Franco Kafkos (Franz Kafka) novelės "Metamorfozė" analizė ir interpretacija, remiantis ekspresionizmu ir rašytojo sąsajomis su tėvu

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Franco Kafkos „Metamorfozė“: tarp asmeninio košmaro ir meninės abstrakcijos
 
„Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung) yra vienas įdomiausių XX a. vokiškai parašytų literatūros kūrinių, kuriame Franco Kafkos (1883-1924) asmeninės traumos tampa universaliu žmogaus susvetimėjimo simboliu. Pagrindinio veikėjo Gregoro Zamzos virtimas „didžiuliu vabalu“ nėra fantastinis elementas tradicine prasme – tai fizinė manifestacija tos dvasinės būsenos, kurią Kafka jautė visą savo gyvenimą. Autoriaus kūryboje meninis pasaulis konstruojamas ne kaip logiška seka, o kaip košmariška tikrovė, kurioje neįmanomi dalykai priimami kaip kasdienybė, taip pabrėžiant egzistencinį žmogaus bejėgiškumą.
 
Kūrinio pradžia tiesiogiai atspindi paties Kafkos santykį su darbu ir pareiga. Kaip ir Kafka, Gregoras yra prekybos agentas, kurio gyvenimas priklauso nuo griežtų tvarkaraščių ir šeimos išlaikymo naštos. Jo virsmas įvyksta naktį, o pabudęs jis pirmiausia galvoja ne apie savo naują kūną, bet apie tai, kad pavėlavo į traukinį. Ši detalė atskleidžia kafkiškąjį absurdą: biurokratinė ir socialinė mašina yra tokia galinga, kad žmogus bijo vėlavimo labiau nei savo paties fizinės pražūties. Darbas Kafkai buvo „duonos tarnyba“, gniuždanti jo kūrybinį potencialą, o Gregoro metamorfozė tampa vieninteliu, nors ir tragišku, būdu ištrūkti iš šio mechanizmo.
 
Viena svarbiausių kūrinio ašių – Gregoro santykis su tėvu, kuris yra tiesioginis Franco Kafkos santykių su Hermannu Kafka atspindys. Autoriaus tėvas buvo dominuojanti, autoritariška asmenybė, privertusi sūnų jaustis menką ir nereikšmingą. Novelėje tėvas ne parodo užuojautą, o tampa agresoriumi. Simboliška scena, kurioje tėvas apmėto Gregorą obuoliais, vaizduoja šeimyninės meilės išsigimimą į smurtą. Vienas iš obuolių įstringa vabalo nugaroje ir pradeda pūti, simbolizuodamas gilią psichologinę žaizdą, kurią tėvas palieka sūnui. Kafka savo dienoraščiuose dažnai lygindavo save su „parazitu“ tėvo akyse, tad Gregoro pavidalas yra šios vidinės gėdos išraiška.
 
Meninis „Metamorfozės“ pasaulis glaudžiai susijęs su ekspresionizmu. Ekspresionistams būdinga iškreipti tikrovę, kad būtų parodyta vidinė žmogaus kančia, baimė ir vienatvė. Kafka naudoja groteską – derinį tarp to, kas baisu, ir to, kas juokinga ar buitiška. Tekste skaitome: „Kai Gregoras Zamza vieną rytą pabudo iš neramaus miego, išvydo lovoje pavirtęs baisiu vabalu“. Šis sakinys parašytas sausu, protokolišku stiliumi, kas dar labiau sustiprina šiurpų įspūdį. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl tai įvyko, – skaitytojas įmetamas į absurdišką situaciją, kurioje žmogaus vertė matuojama tik jo naudingumu šeimai ir visuomenei.
 
Analizuojant tekstą, matyti nuoseklus Gregoro nužmoginimas ne tik aplinkinių, bet ir jo paties akyse. Iš pradžių sesuo Grėtė dar bando juo rūpintis, neša maistą, tačiau laikui bėgant net ir ji pradeda juo bjaurėtis. Sesers virsmas iš globėjos į didžiausią priešininkę Gregorui yra skaudžiausias. Tai Grėtė ištaria lemtingus žodžius: „Mes privalome stengtis juo atsikratyti“. Ši citata žymi galutinį moralinį šeimos lūžį – brolis nebėra žmogus, jis tapo „daiktu“, trukdančiu jų socialinei sėkmei. Kai asmuo nebegali nešti naudos, jis šeimos akyse nustoja egzistuoti kaip subjektas.
 
Kūrinio erdvė – uždaras kambarys – tampa Gregoro sąmonės kalėjimu. Kafka meistriškai naudoja erdvės simboliką: užrakintos durys skiria Gregorą nuo „normalaus“ pasaulio, tačiau tas pasaulis už durų yra ne mažiau žiaurus ir svetimas. Gregoras stebi pro langą pilką gatvę, kuri jam tampa vis labiau nepasiekiama. Tai paties Kafkos saviizoliacijos metafora – jis jautėsi galintis gyventi tik rašydamas, o rašymas reikalavo vienatvės, kuri tuo pat metu jį ir maitino, ir naikino.
 
Baigiamoji novelės dalis, Gregoro mirtis, pateikiama kaip išsivadavimas šeimai. Kai tarnaitė randa išdžiūvusį vabalo kūną ir jį išmeta, šeima jaučiasi palengvėjusi, o tėvai džiaugiasi Grėtės grožiu ir ateities perspektyvomis. Tai pats žiauriausias kafkiškojo pasaulio aspektas – individo tragedija yra visiškai nereikšminga bendram sociumo funkcionavimui. Gregoras miršta tyliai, su meile galvodamas apie savo šeimą, o tai pabrėžia jo kančios prigimtį. Jis buvo auka, paaukota ant materializmo ir dvasinio skurdumo aukuro.
 
Taigi, „Metamorfozė“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame asmeninis Kafkos tėvo kompleksas perauga į galingą modernaus žmogaus susvetimėjimo analizę. Pasitelkdamas ekspresionistinę deformaciją ir groteską, Kafka atskleidžia, koks trapus yra žmogaus identitetas ir kaip greitai meilė virsta neapykanta, kai susiduria su „kitokiu“, sergančiu ar nenaudingu nariu. Tai kūrinys apie tai, kaip sunku likti žmogumi pasaulyje, kuriame tėra vertinamos tik funkcijos.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Samuel Beckett apie nepasidavimą, valią, ryžtą ir atkaklumą

 

Sveiki!

 

„Bandėte. Pralaimėjote. Nesvarbu. Bandykite dar kartą. Pralaimėkite dar kartą. Pralaimėkite geriau.“ Samuel Beckett

 

Samuelis Beckettas (1906–1989) buvo airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas, pagrįstai laikomas viena įtakingiausių XX a. modernizmo bei egzistencinio absurdo figūrų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje ir rašęs tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis, jis išgarsėjo kūriniais, kuriuose meistriškai tyrinėjo žmogaus bejėgiškumą, vienatvę ir atkaklumą beviltiškose situacijose. Žymiausia jo pjesė „Belaukiant Godo“ tapo tikru lūžiu teatre, apnuogindama žmogaus būties tuštumą ir amžiną, nors dažnai bergždžią, prasmės ieškojimą.

 

Garsioji citata apie bandymą ir „geresnį pralaimėjimą“ yra kilusi iš vėlyvojo S. Becketto prozos kūrinio „Worstward Ho“, išleisto 1983 metais. Nors šiandien šie žodžiai dažnai cituojami kaip motyvacinis šūkis verslo ar sporto pasaulyje, skatinantis nebijoti klaidų kelyje į sėkmę, autoriaus intencija buvo kur kas gilesnė ir niūresnė. S. Beckettas tikėjo, kad žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo nesėkmės, o kalba ir menas niekada negali visiškai tiksliai perteikti tikrovės, todėl bet koks bandymas iš anksto pasmerktas netobulumui.

 

Ši mintis reprezentuoja esminį S. Becketto kūrybos principą – tvermę absurdo akivaizdoje. Rašytojui „pralaimėti geriau“ nereiškia galutinės pergalės, o veikiau nuolatinį procesą ir ryžtą tęsti kovą, net kai žinai, kad rezultatas nebus tobulas. Jo kūrybinis kelias buvo grįstas minimalizmu ir nuolatiniu kalbos gryninimu, siekiant pasiekti pačią žmogaus egzistencijos šerdį, kurioje, nepaisant visų pralaimėjimų, išlieka pats veiksmas – bandymas būti, kurti ir nepasiduoti tylai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis – galingiausias valdžios katinas Lietuvoje ir visame Pasaulyje?

 

Sveiki!

 

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis per neįtikėtinai trumpą laiką tapo bene garsiausiu Lietuvos gyvūnu, kurio vardas netikėtai atsidūrė oficialiuose Seimo dokumentuose. Šis buvęs benamis katinas, kurį politikė priglaudė ir išgydė, tapo politinio sarkazmo simboliu, kai parlamentarai svarstymo stadijoje pritarė pataisai, teigiančiai, jog LRT generalinį direktorių būtų galima atleisti tik katinui Nuodėguliui pareiškus nepasitikėjimą.

 

Nors šis įrašas įstatymo projekte atsirado kaip opozicijos bandymas absurdu atsakyti į valdančiųjų skubotą teisėkūrą, viešojoje erdvėje Nuodėgulis akimirksniu įgijo „įtakingiausio šalies katino“ statusą, konkuruojantį net su prezidento šunimi Grikiu. Be savo neoficialios politinės galios „spręsti“ valstybinių įstaigų vadovų likimus, Nuodėgulis pasižymi ir kur kas žemiškesniais gebėjimais, pavyzdžiui, sėkminga žvejyba politikės tvenkinyje, kur jo grobiu kartais tampa brangūs karpiai. Ši kurioziška situacija pavertė paprastą katiną ryškiausiu 2025-ųjų pabaigos politinio folkloro personažu, puikiai iliustruojančiu įkaitusią atmosferą Lietuvos parlamente.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Byung-Chul Han apie pasyvių žiūrovų sukurtą demokratiją ir politikų skaidrumo absurdą

 

Sveiki,

 

Beskaitydamas dar vieną vokiečių filosofo Byung-Chul Han knygą „Psichopolitika“, pasibraukiau šią citatą, kuri puikiai iliustruoja tą mūsų lietuvišką (galų gali ir kiekvienoje kitoje šalyje) triukšmingą, paviršutinišką ir itin nykiais bei nuvalkiotais skandalais nusėtą politikos foną. Paluckio skandalas, Šakalienės atsistatydinimas, čekiukų krizė ir viskas, atrodo, taip negilu, seklu, kad iš esmės perteikia, jog mes, piliečiai, politiką „išmanome“ tik tada, kai reikia mesti malką į laužą, nes visa kitam (gelmės pažinimui) neturime nei laiko, nei kompetencijų. Mes iš esmės esame skandalų stebėtojai ir kuo daugiau skandalų, tuo mums atrodo, kad išmanome ir žinome, kas vyksta politikoje, nes tai sugeria didžiausią dėmesio koncentratą. Kodėl taip yra? Nes neoliberalioji politika manipuliuoja ir kontroliuoja mūsų greitai besikeičiančias emocijas, tad cituoju:

 

„Skaidrumas, kurio šiandien reikalaujama iš politikų, yra visiškai kas kita nei politinis reikalavimas. Skaidrumo reikalauja ne politinių sprendimų priėmimo procesuose, kuriais joks vartotojas nesidomi. Skaidrumo imperatyvas visų pirma skirtas politikams apnuoginti, demaskuoti ar skandalizuoti. Skaidrumo reikalavimas suponuoja skandalizuojančio žiūrovo poziciją. Tai ne angažuoto piliečio, o pasyvaus žiūrovo reikalavimas. Dalyvavimas pasireiškia skundų ir pretenzijų forma. Skaidrumo visuomenė, kurioje gyvena žiūrovai ir vartotojai, įtvirtina žiūrovų demokratiją.“ Byung-Chul Han

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata: Alius Avčininkas švietimo biurokratiją palygina su Kafkos pavaizduotomis sistemomis

 

Sveiki,

 

Dienos citata, skirta nesibaigiančiai NŠA ir Ministerijos mėsmalei. Niekas nieko nekeičia, tik biurokratines pasenusias dešras permala į naujas ir vėl į tas pačias lentynas. Citata priklauso lietuvių kalbos mokytojui Aliui Avčininkui, kuris pastaruosius sprendimus palygino su Kafkos sukurto pasaulio modeliais.

 

„NŠA ėmė kurti dalyko ugdymo tarybas. O tą darydama, rodos, kuria dar vieną procedūrinę dalyvavimo imitaciją. Formaliai viskas skamba demokratiškai: visi gali prisidėti, teikti pasiūlymus, būti išgirsti. Iš tiesų tai yra subtilus atsakomybės perkėlimas į apačias. Klasikinis ėjimas: valdžia nebesprendžia, bet vertina, kaip sprendžia kiti. Ji nebeplanuoja ugdymo turinio, bet prižiūri, kaip bendruomenė tą turinį „stumia“. <...> Aukščiausios prabos iliuzija – visi įtraukti, bet be galios; visi dalyvauja, bet be atlygio; visi atsakingi, bet niekas už nieką neatsako. <...> Kafkos pasaulyje sistema egzistuoja ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad įrodytų savo būtinybę. Švietimo biurokratija šiandien veikia panašiai: ji kuria biurokratinius vaidmenis, kurie neatneša realios naudos, bet sukuria užimtumo iliuziją ir palaiko hierarchinį „status quo“. Kafka parodė, kad biurokratija žudo žmogaus sielą. Šūdmalos teorija – kad ji žudo jo laiką. O švietimo reforma šiandien žudo abu.“

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 92: laikyk savo laivo štuvalą virš gyvenimo absurdo ir plauk ramiai

Sveiki,

 

Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio! Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros, beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam liūdesiui.

 

Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu, ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane. O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti – žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.

 

Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą, perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu, literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti aplinkiniams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kaip išgyventi nupieštame tamsiai dirbtiniame pasaulio fone?

 

Sveiki,

Kaip gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame, kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai, taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų srauto.

Kol klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu, aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.

Visą gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją, suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?

Gerai, keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau, panašiai ir Ukrainoje.

Pastaruoju metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal bus lengviau gyventi tarp braškių.

Jūsų Maištinga Siela