J.
M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Šiems
metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps
pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas
rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos
dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek
abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo
verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį
pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na,
o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų
leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį
Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth
Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man
tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai
skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų
ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes
jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir
tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.
Elizabeta
Kostelo santūriai ir taupiai parašytas
romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius
pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus,
kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius
įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos
struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius
iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną
opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį
konceptą.
Pasakojimo
centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo,
kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui
žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko
parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip
išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už
ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.
Daugiabriauniame
pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros
konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš
Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva
moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos
šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai
gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius,
sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį,
bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo
lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna
sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir
sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui
teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos
motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi,
nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir
daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.
Antrasis
romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos
kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą
ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito
paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje
romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų
tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų
formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando
pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava
kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis
literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J.
M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo
perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi
vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių
sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti
kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai
snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų
mažiausiai genialu!
Trečiasis
romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę
pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės
grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje
pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina,
kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai
nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“
slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai,
neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių
įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine
Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia
apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų
kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai
konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir
moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir
jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee
nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai
negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.
J. M. Coetzee
Ketvirtojoje
dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti
jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame
atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti
pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos
stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją
paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių
sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad
jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba
peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos
principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai,
todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės
burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių
politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems
literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos,
visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma,
kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.
Blogio
problemos dalyje apskritai keliami labai
įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje.
Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia
skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai,
įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E.
Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl,
kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai
lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir
paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną
individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios
rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo
ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.
Man
asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas,
kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų
seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau
nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje
sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje
mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos
gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų
dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių
paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras
nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir
literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas,
galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir
tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos
ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės
nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B,
C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“
Paskutinis
romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio
psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą,
gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar
tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie
vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies
perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir
tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias
kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali
būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški
teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau
bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi –
mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę
užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės
su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką
girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius
buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“
Elizabeta
Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir
romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta
Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais
komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais
pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo,
mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi
puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas
autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų
formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie
yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, –
gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų
versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti,
per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės,
kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai
dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena,
nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E.
Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus,
aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!
Jūsų
Maištinga Siela
