Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas,
tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?
„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“
nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja –
oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, –
galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir
daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo
kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu
teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti
sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes:
Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale,
filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.
Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės
Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su
Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad
domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir
statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas
skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.
Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti
padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog
politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie
baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą,
nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg
žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa
Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama
savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų,
dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie
žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų
susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip
išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo,
pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai
chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?
Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu,
kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais
reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas
nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė
antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai
jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią
gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi
dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?
Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta
povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams
būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją
pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“
kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos
Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė
nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...
Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto
adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi
teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau,
atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne
savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose.
Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina,
nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus,
kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama
kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja
milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš
metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės
pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia,
laukia...
Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė,
tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai,
nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad
nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti,
dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie
paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo,
nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame
žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.
P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino
LRT čia, jį ir galite paskaityti.
Vėl
politizuosiu, nors politika – ne mano laukas, bet kai sistema skaičiuoja mano
pinigus ir juos bando nusisavinti, negalima tylėti. Prieš kurį laiką pasirodė Ingos
Ruginienės straipsnis Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose –
šimtmečio afera. Buvau, tiesą sakant, šokiruotas, kad tik dabar kažkas profesionaliau
prabilo apie šią visuotinę apgavystę. Jau savo gyvenime atmušiau du per prievartą
į pensijų II pakopą įtraukimus. Vis klausiau, ar tai natūralu, jog kažkas
kažkur be mano sutikimo gali nuskaityti mano pinigus? Mat, pats turiu atšaukti
šį įtraukimą, o jeigu nesidomiu savo bankiniais reikalais – pats kaltas. Kas
čia per sistema idiotams? Baisiausia buvo, kad niekas dėl to nesipiktino, mūsų
pilietinis pasyvumas yra vėžio stadijos, nes gali bet kokia institucija tave „teisėtai“
žaginti, o tu net necyptelsi. Jau prieš kelerius metus, dar prieš pat pandemiją,
baisėjausi šiuo aparatiniu piliečių dūchinimu (nelabai randu tinkamo
žodžio bendrinėje kalboje), nes mus iš tikrųjų laiko kvailiais, o dažnas dar ir
apsimeta, kad tai natūralu, nes... o ką čia padarysi, vis tiek bus taip, kaip
nuleis valdžia.
Tiesą
sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to,
kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas
necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje
prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu
aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.
Manau,
kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.
Suprantu
tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą
patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien
blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais
laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne
tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“,
nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines
valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti
ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo
verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir
lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa
tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo
mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes
jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji
liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad
gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi.
Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos
jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams,
kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą
ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos
sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.
Mane
siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti
pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas –
vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių
žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę
karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas,
turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro
visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to,
jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris
nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių
smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą
nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su
vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę
vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę
gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už
vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!
Aišku,
nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad
pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos
sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo
kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą
karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems
iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti
kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau
pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė.
Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir
taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.
Gaila,
kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į
jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie
paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys,
tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio
išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau
nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi
būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų.
Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė
šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos
pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio
filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.
Žodžiu,
ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė
prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi
kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“
vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis
sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne
pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant
įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą,
mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie
savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie
vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina
kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia
tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į
save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko
įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet
žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su
savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką
liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas
iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus.
Pridedu
ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt,
kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra
patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne
abstrakčias manipuliacines sąvokas:
Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų
požiūris į patriotiškumą?
Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat
eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu,
kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali
tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo
artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.
Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba
ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?
Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo
svarbesnė.
