysi iš inercijos į: ą č ę ė į š ų ū ž. Dažnai pataikau. Ir visgi, nauja klaviatūra, o taip rašyti norisi, taip rašyti... O nėra apie ką. Piktintis nenoriu. Istorijų neturiu. Atrodo, kaskart vis mažiau ir mažiau apie ką klykti į internetą ir pasaulį, juk vis tiek nelabai kam įdomu nei mano nauja Gulbė Radvilaitė, nei tekstai.

Nebent man. Bet neretai net man nebe.

Jūsų Maištinga Siela