Dienos citata: Alius Avčininkas švietimo biurokratiją palygina su Kafkos pavaizduotomis sistemomis

 

Sveiki,

 

Dienos citata, skirta nesibaigiančiai NŠA ir Ministerijos mėsmalei. Niekas nieko nekeičia, tik biurokratines pasenusias dešras permala į naujas ir vėl į tas pačias lentynas. Citata priklauso lietuvių kalbos mokytojui Aliui Avčininkui, kuris pastaruosius sprendimus palygino su Kafkos sukurto pasaulio modeliais.

 

„NŠA ėmė kurti dalyko ugdymo tarybas. O tą darydama, rodos, kuria dar vieną procedūrinę dalyvavimo imitaciją. Formaliai viskas skamba demokratiškai: visi gali prisidėti, teikti pasiūlymus, būti išgirsti. Iš tiesų tai yra subtilus atsakomybės perkėlimas į apačias. Klasikinis ėjimas: valdžia nebesprendžia, bet vertina, kaip sprendžia kiti. Ji nebeplanuoja ugdymo turinio, bet prižiūri, kaip bendruomenė tą turinį „stumia“. <...> Aukščiausios prabos iliuzija – visi įtraukti, bet be galios; visi dalyvauja, bet be atlygio; visi atsakingi, bet niekas už nieką neatsako. <...> Kafkos pasaulyje sistema egzistuoja ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad įrodytų savo būtinybę. Švietimo biurokratija šiandien veikia panašiai: ji kuria biurokratinius vaidmenis, kurie neatneša realios naudos, bet sukuria užimtumo iliuziją ir palaiko hierarchinį „status quo“. Kafka parodė, kad biurokratija žudo žmogaus sielą. Šūdmalos teorija – kad ji žudo jo laiką. O švietimo reforma šiandien žudo abu.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Vytautas Toleikis apie švietimo krizę ir mokytojų perdegimą

 

 

„Tokio chaoso švietimo sistemoje dar nėra buvę. Jį sukūrė ne kas kitas, o švietimo vadybininkai, pradedant Švietimo ministerija ir jos padaliniais. Biurokratai sukūrė tiek daug žaidimo taisyklių, kad patys kaip į pelkę įsmuko iki kaklo. Tai didžiulė problema. Kas ją gali išspręsti? Turbūt niekas. Jeigu nori koją išsisukti, eik į švietimą.“ Vytautas Toleikis

 

Vytautas Toleikis yra etikos mokytojas, eseistas ir visuomenininkas. Straipsnyje jis teigia, kad žino, kas jam padeda išsaugoti pašaukimą (straipsnio nuoroda ČIA), meilę darbui ir palaiko jį, kai būna sunku: tai yra mokiniai, tik mokiniai. Toleikis taip pat akcentuoja, kad valdžia gali padaryti vieną gerą darbą – kuo mažiau trukdyti mokykloms, o švietimo sistemos pokyčiai, vadinami reformomis, tėra amžina kaita, kuri dirgina pedagogų bendruomenę.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Raminta Popovienė apie įtampą, egzamino rezultatus, pakeltą 10 balų kartelę

 

Sveiki,

 

„Labai gaila, kad mokiniams tenka protestuoti ir kad brandos egzaminų sesija nėra tokia, kokios norėtume – nekeliančios perteklinio nerimo ir įtampų.“ Raminta Popovienė

 

Vaikučiai, tik nereikia įtampos, mes patenkinsime jūsų norus, kiek norite už egzaminą? 70? 90? O gal 100? Bestuburė ministrė R. Popovienė ir visa ministerija sukūrė juokingą ir beprecedentę situaciją su abiturientais ir jų egzaminų rezultatais. Netobuloms ir gal net sugadintoms programoms kartelės nuleidžiamos visiems, t. y. net ir teletabis, kuris svajoja apie aukštąjį mokslą su tokiais rezultatais galės patekti į aukštąją. Supraskite, net beraštis gali valstybinį išlaikyti puikiausiais balais. Kai ministrė paskelbė apie pakoreguotus balus pridedant po 10 balų reitingai šios abiturientų kartos šoktelėjo kaip kraujospūdis. Ko vertas būsimas aukštasis mokslas ir mūsų šalies gimnazijos? Ogi nieko. Kitąmet kaip picerijoje – bus pagal pageidavimo koncertą: nesimokykite, o daugiau svajokite ir reikalaukite, o mes pridėsime tiek, kiek paprašysite pagal ašaras ir jūsų skundų kiekį. Štai tokia nusidegradavusios švietimo sistemos pagiringa retorika tarp eilučių. Tik nepykdykime mūsų abiturientų, jie mūsų premjerai būsimi. Na... Švietimas meluoja sau, meluoja vaikams ir moko, kad paverkus galima „išmušti“ net iš Kalėdų Senelio naują Ferrari. Amen.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Adomas Papečkys apie XVIII a. knygų kolecionavimą, vertimo darbus ir prancūzų kalbą

 

Sveiki,

Apie Adomą Papečkį nieko iki šio vėlyvo pavasario nežinojau. Neįtikėtinas mokinys ir žmogus! Neseniai Jaunųjų filologų konkurso skirtingose sekcijose jis pelnė dvi pirmąsias vietas ir toli gražu sustoti neketina. Labai rekomenduoju perskaityti visą straipsnį. Marijampolės abiturientas nuskynė 2 įspūdingas pergales,o už santaupas perka 18 a. knygas. Reti žmonės, ypač tokio amžiaus, kurie savarankiškai mokytųsi senąją ir naująją prancūzų kalbas ir dar domėtųsi Apšvietos epochos literatūra, filosofija ir net kolekcionuotų to laikotarpio knygas bei jas verčia į lietuvių kalbą! Neįtikėtina! Palaukit, o ką aš Adomo metų tuo metu dariau?

„Kaip rašiau savo darbe, tai yra to dažnai sunkiai suprantamo, galbūt dažnai nemalonaus pasaulio, kupino blogio, bet kartu ir gėrio, įprasminimas darbu. Darant tokius dalykus kaip, tarkime, savarankiškas prancūzų kalbos mokymasis. Voltaire’o atveju – tai kova prieš fanatizmą, prieš savo amžiaus ydas. Man ta mintis asocijuojasi su darbu, kuris padeda išgyventi pasaulyje ir svarbiausia – atrasti prasmę.“ Adomas Papečkys

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paauglystė" / "Adolescence" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie šį serialą kalbėjo tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.

Taigi keturių serijų mini serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“, tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą padarė.

Likusios trys serijos vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.

Reiktų paminėti, kad serialo kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper, kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio, tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai slogią atmosferą.

Visgi mano mėgstamiausia serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį. Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės, tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų, priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...

Serialas šokiruoja ne dėl to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo. Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums, lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės, kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis, slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė, kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...

Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“ samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai, įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Jurkevičius apie švietimo sistemą, jos krizę ir mokinių motyvacijos nebuvimą

 

Sveiki,

 

„Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų“ romano šūkis „Nežinojimas – jėga“ turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais. Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Įdomu ir tai, kad naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau nei siekti akivaizdaus rezultato.“ Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius.

 

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/saulius-jurkevicius-kodel-svietimo-sistema-atsidure-dramatiskoje-situacijoje-120078434

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytojas Alius Avčininkas apie mokytojų darbą ir psichologinę sveikatą

 

„Mokytojų darbas laikomas „misija“, todėl mokytojų profesija dažnai suvokiama kaip socialiai svarbi, tačiau nepakankamai apmokama. Šis suvokimas naudojamas siekiant manipuliuoti mokytojų profesine sąmone, kad jų darbas yra daugiau pašaukimas nei profesija, kuri turi būti teisingai apmokama. Tai sukuria tam tikrą socialinę normą, kad mokytojai turi dirbti neatsižvelgdami į savo atlyginimą. Mokytojai dažnai susiduria su situacija, kai jų darbo ir asmeninio gyvenimo balansas yra pažeidžiamas. Tai skatina pervargimą ir nuolatinį darbą be tinkamo poilsio, ši tendencija prieštarauja šiuolaikiniams darbo organizavimo principams, ypač kai kalbama apie psichologinę gerovę“. Alius Avčininkas

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Gintaras Sarafinas apie lietuvių skaitymo kultūrą, vaikų ir mokinių skaitymo statistiką

 Sveiki,

 

„Kai nėra tradicijos, ji neperduodama ir jaunajai kartai. O jaunoji karta iš karto prašapo išmaniuosiuose įrenginiuose. Jie bando aiškinti, kad naujienas ir literatūrą skaito technologijų pagalba, bet nelabai tas vyksta. (...) Elektroninių skaityklių populiarumas taip ir neišsiplėtė. Skaito dalis žmonių, bet ne tiek, kiek turėjo jų atsirasti, palyginus su tuo, kiek sumažėjo knygų skaitymas. (...) Tūkstantį knygų perskaitęs žmogus ir tas, kuris yra perskaitęs vieną knygą yra nutolę šviesmečiais, turbūt nelabai ir susišnekėtų, nes jie tiesiog skirtinguose pasauliuose. Skiriasi jų savivoka, akiračio plotis, žodynas, temų ratas, išmintis.“ Gintaras Sarafinas

 

Kad ir ką bekalbėtume apie knygų skaitymą ir išradinėtume dviratį, kad skaityti neapsimoka, kai galima tekstą pažiūrėti vizualizuotą YouTubėje, visgi skaitymas lemia tautos sėkmę. Cituoju: „Paskutiniais „Eurostat“ duomenimis (2022 m.) per 12 mėnesių vos 52,4 proc. lietuvių per 12 mėnesių perskaitė bent vieną knygą. O tai reiškia, kad lietuviai skaito mažiau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai (EU vidurkis – 52,8 proc). Šiek tiek mus lenkia ir kaimyninė Lenkija (54,6 proc.). O iš trijų Baltijos šalių daugiausiai skaito estai – 70,7 proc. (latviai – 50,3 proc.)“ Žiūrint iš ekonominės pusės, šiandien estai yra Baltijos lyderiai, mes vos šiek tiek lenkiame latvius. Kodėl ekonomikos našumas, inovacijos taip siejasi su skaitymo kultūra? Toli baksnoti nereikia, kad suvestume savišvietos ugdymąsi su gyvenimo kokybe.

 

Visgi Gintaras Sarafinas teisus, kad neturime skaitymo tradicijos, kokią turi, tarkim, islandai ar tie patys estai. Knygų skaitymas ne visada 100 procentų garantuoja saugų ir aprūpintą gyvenimą, tačiau akivaizdu, kad du kart du yra keturi, o ne penki ir ne trys. Kas tą skaitymo kultūrą turėtų puoselėti, jeigu švietimas to neįstengia padaryti? Mūsų švietimo sistema merdinčios būklės, ten tokie pinigai sukasi, bet naudos beveik jokios. Tėvų, sakyčiau, atsakomybė yra ugdyti vaiko skaitymo įgūdžius. Pats baisiausias dalykas yra, kai tėvai nusimeta atsakomybę ir tikisi, kad pagarbos, kultūros ir dalykinių įgūdžių išmokys mokykla. Deja, mokykla tik užtvirtina tai, kas jau daroma namuose, o jeigu namuose niekas nedaroma, o tėvas nėra vaikui matant knygos pakėlęs, tai iš kur bus tau skaitymo kultūra, jeigu YouTube ar kitos veiklos patrauklesnės? Reiktų prisiminti, kad skaitymas, nors ir malonus be galo dalykas, tačiau jis ir generuoja, komplektuoja asmenybę, todėl nereikėtų nuvertinti literatūros galios. Bet tenka pripažinti, kad ji visada pralaimės, jeigu namuose nebus knygų ir jeigu jos nebus skaitomos tėvų ir vaikų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie valstybės švietimo politiką ir kvailą aukštojo mokslo reformą

  

Sveiki,

 

„Prasidėjo pati tikriausia senojo akademinio feodalizmo restauracija – universitetai buvo verčiami ne mokslo ir kūrybos, o ES struktūrinių fondų ir projektų lėšų efektyvaus panaudojimo įstaigomis, kurias valdo ir kontroliuoja centrinės valdžios institucijos, dauginančios savo biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus. <...> Universitetai tampa ekonomiką aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės vykdomą politiką. O iš esmės tiesiog panaudojami ES pinigai ir valstybė kapituliuoja prie tarptautines korporacijas.“ Leonidas Donskis, 2012-2016 m.

 

Apie profesoriaus filosofo kritiką aukštojo mokslo reformai tikriausiai nėra galo – viską galima cituoti nuo A iki Z, tačiau puikiai susidėlioja, sakyčiau, ir veidrodinė pagrindinio ir vidurinio mokyklų išsilavinimo politika. Kad reforma buvo ir yra demoninio pobūdžio, neskaidri ir pajungta kaip veršis prie motinos Švietimo Ministerijos tešmens ir maitinama nuleidžiamais ir kontroliuojamais įstatymais, visiems tas akivaizdu. Kaip akivaizdu, kad aukštojo mokslas tarnauja ES pinigų kapšams ir numetamiems įvairiems projektams, kuriuos reikia visada kuo skubiau įgyvendinti ir aptarnauti aukštesnes instancijas.

 

Bet tai kas nutiko mūsų vidurinėse, gimnazijose, progimnazijose? Visai ta pati politika. Socialiniai pedagogai, psichologų armijos, įtraukusis mokslas, įvairios koncepcijos, iššūkiai, vizijos, iškvaišę papirkti politikai, kurie neturi nieko bendro su mokyklomis, lenda ir kuria projektus, kabinetus, o ministerija apstatyta kaip erkių kloaka, kurioje kabinetas ant kabineto veisiasi specialistai, patarėjai (tų patarėjų ketvertas kitų patarėjų) ir gaisrų gesintojai, kuriems reikia atskirų viršininkų, nes kontrolierius turi kontroliuoti kontrolierių... Mūsų švietimas, mokyklos ir universitetai baigia nusibaigti ataskaitomis, lentelėmis, įsisukę į skundų, duomenų lentelių pildymą, parašiukų rinkimą, tad iš esmės pritariu Leonidui Donskiui, kad geriausia švietimo padėtis buvo 1990-1996 metais, kada dar nebuvome parsidavę projektams, sucentralizuoti pagal lojalumą ir kyšius ir akademikai bei mokytojai turėjo orumo parodyti neišsilavinusiems isterikams vidurinį pirštą ir parodyti savo vietą. Tik dabar kvailam pusę dienos gali rodyti akivaizdžius faktus, o po savaitės sužinoti, kad vis tiek buvai viešai apšmeižtas ir ant tavęs institucijoje jau parašytas raštas – tai žeminanti švietimo sistemos karpa, kuri peraugo visų valstybės tarnautojų stogus.

 

Jūs pasižiūrėkite, kuo pavirto mūsų universitetai. Protai iškeliauja mokytis visur, kad tik ne Lietuvoje. Pas mus universitetai užgriozdinti azijiečiais ir afrikiečiais, nes lietuviai nenori! Arba ketvirtukininkai tampa specialistai nelankę paskaitų. Kas čia yra? Susinaikinimas ir proto nutekinimas, bet užtat kaip puiku dar vieną sertifikatą universiteto vestibiulyje pakabinti, kad įstaiga dalyvauja ar bendradarbiauja (dažniausiai kosmetiškai) su kokiu nors Slovėnijos universitetu, apie kurį retas studentas girdėjęs, dar retesnis ten buvęs.

 

Lygiai tas pats ir mūsų mokyklose. Projektai tiesiog pučiasi, pilietinės veiklos, akcijos, išvykos, tarptautiniai ryšiai, nuolaidžiavimas tėvų įgeidžiams – viskas kaip prašmatnioj kirpykloje, kad tik kas necyptų, nerėktų, nesiskųstų. Tarnaujama numestiems projektams, dažniausiai sukandus dantis, per prievartą, kosmetiškai, prabėgomis rašant šabloninius dokumentus, kaip vienos ar kitos lėšos sukištos buvo įgyvendinamos, klijuojant čekiukus. Idėjos, kūryba ir visapusiškas akademinis išsilavinimas palauks, pirmiausia reikia linksmai gyventi pagal kitų klumpes ir tai vadinti švietimu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Lilija Bručkienė prieš NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) apie tarpinius patikrinimus

 

Sveiki,

 

„O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.“ Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.

 

Pradėkime nuo to, kad NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) niekada neatsiprašinėja, ji liepia ir taškas, o po to šypsosi, juk viskas aišku ir išdėstyta raštu. Nes pinigai, projektai, patogios kėdės ir viršenybės galia. O ką tie mokytojai? Juk viščiukų broileriai ir, kaip ten sakė per vieną viešai nuskambėjusį apmokomą dresūros seminarą? Psichinė liaudis? Būtų psichinė, tai sudegtų agentūros telefonai nuo isterinių skambučių, nes nesuprantu, kaip tie mokytojai laikosi išvis pažeminti, įmūryti į sieną, negirdimi ir nesuprasti.

 

Mokykloje besąlygiškai kuriama bendruomeninė sąveikos programa (tėvai bendrauja su tėvais, nori-nenori, turi pildyti protokolus, stebėti akylai, kviesti, klausytis, ir vienus bei kitus įtraukti į savitą valdybos tarybą; vaikai renka prezidentą savo, yra darbo tarybos, kur tik diskutuokite ir balsuokite, tegu tik kiekvienas tebūna išgirstas ir svarbus, neduok Dieve, kas nors į kokius poreikius ar išsakytas mintis neatsižvelgs, tai tada kokia toji mokykla?), bet TIKROVĖ yra tokia, kad tai ILIUZIJA, nes sąveika yra priverstinė, jeigu ji veiktų plačiau, tai ir NŠA ir iš dalies ŠMSM girdėtų ir susikalbėtų. Mokoma mokykloje mokinius to, ko iš tikrųjų gyvenime nebus, ar taip? Tai ko verti milijonai ir visų laikas bei gyvenimas, jeigu viskas statoma ant tirpstančio sniego pamatų? „Baigs mokyklą, pamatys, kaip yra iš tikrųjų“. Tai gal nebereikia tęsti reformų iliuzijos ir pinigų stumdymo šūdelį užstrigusioje peristaltikoje?   

 

Baisiausias, kad NŠA niekada nepripažįsta, jie tik piktinasi, kad vėl atmetimo reakcija, kad vėl jų nuleistų struktūrų buki pedagogai nesupranta, nes mokytojai šiaip per durni, bet kokie meniški jie, kai reikia dirbti be vadovėlių ir priemonių: tiesiog jie tada puikūs.

 

Tarpiniai patikrinimai? Jau vien sąvokoje nonsensas ir nesusikalbėjimas, nes koks čia patikrinimas, jeigu tai egzamino dalis?!! Nuo vizijos prasideda ir žlugimas. Bet ar NŠA turi homo sapiens smegenų suvokti ir pripažinti suklydus? NESITIKĖKITE. Karalius nenusilenks prieš Pelenę,

 

Visgi tokia suirutė buvo tikriausiai po etatinio įvedimo dėl darbo užmokesčio, kuri iš esmės iki šiol netaisoma, nelanksti ir neatitinka Darbo kodekso ir kasmet vis keistesnių apmokėjimų modelių atsiranda. Dirbti mokytoju žalinga arba reikia Žanos d‘Arc kalavijo. Bet kam kapoti galvas, jeigu nykštukai pedagogai net NŠA padų pasišokinėdami negali pakutenti? Kolūkyje buvo lygūs visi, bet pirmininkų žmonos tarp kitų žmonų lygiausios. Taip veikė socializmas, taip veikia ir demokratija, ar kas keičiasi?

 

Visos reformos greitos, staigios, nepamatuotos, nuleistos iš vizijų ir aiškiaregių bei pakopijuotų suomių modelių. Veikia? Ne. Klaida? Labai. Žalinga? Taip. Taisysime? Visi kaip nors pripras palakstę nuogi po dilgeles ir pripras, kaip priprasdavo visuomet, kam reaguoti?

 

Viena Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų paliko darbą likus 2-3 savaitėm iki tarpinių, kai lietuvių mokytojų nėra. Ar kam skaudėjo? Tik mokytoją tėvai iškoneveikė viešai, nes šioji „negalvoja apie vaikus“, o tik apie save. Tie patys, kurie turėtų ginti mokytojos apsisprendimą nuo agresyvių ir NIEKAM nepalankių reformų. Sveikinu mokytoją už drąsą, tikiuosi atsiras ir daugiau!

 

Kartais galima įtarti, kad už NŠA ir ŠMSM stovi kažkas daugiau ir diriguoja. Kai vyksta absurdas, apie kurį rašo mokytoja Lilija Bručkienė, imi iš atmetimo reakcijos tiesiog tikėti sąmokslo teorijomis, nes protu nepavyksta absorbuoti tikrovės.

 

P. S. O kas skaito paskaitas ir veda seminarus apie tarpinius patikrinimus? Ogi dažniausiai „nusamdyti“ mokytojai iš Marijampolės ir Skuodo, apmokyti ir gražūs, bet nesaugūs. O kodėl ne pačios struktūros kūrėjai? Panašu, kad slepiasi, nes bijo psichuojančios liaudies, kurią patys kuria? Reikia iš tikrųjų būti durnu, kad to nesuvoktumei.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mokytojų streikas, Gyvenimo įgūdžių pamokos, biurokratinis Švietimo ministerijos dinozauras

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokytojus ir tai, kas vyksta viešojoje erdvėje. Seniai nemačiau tokios aferos, tikriausiai nuo Antrosios pensijų kaupimo reformos reikalų. Mane vis dar stebina, kad atsiranda pašaliečių, kurie nei dienos nedirbę švietimo sistemoje, turiu galvoje konkrečiai pedagogikos srityje, ne kur nors Ministerijos apaugusiais lašinių etatais pašonėje, imituojant klerkų atseit labai reikalingą darbą, taip drąsiai žarsto patarimus ir „žinias“, įskaitant ir poną ministrą Gintautą Jakštą, skaitantį neretai melagingą informaciją iš patarėjų paruoštukų. Čia panašiai kaip įsteigiamas kontrolieriaus etatas, o kad tą kontrolierių pakontroliuotų ir pažiūrėtų, kaip jis dirbs už 800-1000 eurų, įsteigiamas visas komitetas su patarėjais, kurie jau uždirba 2000-3000 eurų. Aišku, tai senas internetinis anekdotas, bet jis šiandien kaip niekada tinka išvešėjusiam, išsikerojusiam Švietimo ministerijos biurokratiniam dinozaurui nusakyti. Ir tas dinozauras toli gražu nenusiteikęs dėti kiaušinius, priešingai, primena gyvatę, ryjančią savo uodegą t. y. pačius pažeidžiamiausius – pedagogus, kurie iš esmės yra jų darbdaviai, nes juk ir dinozauras turėtų suprasti, jeigu nėra mokytojų, nėra mokyklos, o jei nėra mokyklos, lekia pragaran ir Ministerija.

 

Man iki šiol nesuprantama, kai kokia mamytė leidžia sau rėkti, kad uždirba 800 eurų (suprask, tikrai sunkiau dirba už mokytoją, jie net kokias vasaros atostogas turi, tik įdomu, ką per tas atostogas veikia tie mūsų mokytojai?) ir toji mamytė negali nusamdyti korepetitoriaus, nes atseit mokytojas nieko neišmokina, o pačios kišenė neišgali. O ką galima išmokyti, jei vaikas į pamokas net sąsiuvinio negali atsinešti, sugeba vos 1 minutei į švieslentę susikaupti, sakinio neparašo, nes už ketvertus buvo ištemptas į aukštesnę klasę su pradinuko lygmens gebėjimais, bet puikiai suka biznį tualete platindamas narkotikus, valdo susirašinėjimų ir sekimo tinklą (čia ne apie visus), nes namuose nesužiūrėtas, dienyno pažymiai mamytei yra kosmosas, nes ir vėl pamiršo slaptažodį arba vaikas, kaip tyčia, tą slaptažodį ir pakeitė. Toji mamytė pirmoji turėtų stoti su plakatais už mokytojus, kuriems turėtų būti sudarytos sąlygos labiau mokyti sūnelį, o ne levituoti su varnomis klasėje, kol kas nors jį pastebės. Bet taip nenutiks, nes mamytė net nežino, kokios yra mokyklos problemos, ir ji nenori jų nei žinoti, nei matyti, tik išmokykite mano sūnelį dešimtukui, nes tai jūsų darbas! Kitaip sakant, muškite per galvą, kad padarytų tai, ką reikia, bet tik tiek, kad nereiktų iki policijos. Kai klasėje 30 mokinių su skirtingais poreikiais, skirtingais gebėjimas ir nusiteikimais bei kultūriniu elgesiu, nieko nuostabaus, kad didelę pedagogų energiją suėda visos situacijos suvaldymas, o ką jau ten šnekėti apie individualias konsultacijas pamokos metu, tad ir ateinantis įtraukusis ugdymas bus toks pravalas, kokio visuomenė dar nematė.

 

Ar tikrai reikėjo panaikinti specializuotas mokyklas, kuriose išties buvo po mažai vaikų klasėse ir dirbo TIKRI ir patyrę specialistai, o ne bendrai ką tik baigę pedagogai, neturintys žalio supratimo, kaip dirbti su kitokiais vaikais, kurie net nežino, ar geba mokyti vidutinių gabumų mokinius, su kuriais reikia irgi tvarkytis. Tai tikriausiai belieka daryti tai, ko nenori ministerija: tėkšti prašymą ant direktoriaus stalo, jog šio vaiko klasėje nemokysi, nes neturi jokių kompetencijų daryti šou, kai nuo paties mokytojo dėl duomenų apsaugos įstatymo slepiami vaiko sutrikimai t. y., mokytojas ekstrasensiniais testais turi rasti laiko ištestuoti, ištardyti mokinį, kad žinotų, kaip dirbti su juo, o tai turėtų vykti, žinoma, pamokų metu, prie kitų 29 mokinių, kai jau iš tikrųjų pažeidžia mokinio teises į orumą (arba visada galima ignoruoti ir nematyti, tegu sau sėdi tie vaikai, nes atlyginimas gi ne už tai mokamas, palyginimui, mokytojas į rankas už pamoką gauna 7-8 eurus, su verslo liudijimu korepetitorius 35-50 eurų, priklausomai nuo mokomo dalyko). Kodėl šūdalai-makalai yra prastumiami su milijoniniais finansavimais, o mokytojams vis nėra pinigų? Nes kai kas iš Ministerijos labai laižo ES tešmenis, kurios duoda pieno, tiesa, tik dinozauro galvoms, bet ne darbo liaudžiai, kurie ir turės visą tą grožį „nudirbti“ už beveik tą patį apmokėjimą. Įsivaizduojate, kaip jiems sunku pasakyti NE Europos Sąjungos pinigams? Juk po to išvis gali jų nebegauti...

 

Biurokratinis išvešėjimas yra būtent NŠA ir Ministerijos produktas t. y., ta sistema, į kurią patekę mokytojai iš esmės vergauja popieriukams; lentelė šen, lentelė ten, surink, pasirašyk, suvesk skaičiuok, susek, išsiųsk, pristatyk, pasiaiškink, charakterizuok, bendradarbiauk, skųsk ir skųskis, persekiok, išsiaiškink, iškratyk, budėk, prižiūrėk, matyk ir protokoluok – kiekvienas nusičiaudėjimas jau reikalauja popieriukų, štampų, parašų, kiekvieno vaiko pažanga ar nepažanga, sunkumai, budėjimas tualetuose, policijos abejingumas, liberalūs įstatymai, leidžiantys vaikui smurtauti prieš kitus mokinius ir mokytojus, yra viso to grožis. Rimtai. Prisimenate mokytoją, kurį pritalžė keturiolikmetis, jau žinomas policijai? Ogi pirmiausia buvo apskųstas pats mokytojas, kuriam buvo primesta laikyti tvarką klasėje, nes tai lyg ir ori jo darbo vieta ir jo darbas lyg ir mokyti, o ne ožius tramdyti. Agresoriaus Adamsų šeimynėlė surašė pirmiau pareiškimą, jog mokytojas smurtavo, pamiršdami žodį gynėsi. Kas pirmas į policiją, to tiesa, ar kaip čia? Aišku, bijodami, kad pirmiau mokytojas kreipsis į teisėsaugos instancijas. Smurtautojui iškart tarnybos teikia psichologinę pagalbą, o mokytojas yra niekinis, pats išsilaižys žaizdas, juk suaugęs, jo ginti visai nereikia, reikia ginti nepilnametį smurtautoją. Nuo kada pasaulis apsivertė? Štai kaip veikia kasdienybėje šios istorijos, kurių 99 procentų nemato visuomenė, jeigu kas nenufilmuoja ir neįdeda į YouTube. Visos sąlygos žeminti ir trypti. Patraukli ta pedagogika, nieko nesakau.

 

Visgi kažkas vienos mokytojos paklausė streiko metu, jeigu tokios blogos sąlygos, kodėl jūs liekate dirbti mokykloje, negi iš dyko heroizmo? Mokytoja labai gerai atsakė, jog visame savo darbe vis dar mato prasmę, vis dar tiki, jog didžioji dalis vaikų pasiima geriausia, o ir pats mokytojo darbas, nepaisant biurokratijos, tėvų skandalistų, pasitaikančių agresyvių vaikų, yra gyvas, įdomus, cirkuliuojantis, o tas nesąmones turėtų stabdyti įstatymais ir viskas turėtų prasidėti nacionaliniu sąmoningumo lygmeniu, kitaip sakant, pagaliau ir G. Jakšto irštva pakelti povo plunksnas ir pasireikšti. Vienas mokinio „ačiū už pamoką“ nustelbia dešimtis baisiausių replikų „mano tėvas papjaus tave po pamokų“. Gal ir tiesa, gal ir ne, juk ir mokytojų būna pačių įvairiausių. Pilna tokių nusivylusių profsąjungomis, derybomis su Ministerija ir kurie jau nebestreikuoja, nes yra paskaičiavę metelius ar du dar padirbti mokykloje, o po to eiti pensijon ir uždarbiauti korepetitoriumi, nes privačiau labiau pasimoka, o ir nepalyginamai psichologiškai bei fiziškai saugiau.

 

Jau juokiausi iš žodžio iššūkiai, kurį nuolat vartoja Ministerija ir jų klerkai. Bet tai juk pakeistas žodis sunkumai, kuriuos kaskart pridaro būtent šis biurokratinis dinozauras. Argi neironiška, kad pati Ministerija su visomis švietimo institucijomis tampa priešu pačioms mokykloms, nes švietimas – tai iššūkis sunkumai. O ką ministerija padarė, kad tų iššūkių sunkumų būtų mažiau? Tik juos daugindama kaskart iš dviejų, nes ES pinigėliai ir vėl atkeliavo pakete, reikia prastumti naujas idėjas ir reformas. Pavyzdžiui, daug diskusijų sukėlusios gyvenimo įgūdžių pamokos su ištisu biurokratiniu Seimo nario Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos (Šukytės) Slušnienės burbulu tik parodo, kaip lengva kiršinti ir diegti pinigus ten, kur jų visai nereikia, nukreipiant akis nuo įsisenėjusių sisteminių problemų. Netikėtai vienuolikmetė tapusi nėščia (ir iš to Slušnys tikriausiai trina rankutes), aišku, jog ji jau seniai žino, kaip atsiranda vaikai, o jei ne, tai jos partneris šešiolikmetis tai tikrai, juk gyvenama internetiniame amžiuje, kur net septynmečiai tau pasakys, kaip atsiranda vaikai ir kam reikalingas prezervatyvas. Net neabejoju, kad šiuo skandalu, kuris tikriausiai atsirado ne dėl lytiškumo, o dėl socialinio liberalizmo, kuris leidžia daryti, ką tik nori nepilnamečiai, negalvojant apie pasekmes. Kur Morganos konsultacijos ir psichologinė pagalba? Ar jos partijos tam tikros idėjos, kurios gausintų panašius atvejus, yra tikrai tai, ko mes norime? Juk vaikai nėra sąmoningi ir pamatuojantys pasekmes, jiems reikia rėmų ir saugiklių, o tik po to apkabinimų, bet tai jau kita tema...

 

Manau, nuo Ministerijos sukirmijusių galvų prasideda visas visuomenės supriešinimas, pasitelkiant melo statistiką apie streikuojančių mokytojų skaičių, apie jų vidutinius atlyginimus ir apie mokytojų trūkumą. Jeigu net jau paprasti matematikai eina dėstyti fizikos, nes nėra kam, o Ministerija laukia kitų rinkimų, todėl „išmintinga“ nieko nesiimti ir toliau vemti savais skaičiais, dangstant popierėliais apnuogintas melo genitalijas. Matome akivaizdų propagandinį politinį melą, kurio aukomis tampa mokytojai, pastaruosius dar bandoma nupiešti kaip parazitus (prisiminkite Audriaus Skaisčio „broilerius ir komuniagas“) prieš tėvus, kurie neturi kur palikti vaikų. Įsivaizduokite, iš pačių tėvų buvo siūlymų streikuoti vasaros mokytojų atostogų metu; koks įžūlumas, gerai pagalvojus, nes mokytojas turi pagailėti vaikų dėl aukštesnių interesų, o jo gyvenimas ir vėl nesvarbus; sakyčiau, mokytojas ir gaili tų vaikų, juk ir dėl jų protestuoja, nes gerinant pedagogų darbo sąlygas nepalyginamai, mano supratimu, gerėja ir mokinių švietimo kokybė, o ne priešingai – koks būtų poveikis, jeigu mokytojai streikuotų atostogų metu, aš nežinau, matyt, vėl taptų pajuokos objektu). Maždaug 10 šaukštų druskos ant žaizdos ir tegu tėvai sukyla prieš mokytojus, o mes, Ministerijos klerkai, palauksime naujų rinkimų – taip dabar atrodo situacija iš šalies.

 

Juokingiausias yra nuostabusis populizmas, kuris vėl rodo, kad švietimo prioritetai su mokytojais tėra tik politikų šachmatų figūra ir asmeninių versliukų plėtimas. Pamenate Saulių Skvernelį, kai mokytojai streikavo 2018 metais? Jis juos pavadino teroristais, o konservatoriai mokytojams nešė pro langus picas ir tortus, reikšdami paramą ir suokdami prieš kameras daineles apie tai, kokie vargšai mokytojai ir kokie blogi žalieji ir valstiečiai. Šiandien konservatoriai valdžioje, o kur picos ir tortai, kur atjauta? Neįtikėtina, bet dabar Skvernelis Rimos Urbonaitės laidoje netikėtai atjaučia savo kažkada pavadintus teroristus ir žeria priekaištus konservatoriams. Kai kompaso rodyklės sukasi pagal tai, kas valdžioje, man akivaizdu, kad Skvernelis ir Šimonytė bei jų partijų prioritetai taip ir lieka tik vidaus interesai, pūlingomis žarnomis apraizgyti, kitaip sakant, tiek vieni, tiek kiti yra tie patys šunsnukiai, kosmetiškai dirbantys ne Lietuvai, o savo interesams. Kaip mano senelis sakydavo, tegu eina jie visi peklon.

 

Jūsų Maištinga Siela