Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: LELÉKA – Ridnym [žodžiai / lyrics] (ESC: Ukraine 2026)

 

Sveiki, muzikos klausytojai!
 
Kaskart, kai paklausau Ukrainos 2026 metų dainos, ji man patinka vis labiau ir labiau. Nepolitizuoju. Nemanau, kad „Eurovizijoje“ palaikyčiau dainą vien dėl to, kad Ukraina ginasi fronte, šiuo atžvilgiu labai atskiriu šias sritis, bet, dievai mato, daina išties įspūdinga.
 
Ukrainai 70-ajame „Eurovizijos“ dainų konkurse Vienoje atstovavo jauna ir gilių muzikinių ieškojimų atlikėja Viktoriia Leleka, geriau žinoma savo sceniniu vardu Leléka. Ji yra ne tik dainininkė, bet ir dainų autorė, kurios kasdienis gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Ukrainos kultūrinio paveldo puoselėjimu bei modernia jo interpretacija. Muzikos pasaulyje ji vertinama kaip labai autentiška ir pažeidžiama kūrėja, kuri savo dainomis nesiekia komercinių madų, o ieško nuoširdžios tiesos ir emocinio ryšio su klausytoju, ypač pastarųjų metų šaliai sunkių geopolitinių išbandymų kontekste.
 
Didžiojoje scenoje Leléka pristatė kūrinį „Ridnym“ (lietuviškai – „Saviems“ ar „Artimiesiems“), kurį parašė kartu su bendraautorių komanda. Muzikiniu požiūriu tai yra itin jautri, dramatiška kompozicija, kurioje modernūs popmuzikos ir alternatyviosios muzikos garsai susipina su giliu, ukrainietišku skambesiu. Pati daina pasakoja apie namų, artimųjų ilgesį ir nepalaužiamą tarpusavio ryšį, kuris išlieka net ir esant didžiausiam išsiskyrimui bei sunkumams, todėl kūrinys tapo labai asmeniška, bet kartu ir universalia žinute visiems ukrainiečiams.
 
Kelias į didžiąją „Euroviziją“ dainininkei atsivėrė po pergalės Ukrainos nacionalinėje atrankoje „Vidbir“. Leléka nebuvo laikoma pagrindine favorite prieš konkursą, nes atrankoje dalyvavo ir tokios šalyje bei užsienyje puikiai žinomos žvaigždės kaip Jerry Heil ar Monokate, tačiau jos gyvas pasirodymas sukrėtė ir pakerėjo vietos klausytojus. Ukrainos žiūrovai, balsuodami programėlėje „Diia“, skyrė jai didžiulį palaikymą, o kartu su komisijos balais tai garantavo atlikėjai pelnytą kelialapį į Austrijos sostinę.
 
Didžiajame „Eurovizijos“ finale Vienoje Leléka pasirodė septintuoju numeriu ir pademonstravo vizualiai stiprų bei emociškai paveikų šou, kurį režisavo režisieriaus Illia Dutsyk komanda. Kartu su ja ant scenos lipo garsus Ukrainos muzikantas Yaroslav Dzhus, grojęs specialiai šiam pasirodymui pagaminta Charkivo stiliaus bandūra, unikaliai apjungiančia senąsias ir šiuolaikines akademines tradicijas. Nors tiksli pasirodymo kaina dėl suprantamų šalies finansinių prioritetų ir taupymo nebuvo viešai afišuojama, akivaizdu, kad pagrindinis dėmesys ir ištekliai buvo nukreipti į konceptualią kokybę, o ne į tuščius fejerverkus.
 
Galutinėje konkurso lentelėje Ukraina dar kartą įrodė savo stabilumą ir užėmė aukštą 9-ąją vietą, surinkusi iš viso 221 tašką. Tarptautinė komisija pasirodymą įvertino santūriau (skyrė 54 taškus, iš kurių aukščiausią 12 balų įvertinimą skyrė Šveicarija), tačiau Europos televizijos žiūrovai liko neabejingi dainos žinutei ir Leléka atidavė net 167 balus. Pasibaigus kūriniui, dainininkė nuo scenos garsiai kreipėsi į salę žodžiais „Šlovė Ukrainai!“ ir parodė ukrainietiško trišakio gestą, taip palikdama ryškų pėdsaką šių metų jubiliejiniame konkurse.
 
Pasiklausykite patys.

 
Leleka – Ridnym
[lyrics / žodžiai]
 
Green into rust, trust in the change
Everything fades, be that as it may
Red into dust, cut from the branch
Leaves in the flames, nothing is safe
 
Виш'ю, виш'ю
Виш'ю нову долю
Виш'ю, виш'ю рідним
Найріднішим
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Нову долю виш'ю (Виш'ю, виш'ю)
Рідним, найріднішим (Виш'ю, виш'ю)
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
We'll see the trees grow even taller
Ooh...
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Eurovizija 2024: Ką aš manau apie šių metų dainų konkursą (mano top 5)

 Sveiki,

Nepaisant to, kad mano susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.

Deja, esu senas nagas ir dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos. Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“, kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.

Visgi „Eurovizija“ atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos homofobus ir transfobus ant kojų.

Ką gi aš matau? Ogi žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.

Kiti poliniai ir neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.

Kitas skandaliukas. Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje, kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti, kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu tai tiesa.

Visgi džiaugiuosi šiokia tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man) pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“ netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija būtų juos išsiuntusi...

Pastebiu tendenciją, kad grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.

Stebėjau be didesnio azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl, nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.

Nr. 1 Kroatija. Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim

Mano favoritas. Mėgstu tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.

Nr. 2 Didžioji Britanija. Olly Alexander - Dizzy

Žinau, nieko nesakykite. Viename lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.

Nr. 3 Ukraina. alyona alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria

Ša. Visai ne dėl politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos. Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.

Nr. 4 Graikija. Marina Satti – ZARI

Jaunatviškas graikės pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.

Nr. 5 Portugalija. iolanda – Grito

Šiaip šiemet su baladėmis ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio puikių muzikos albumų portugalų kalba?

P. S. Buvo ir kitokių dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui, brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą. Taigi tiek šiemet.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kaip išgyventi nupieštame tamsiai dirbtiniame pasaulio fone?

 

Sveiki,

Kaip gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame, kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai, taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų srauto.

Kol klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu, aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.

Visą gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją, suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?

Gerai, keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau, panašiai ir Ukrainoje.

Pastaruoju metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal bus lengviau gyventi tarp braškių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Vladimir Putin ir Volodymir Zelencky memas pagal Mikelandželo freską

 

Sveiki,

Jau kuris laikas nepolitizuoju, bet šįkart nesusilaikiau, nes juk juokinga. Maži vyro lytiniai organai ir didelė galia kontrastu tapo, sakyčiau, mūsų Naujais ir Naujausiais laikais. Visais laikais turėti mažą penį gi buvo pagarbos ir vyriškumo simbolis. Nežinau, kas pakeitė mūsų civilizacijos sąmonėje šią nuostatą, tačiau šiuo metu iš internetinio memo (Ukrainos ir Rusijos vadų bei Mikelandželo freskos fragmentų sukaltą memą) matome seksistinį bandymą pažeminti – ką? Putino vyriškumą? Nes drąsa asocijuojasi su lytiniais organais ir kietais kiaušais? Sunku atsakyti.

Manau, kad sumenkinti Putiną, bet tais pačiais šiuolaikinį vyrą žeminančiais (o gal jau nebe taip pornografijos atvirumo amžiuje) elementais yra truputi neturėjimas ką veikti. Pyzdavokimės iš pimpaliukų. Man tokie memai, atleiskite, memų kūrėjai, visada asocijavosi (na, ne visada, kol iki to pribrendau) su negebėjimu niuktelėti į nosį. Kad ir koks fainas visiems dabar atrodytų Šurajevas (o jis toks dažnai ir yra), visgi tos akcijos (kaip ir pas poną Mindedą) yra kažkoks užsuktas nevisavertiškumo kompleksas, kurį dangstome altruistiniu sijonu. Visgi juk ir Trojos kare ne visi buvo uolūs ietininkai, reikėjo, kad kas inicijuotų kasdienes pjautines ir generuotų procesus, nustatytu, kokie anuomet vyriškumo standartai. Kodėl ne mažasis kojų pirštelis, o pimpaliukas? Sunku pasakyti.

Jeigu mano šis įrašas pasirodė antiukrainietiškas, jūs labai klystate, tik noriu pasakyti, kad iš to karo kažkas tikrai dirba savo karmai, todėl raginu ne pimpalą matuoti, o protą ir žodžių rekšmes.

P. S. Bet visgi kare kaip kare, net lytinių organų varžytuvėse, net kai Žalgeris kovodavo su CSKA kreipšinio komanda sovietiniais laikais. Juk visi klykdavo, kai iš pasigėrėjimo galėdavo sutriuškinti apsimetėlius didžiakiaušius. Oksimoronas aiškus.

Jūsų maloningoji Maištinga Siela.