Sveiki,
Kaip
gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame,
kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai,
taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau
smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar
beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų
dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos
nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų
srauto.
Kol
klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai
kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį
dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų
įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau
tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai
ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems
ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai
pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave
suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes
juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir
sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir
kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes
egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu,
aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais
šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per
barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka
pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.
Visą
gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir
yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros
šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją,
suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra
niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės
čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant
kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių
kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?
Gerai,
keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių
tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis
paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą
tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje
kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo
sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų
sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja
santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė
Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia
atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis
sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats
svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus
mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio
namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir
lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau,
panašiai ir Ukrainoje.
Pastaruoju
metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per
karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per
šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada
Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą
akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti
susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems
pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai
iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi
daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal
bus lengviau gyventi tarp braškių.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą