Dienos citata: Julija Ritčik apie mokytojo profesiją, mokytojavimą, pašaukimą ir motyvaciją

 

Sveiki,

 

„Ši profesija Lietuvoje niekada neturėjo aukšto prestižo. Kai pati baigiau mokyklą, dažnai pedagoginį kelią rinkosi tie, kam nepasisekė įstoti į universitetą. Kiti ėjo dirbti specialistais, nes verslas visada mokėjo daugiau. Bet mokytojo profesija ir nėra apie pinigus. Tai labiau apie pašaukimą ir norą dalintis. Manau, kad dabartinės pastangos skirti stipendijas, kelti atlyginimus tikrai turėtų motyvuoti jaunus žmones bent pagalvoti apie tokį pasirinkimą. Tik pirma turi pabandyti, kad sužinotum.“ Julija Ritčik, anglų kalbos mokytoja, dirbanti apie 3 dešimtmečius.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mozė Mitkevičius apie tai, kad teisė be pareigos ir įsipareigojimo nėra teisė

 

Sveiki!

„Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoti kitiems. Evangelija taip pat grindžiama šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“ Mozė Mitkevičius

Mozė Mitkevičius yra gerai žinomas Lietuvos katalikų kunigas, teologas ir kanonų teisės specialistas, pasižymintis gebėjimu šiuolaikiškai bei intelektualiai interpretuoti tikėjimo tiesas. Jis vertinamas kaip charizmatiškas pamokslininkas ir visuomenės veikėjas, kuris savo įžvalgomis dažnai jungia dvasines vertybes su teisine logika bei kasdienine etika, skatindamas žmones į įstatymus ir krikščioniškas pareigas žvelgti ne kaip į suvaržymą, o kaip į pamatinį laisvės bei tarpusavio pagarbos šaltinį. Šią citatą siūlau apsvarstyti tėvams ir pedagogams kartu su jaunimu ir paaugliais, kurie žino savo teises, bet teisė be pareigos neegzistuoja.

Maištinga Siela

Dienos citata: Alius Avčininkas švietimo biurokratiją palygina su Kafkos pavaizduotomis sistemomis

 

Sveiki,

 

Dienos citata, skirta nesibaigiančiai NŠA ir Ministerijos mėsmalei. Niekas nieko nekeičia, tik biurokratines pasenusias dešras permala į naujas ir vėl į tas pačias lentynas. Citata priklauso lietuvių kalbos mokytojui Aliui Avčininkui, kuris pastaruosius sprendimus palygino su Kafkos sukurto pasaulio modeliais.

 

„NŠA ėmė kurti dalyko ugdymo tarybas. O tą darydama, rodos, kuria dar vieną procedūrinę dalyvavimo imitaciją. Formaliai viskas skamba demokratiškai: visi gali prisidėti, teikti pasiūlymus, būti išgirsti. Iš tiesų tai yra subtilus atsakomybės perkėlimas į apačias. Klasikinis ėjimas: valdžia nebesprendžia, bet vertina, kaip sprendžia kiti. Ji nebeplanuoja ugdymo turinio, bet prižiūri, kaip bendruomenė tą turinį „stumia“. <...> Aukščiausios prabos iliuzija – visi įtraukti, bet be galios; visi dalyvauja, bet be atlygio; visi atsakingi, bet niekas už nieką neatsako. <...> Kafkos pasaulyje sistema egzistuoja ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad įrodytų savo būtinybę. Švietimo biurokratija šiandien veikia panašiai: ji kuria biurokratinius vaidmenis, kurie neatneša realios naudos, bet sukuria užimtumo iliuziją ir palaiko hierarchinį „status quo“. Kafka parodė, kad biurokratija žudo žmogaus sielą. Šūdmalos teorija – kad ji žudo jo laiką. O švietimo reforma šiandien žudo abu.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Vytautas Toleikis apie švietimo krizę ir mokytojų perdegimą

 

 

„Tokio chaoso švietimo sistemoje dar nėra buvę. Jį sukūrė ne kas kitas, o švietimo vadybininkai, pradedant Švietimo ministerija ir jos padaliniais. Biurokratai sukūrė tiek daug žaidimo taisyklių, kad patys kaip į pelkę įsmuko iki kaklo. Tai didžiulė problema. Kas ją gali išspręsti? Turbūt niekas. Jeigu nori koją išsisukti, eik į švietimą.“ Vytautas Toleikis

 

Vytautas Toleikis yra etikos mokytojas, eseistas ir visuomenininkas. Straipsnyje jis teigia, kad žino, kas jam padeda išsaugoti pašaukimą (straipsnio nuoroda ČIA), meilę darbui ir palaiko jį, kai būna sunku: tai yra mokiniai, tik mokiniai. Toleikis taip pat akcentuoja, kad valdžia gali padaryti vieną gerą darbą – kuo mažiau trukdyti mokykloms, o švietimo sistemos pokyčiai, vadinami reformomis, tėra amžina kaita, kuri dirgina pedagogų bendruomenę.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Meilė Lukšienė apie formas, pokyčius, maištavimą ir prasmės siekimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Žiūriu į save pačią jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien bando dažnai jas laužyti ir daužyti... Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“ Meilė Lukšienė

 

Meilė Lukšienė (1913–2009) buvo iškili Lietuvos kultūros veikėja, literatūrologė, edukologė ir visuomenės švietėja, viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos kūrėjų ir reformatorių. Jos gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su Lietuvos istorijos vingiais ir jos siekiu atkurti nepriklausomybę bei sukurti modernią, atvirą visuomenę.

 

Gimusi 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje, inteligentų šeimoje (jos tėvas, Stasys Matulaitis, buvo žymus Lietuvos socialdemokratas, Vasario 16-osios akto signataras), M. Lukšienė nuo mažens augo apsuptyje, kurioje buvo puoselėjamos europietiškos vertybės ir gili pagarba mokslui bei kultūrai. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką ir romanistiką, vėliau gilino žinias Paryžiaus Sorbonos universitete. Jos akademinė karjera prasidėjo Vilniaus universitete, kur dirbo literatūros istorijos dėstytoja ir tyrinėtoja, daugiausia dėmesio skirdama lietuvių literatūros istorijos periodizacijai ir Apšvietos epochos kultūrai. Jos darbai apie lietuvių rašytinio žodžio raidą, ypač 18 a. literatūrą, tapo esminiais šios srities tyrimais.

 

M. Lukšienė buvo ne tik teoretikė, bet ir praktinė švietimo sistemos reformatorė. Sovietmečiu ji aktyviai veikė pogrindyje, o Atgimimo metais tapo viena iškiliausių Lietuvos švietimo pertvarkos figūrų. Jos vizija apie humanišką, demokratišką ir į asmenybę orientuotą mokyklą tapo nepriklausomos Lietuvos švietimo politikos pagrindu. Ji inicijavo esminius pokyčius ugdymo programose, mokytojų rengime ir bendrajame švietimo filosofijos suvokime. M. Lukšienė pabrėžė istorinės atminties, pilietiškumo ir kritinio mąstymo svarbą ugdant jaunąją kartą. Jos dėka į švietimo programas sugrįžo lietuvių kultūros vertybės ir pasaulinės humanitarinės tradicijos.

 

Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir švietimui M. Lukšienė buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Ji mirė 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje, palikdama neįkainojamą akademinį ir idėjinį palikimą, kuris iki šiol formuoja Lietuvos švietimo ir kultūros kryptį.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Jurkevičius apie švietimo sistemą, jos krizę ir mokinių motyvacijos nebuvimą

 

Sveiki,

 

„Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų“ romano šūkis „Nežinojimas – jėga“ turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais. Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Įdomu ir tai, kad naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau nei siekti akivaizdaus rezultato.“ Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius.

 

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/saulius-jurkevicius-kodel-svietimo-sistema-atsidure-dramatiskoje-situacijoje-120078434

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytojas Alius Avčininkas apie mokytojų darbą ir psichologinę sveikatą

 

„Mokytojų darbas laikomas „misija“, todėl mokytojų profesija dažnai suvokiama kaip socialiai svarbi, tačiau nepakankamai apmokama. Šis suvokimas naudojamas siekiant manipuliuoti mokytojų profesine sąmone, kad jų darbas yra daugiau pašaukimas nei profesija, kuri turi būti teisingai apmokama. Tai sukuria tam tikrą socialinę normą, kad mokytojai turi dirbti neatsižvelgdami į savo atlyginimą. Mokytojai dažnai susiduria su situacija, kai jų darbo ir asmeninio gyvenimo balansas yra pažeidžiamas. Tai skatina pervargimą ir nuolatinį darbą be tinkamo poilsio, ši tendencija prieštarauja šiuolaikiniams darbo organizavimo principams, ypač kai kalbama apie psichologinę gerovę“. Alius Avčininkas

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Violeta Tapinienė apie mokytojo vaidmenį gyvenime ir knygų neskaitančius mokinius

 

„Su kai kuriais mes buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau, kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis, šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“. Violeta Tapinienė.

 

Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti. Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokytojų kambarys" / "Das Lehrerzimmer"

 

Sveiki,

2023 metų rudens „Scanoramos“ programoje buvo rodytas kino kritikų pripažintas filmas „Mokytojų kambarys“ (vok. Das Lehrerzimmer) (2023). Pastarasis daugeliui žiūrovų palieka nevienareikšmiškas emocijas ir pamintijimus apie tai, kokia sudėtinga visgi yra mokykla kaip institucija, kokia pažeidžiama ir kiek joje dažnai slepiasi įtampos ne tik tarp pačių mokinių, bet ir tarp mokytojų.

Istorija pasakoja apie naujojoje mokykloje pradėjusią dirbti mokytoją Karlą. Ji – pradinių klasių mokytoja, kuri stengiasi atliepti mokinių poreikius, elgtis etiškai ir adekvačiai, bet svarbiausia – sąžiningai, nes yra įsitikinusi, kad sąžiningumas yra viso gyvenimo pagrindas, todėl ji gana griežtai reaguoja į savo nusirašinėjančius mokinius, verčia juos prisiimti atsakomybę ir jausti kaltę. Bet mokykla nėra vien tik pamoka, joje atsiveria visos bendruomenės vaizdinys, o Karlos mokykloje nuolat pažeidžiamas sąžiningumas, tą Karla pastebi ir mokytojų kambaryje, matydama, kaip kolegos nesusimoka už kavą, kaip iš bendrai sumokėtų pinigų kai kas įsimeta sau į kišenę ir nejaučia nei gėdos, nei sąžinės graužaties. Pagausėjus vagystės atvejams Karla nusprendžia mokytojų kambary palikti piniginę ir slapta įjungtą kompiuterio kamerą (čia ji nusižengia bendruomenės taisyklėms ir už tai teks skaudžiai sumokėti), bet ji prigauna vagį ir reaguodama impulsyviai netrukus paviešina.

Iš esmės medžiaga šiek tiek primena Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“: mokykloje įvyksta vagystė, kai kas pašalintas, o kai kas nepelnytai kenčia. Visgi filme ši problema paplėtota įvairiau ir įdomiau, nes Karla, pasielgusi teisingai, galiausiai įtraukia visą bendruomenę į susikiršinimą ir susiskaldymą, kuriame pažeidžiama tampa ne tik Karla, bet ir vienas iš mokinių vardu Oskaras. Oskaro ir jo šeimos orumas sumenkinami viešai, o viešai aptariamos problemos ir smerkimas yra didžiulė trauma ir stresas kiekvienam socialiai pažeistam individui. Oskaras bando iš Karlos išsipirkti jos viešą atsiprašymą, atiduodamas visas savo santaupas, bet Karla principingai laikosi savų vertybių ir bando paaiškinti vaikui, kad kalba eina ne apie atsiprašymą, o apie teisingo pasaulio atstatymą. Visai kaip simboliškai Oskarui paskolintas Rubiko kubas, kurį sustatyti kaip pasaulio tvarką Oskarui pavyksta tik filmo pabaigoje. Iš tikrųjų ši atrodytų gana vaikiška vagystės situacija sprendžiama taip, kaip įprasta ne tik mokyklos bendruomenėje, bet labiau plačiojoje visuomenėje: didžiuliai skandalai, aptarinėjimai, žiniasklaidos užaštrinimas. Mokykla kaip visuomenės veidrodis, viskas tas pats, nors ir bandoma vaikus ir pedagogus įstatymiškai apsaugoti, slepiant duomenis, stengiantis nenaudoti jokios prievartos ir spaudimo, tačiau gyvenime būna tokių situacijų, kad norint atstatyti gyvenimą tenka pasielgti nestandartiškai.

Filmas lieka tarsi be pabaigos. Atsakymai nepateikiami ir Oskaras lyg karalius išnešamas iš mokyklos. Ar tai Karlos pralaimėjimas? Ar tai savitas Oskaro naujas brandos lūžis, nauja orumo gynimo(si) patirtis? Filmas atveria tam tikrus suaugusiųjų ir vaikų elgsenos modelius ir jie gana panašūs, nes vaikai imituoja suaugusiųjų sąžiningumo ir melo modelius, tačiau labiausiai filme mane stebino pedagogiška Karlos laikysena, nes... Ar kartais gindama nekaltojo Oskaro interesus ir suvokdama jo pažeistą orumą pati nepamynė savo orumo ir savigarbos? Kaip dažnai pedagogai, įtikėję misija visur elgtis teisingai ir ugdyti, nepalikti vaiko jokiomis aplinkybėmis likimo valiai, pamiršta savo gyvenimą ir savigarbą? Kitą vertus, filme vaizduojami Karlos kolegos priminė nebrandžių ir imitatyvių infantilių pedagogų būrelį, kurie nieko pedagogiško savyje neturi, nebent išdidumo atstovėti savo interesus. Kas yra geriau? Geri ketinimai, kurie pakenkia, ar nutylėjimai ir apkalbos? Rekomenduočiau pasižiūrėti vyresniųjų klasių mokiniams, pedagogams, o ypač supermamytėms (nors dabar, kaip suprantu, šis žodis turi neigiamą konotaciją ir net žemina?).

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:  7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

NŠA paskelbė MBE (mokyklinio brandos egzamino) ir VBE (valstybinio egzamino) lietuvių egzamino rašinių temas

 

Taip, NŠA savo internetiniame puslapyje jau oficialiai dalijasi mokyklinio ir valstybinio egzaminų temomis. Kurią jūs būtumėt pasirinkę?

Maištinga Siela

2024 metų lietuvių kalbos brandos egzamino rašinių temos: kokiomis temomis rašė abiturientai?

 

Laba diena,

Šiandien, birželio 5 dieną, abiturientai laikė savo pirmąjį egzaminą ir jis buvo iš gimtosios kalbos. Kai jau įprasta, mokiniai turėjo rinktis vieną iš literatūrinio arba iš samprotavimo rašinio temą ir parašyti 500 žodžių rašinį. Pernai buvo daug pasipiktinimo dėl žemdirbiškosios kultūros, šiemet (kol kas) daugelis, atrodo, temomis patenkinti.

SAMPROTAVIMO RAŠINIO TEMOS:

1.Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove? (rekomenduojami autoriai – Maironis, Marius Ivaškevičius)

2. Kada prieinama prie kraštutinumų? (rekomenduojami autoriai – Vincas Krėvė, Marius Katiliškis)

LITERATŪRINIO RAŠINIO TEMOS:

1. Muzikos reikšmės literatūroje (rekomenduojami autoriai – Šatrijos Ragana, Henrikas Radauskas)

2. Intymumo vaizdavimas literatūroje (rekomenduojami autoriai – Juozas Tumas-Vaižgantas, Jurgis Kunčinas).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Lilija Bručkienė prieš NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) apie tarpinius patikrinimus

 

Sveiki,

 

„O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.“ Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.

 

Pradėkime nuo to, kad NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) niekada neatsiprašinėja, ji liepia ir taškas, o po to šypsosi, juk viskas aišku ir išdėstyta raštu. Nes pinigai, projektai, patogios kėdės ir viršenybės galia. O ką tie mokytojai? Juk viščiukų broileriai ir, kaip ten sakė per vieną viešai nuskambėjusį apmokomą dresūros seminarą? Psichinė liaudis? Būtų psichinė, tai sudegtų agentūros telefonai nuo isterinių skambučių, nes nesuprantu, kaip tie mokytojai laikosi išvis pažeminti, įmūryti į sieną, negirdimi ir nesuprasti.

 

Mokykloje besąlygiškai kuriama bendruomeninė sąveikos programa (tėvai bendrauja su tėvais, nori-nenori, turi pildyti protokolus, stebėti akylai, kviesti, klausytis, ir vienus bei kitus įtraukti į savitą valdybos tarybą; vaikai renka prezidentą savo, yra darbo tarybos, kur tik diskutuokite ir balsuokite, tegu tik kiekvienas tebūna išgirstas ir svarbus, neduok Dieve, kas nors į kokius poreikius ar išsakytas mintis neatsižvelgs, tai tada kokia toji mokykla?), bet TIKROVĖ yra tokia, kad tai ILIUZIJA, nes sąveika yra priverstinė, jeigu ji veiktų plačiau, tai ir NŠA ir iš dalies ŠMSM girdėtų ir susikalbėtų. Mokoma mokykloje mokinius to, ko iš tikrųjų gyvenime nebus, ar taip? Tai ko verti milijonai ir visų laikas bei gyvenimas, jeigu viskas statoma ant tirpstančio sniego pamatų? „Baigs mokyklą, pamatys, kaip yra iš tikrųjų“. Tai gal nebereikia tęsti reformų iliuzijos ir pinigų stumdymo šūdelį užstrigusioje peristaltikoje?   

 

Baisiausias, kad NŠA niekada nepripažįsta, jie tik piktinasi, kad vėl atmetimo reakcija, kad vėl jų nuleistų struktūrų buki pedagogai nesupranta, nes mokytojai šiaip per durni, bet kokie meniški jie, kai reikia dirbti be vadovėlių ir priemonių: tiesiog jie tada puikūs.

 

Tarpiniai patikrinimai? Jau vien sąvokoje nonsensas ir nesusikalbėjimas, nes koks čia patikrinimas, jeigu tai egzamino dalis?!! Nuo vizijos prasideda ir žlugimas. Bet ar NŠA turi homo sapiens smegenų suvokti ir pripažinti suklydus? NESITIKĖKITE. Karalius nenusilenks prieš Pelenę,

 

Visgi tokia suirutė buvo tikriausiai po etatinio įvedimo dėl darbo užmokesčio, kuri iš esmės iki šiol netaisoma, nelanksti ir neatitinka Darbo kodekso ir kasmet vis keistesnių apmokėjimų modelių atsiranda. Dirbti mokytoju žalinga arba reikia Žanos d‘Arc kalavijo. Bet kam kapoti galvas, jeigu nykštukai pedagogai net NŠA padų pasišokinėdami negali pakutenti? Kolūkyje buvo lygūs visi, bet pirmininkų žmonos tarp kitų žmonų lygiausios. Taip veikė socializmas, taip veikia ir demokratija, ar kas keičiasi?

 

Visos reformos greitos, staigios, nepamatuotos, nuleistos iš vizijų ir aiškiaregių bei pakopijuotų suomių modelių. Veikia? Ne. Klaida? Labai. Žalinga? Taip. Taisysime? Visi kaip nors pripras palakstę nuogi po dilgeles ir pripras, kaip priprasdavo visuomet, kam reaguoti?

 

Viena Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų paliko darbą likus 2-3 savaitėm iki tarpinių, kai lietuvių mokytojų nėra. Ar kam skaudėjo? Tik mokytoją tėvai iškoneveikė viešai, nes šioji „negalvoja apie vaikus“, o tik apie save. Tie patys, kurie turėtų ginti mokytojos apsisprendimą nuo agresyvių ir NIEKAM nepalankių reformų. Sveikinu mokytoją už drąsą, tikiuosi atsiras ir daugiau!

 

Kartais galima įtarti, kad už NŠA ir ŠMSM stovi kažkas daugiau ir diriguoja. Kai vyksta absurdas, apie kurį rašo mokytoja Lilija Bručkienė, imi iš atmetimo reakcijos tiesiog tikėti sąmokslo teorijomis, nes protu nepavyksta absorbuoti tikrovės.

 

P. S. O kas skaito paskaitas ir veda seminarus apie tarpinius patikrinimus? Ogi dažniausiai „nusamdyti“ mokytojai iš Marijampolės ir Skuodo, apmokyti ir gražūs, bet nesaugūs. O kodėl ne pačios struktūros kūrėjai? Panašu, kad slepiasi, nes bijo psichuojančios liaudies, kurią patys kuria? Reikia iš tikrųjų būti durnu, kad to nesuvoktumei.

 

Maištinga Siela

Kokia skaitymo nauda, lyginant su televizoriaus žiūrėjimu ir naršymu internete?

 

Sveiki,

Kai atsirado plačiai prieinamas internetas, prislopo ir diskusijos apie tai, kad vaikai neskaito knygų ir tai yra tam tikras degradavimas (kultūrinis ir vidinės ūgties). Aš pats gerai dar pamenu, kai tą internetą galėjai matyti kaip savo ausis, arba interneto kavinėse už mokestį, visi kaip susitarę viską siurbėme iš televizijos, o tėvai ir visuomenininkai kukavo, kaip blogai tas televizorius, jog geriau vaikai ir jaunimas skaitytų knygas.

Šiandien dažnas nevengia ir audio knygos, turiu galvoje, paprastai mokinius, kurie negali suskaityti popierinės versijos, net jeigu ir auksu ir deimantais viršelis būtų inkrustuotas. Visgi tenka pripažinti, kad skaitymas ir audio įrašo klausymas nėra tų pačių smegenų funkcijų lavinimas, o tuo labiau skaitymo kultūrą išstūmęs anuomet televizorius su lėkštomis ir gan banaliomis laidomis (anuomet to neįvertinome) negali pakeisti teksto tėkmės, sakinių ir stiliaus pajautimo bei labiausiai to, ką iš esmės nudirba vaizduotė. Vaizduotė pastaruoju metu išvis nurašoma, užkaišioja multimedijos matytomis galimybėmis, kurias dažnas papūgiškai atkartoja nustekendamas vidinius savo unikalius parametrus. Kitą vertus, kiekvienoje epochoje ir kartoje savo, tačiau neatimsi keleto dalykų, ką vaikams, paaugliams ir jaunuoliams duoda skaitymas.

Plečia vaizduotę.

Padeda geriau rašyti, plečia žodyną (kalbėjimo ir rašymo).

Geriau suvokiama sintaksė.

Lavinamos didesnės įvairovės smegenų veiklos .

Skaitantys žmonės beveik dažniausiai visada sutinka, kad knyga buvo įdomesnė už filmo ar spektaklio pastatymą, vadinasi, vaizduotė yra galingesnė „verpti“ žodinį tekstą į vaizdinį ir jausminį pasaulį.

Akys mažiau pavargsta nuo popieriaus nei nuo spinduliuotę skleidžiančio prietaiso.

Nėra triukšmo.

Neribotos asmeninės interpretacijos galimybės.

Gali tapti knygų vlogeriu.

Tau darosi įdomios „Knygų mugės“, imi sekti rašytojus, turi naujų autoritetų.

Gerina miego kokybę, mažina stresą, didina pasitikėjimą savimi.

Didina motyvaciją siekti savų tikslų (perskaityti 300 puslapių, tai ne filmą prasukinėti ir pasakyti eilinį sykį „šlamštas“).

Didina savarankumą ir intelektą, skaitantis pradinukas niekada neišaugs į bestuburį homo sapiens.

Skaitantys tėvai diktuoja madą vaikams, skaitymo ritualas ir pokalbiai apie vieną ar kitą knygą stiprina šeiminius santykius, trina nesusikalbėjimo ribas.

Kolekcionuoti knygas ir jomis dalytis, turėti savo namų biblioteką, reiškia turtą ir malonumą.  

P. S. Nenoriu pasakyti, kad žiūrėti kokybiškus filmus, TV laidas, YouTube tinklalaides yra blogai. Tikrai ne. Šiandien priešingai nei anuomet, galime tarp šlamšto ir vulgarybių atsirinkti pačius įdomiausius ir verčiausius dalykus, tačiau skaitymas yra visai kas kita ir jis neturėtų išvis konkuruoti su medijomis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mokytojų streikas, Gyvenimo įgūdžių pamokos, biurokratinis Švietimo ministerijos dinozauras

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokytojus ir tai, kas vyksta viešojoje erdvėje. Seniai nemačiau tokios aferos, tikriausiai nuo Antrosios pensijų kaupimo reformos reikalų. Mane vis dar stebina, kad atsiranda pašaliečių, kurie nei dienos nedirbę švietimo sistemoje, turiu galvoje konkrečiai pedagogikos srityje, ne kur nors Ministerijos apaugusiais lašinių etatais pašonėje, imituojant klerkų atseit labai reikalingą darbą, taip drąsiai žarsto patarimus ir „žinias“, įskaitant ir poną ministrą Gintautą Jakštą, skaitantį neretai melagingą informaciją iš patarėjų paruoštukų. Čia panašiai kaip įsteigiamas kontrolieriaus etatas, o kad tą kontrolierių pakontroliuotų ir pažiūrėtų, kaip jis dirbs už 800-1000 eurų, įsteigiamas visas komitetas su patarėjais, kurie jau uždirba 2000-3000 eurų. Aišku, tai senas internetinis anekdotas, bet jis šiandien kaip niekada tinka išvešėjusiam, išsikerojusiam Švietimo ministerijos biurokratiniam dinozaurui nusakyti. Ir tas dinozauras toli gražu nenusiteikęs dėti kiaušinius, priešingai, primena gyvatę, ryjančią savo uodegą t. y. pačius pažeidžiamiausius – pedagogus, kurie iš esmės yra jų darbdaviai, nes juk ir dinozauras turėtų suprasti, jeigu nėra mokytojų, nėra mokyklos, o jei nėra mokyklos, lekia pragaran ir Ministerija.

 

Man iki šiol nesuprantama, kai kokia mamytė leidžia sau rėkti, kad uždirba 800 eurų (suprask, tikrai sunkiau dirba už mokytoją, jie net kokias vasaros atostogas turi, tik įdomu, ką per tas atostogas veikia tie mūsų mokytojai?) ir toji mamytė negali nusamdyti korepetitoriaus, nes atseit mokytojas nieko neišmokina, o pačios kišenė neišgali. O ką galima išmokyti, jei vaikas į pamokas net sąsiuvinio negali atsinešti, sugeba vos 1 minutei į švieslentę susikaupti, sakinio neparašo, nes už ketvertus buvo ištemptas į aukštesnę klasę su pradinuko lygmens gebėjimais, bet puikiai suka biznį tualete platindamas narkotikus, valdo susirašinėjimų ir sekimo tinklą (čia ne apie visus), nes namuose nesužiūrėtas, dienyno pažymiai mamytei yra kosmosas, nes ir vėl pamiršo slaptažodį arba vaikas, kaip tyčia, tą slaptažodį ir pakeitė. Toji mamytė pirmoji turėtų stoti su plakatais už mokytojus, kuriems turėtų būti sudarytos sąlygos labiau mokyti sūnelį, o ne levituoti su varnomis klasėje, kol kas nors jį pastebės. Bet taip nenutiks, nes mamytė net nežino, kokios yra mokyklos problemos, ir ji nenori jų nei žinoti, nei matyti, tik išmokykite mano sūnelį dešimtukui, nes tai jūsų darbas! Kitaip sakant, muškite per galvą, kad padarytų tai, ką reikia, bet tik tiek, kad nereiktų iki policijos. Kai klasėje 30 mokinių su skirtingais poreikiais, skirtingais gebėjimas ir nusiteikimais bei kultūriniu elgesiu, nieko nuostabaus, kad didelę pedagogų energiją suėda visos situacijos suvaldymas, o ką jau ten šnekėti apie individualias konsultacijas pamokos metu, tad ir ateinantis įtraukusis ugdymas bus toks pravalas, kokio visuomenė dar nematė.

 

Ar tikrai reikėjo panaikinti specializuotas mokyklas, kuriose išties buvo po mažai vaikų klasėse ir dirbo TIKRI ir patyrę specialistai, o ne bendrai ką tik baigę pedagogai, neturintys žalio supratimo, kaip dirbti su kitokiais vaikais, kurie net nežino, ar geba mokyti vidutinių gabumų mokinius, su kuriais reikia irgi tvarkytis. Tai tikriausiai belieka daryti tai, ko nenori ministerija: tėkšti prašymą ant direktoriaus stalo, jog šio vaiko klasėje nemokysi, nes neturi jokių kompetencijų daryti šou, kai nuo paties mokytojo dėl duomenų apsaugos įstatymo slepiami vaiko sutrikimai t. y., mokytojas ekstrasensiniais testais turi rasti laiko ištestuoti, ištardyti mokinį, kad žinotų, kaip dirbti su juo, o tai turėtų vykti, žinoma, pamokų metu, prie kitų 29 mokinių, kai jau iš tikrųjų pažeidžia mokinio teises į orumą (arba visada galima ignoruoti ir nematyti, tegu sau sėdi tie vaikai, nes atlyginimas gi ne už tai mokamas, palyginimui, mokytojas į rankas už pamoką gauna 7-8 eurus, su verslo liudijimu korepetitorius 35-50 eurų, priklausomai nuo mokomo dalyko). Kodėl šūdalai-makalai yra prastumiami su milijoniniais finansavimais, o mokytojams vis nėra pinigų? Nes kai kas iš Ministerijos labai laižo ES tešmenis, kurios duoda pieno, tiesa, tik dinozauro galvoms, bet ne darbo liaudžiai, kurie ir turės visą tą grožį „nudirbti“ už beveik tą patį apmokėjimą. Įsivaizduojate, kaip jiems sunku pasakyti NE Europos Sąjungos pinigams? Juk po to išvis gali jų nebegauti...

 

Biurokratinis išvešėjimas yra būtent NŠA ir Ministerijos produktas t. y., ta sistema, į kurią patekę mokytojai iš esmės vergauja popieriukams; lentelė šen, lentelė ten, surink, pasirašyk, suvesk skaičiuok, susek, išsiųsk, pristatyk, pasiaiškink, charakterizuok, bendradarbiauk, skųsk ir skųskis, persekiok, išsiaiškink, iškratyk, budėk, prižiūrėk, matyk ir protokoluok – kiekvienas nusičiaudėjimas jau reikalauja popieriukų, štampų, parašų, kiekvieno vaiko pažanga ar nepažanga, sunkumai, budėjimas tualetuose, policijos abejingumas, liberalūs įstatymai, leidžiantys vaikui smurtauti prieš kitus mokinius ir mokytojus, yra viso to grožis. Rimtai. Prisimenate mokytoją, kurį pritalžė keturiolikmetis, jau žinomas policijai? Ogi pirmiausia buvo apskųstas pats mokytojas, kuriam buvo primesta laikyti tvarką klasėje, nes tai lyg ir ori jo darbo vieta ir jo darbas lyg ir mokyti, o ne ožius tramdyti. Agresoriaus Adamsų šeimynėlė surašė pirmiau pareiškimą, jog mokytojas smurtavo, pamiršdami žodį gynėsi. Kas pirmas į policiją, to tiesa, ar kaip čia? Aišku, bijodami, kad pirmiau mokytojas kreipsis į teisėsaugos instancijas. Smurtautojui iškart tarnybos teikia psichologinę pagalbą, o mokytojas yra niekinis, pats išsilaižys žaizdas, juk suaugęs, jo ginti visai nereikia, reikia ginti nepilnametį smurtautoją. Nuo kada pasaulis apsivertė? Štai kaip veikia kasdienybėje šios istorijos, kurių 99 procentų nemato visuomenė, jeigu kas nenufilmuoja ir neįdeda į YouTube. Visos sąlygos žeminti ir trypti. Patraukli ta pedagogika, nieko nesakau.

 

Visgi kažkas vienos mokytojos paklausė streiko metu, jeigu tokios blogos sąlygos, kodėl jūs liekate dirbti mokykloje, negi iš dyko heroizmo? Mokytoja labai gerai atsakė, jog visame savo darbe vis dar mato prasmę, vis dar tiki, jog didžioji dalis vaikų pasiima geriausia, o ir pats mokytojo darbas, nepaisant biurokratijos, tėvų skandalistų, pasitaikančių agresyvių vaikų, yra gyvas, įdomus, cirkuliuojantis, o tas nesąmones turėtų stabdyti įstatymais ir viskas turėtų prasidėti nacionaliniu sąmoningumo lygmeniu, kitaip sakant, pagaliau ir G. Jakšto irštva pakelti povo plunksnas ir pasireikšti. Vienas mokinio „ačiū už pamoką“ nustelbia dešimtis baisiausių replikų „mano tėvas papjaus tave po pamokų“. Gal ir tiesa, gal ir ne, juk ir mokytojų būna pačių įvairiausių. Pilna tokių nusivylusių profsąjungomis, derybomis su Ministerija ir kurie jau nebestreikuoja, nes yra paskaičiavę metelius ar du dar padirbti mokykloje, o po to eiti pensijon ir uždarbiauti korepetitoriumi, nes privačiau labiau pasimoka, o ir nepalyginamai psichologiškai bei fiziškai saugiau.

 

Jau juokiausi iš žodžio iššūkiai, kurį nuolat vartoja Ministerija ir jų klerkai. Bet tai juk pakeistas žodis sunkumai, kuriuos kaskart pridaro būtent šis biurokratinis dinozauras. Argi neironiška, kad pati Ministerija su visomis švietimo institucijomis tampa priešu pačioms mokykloms, nes švietimas – tai iššūkis sunkumai. O ką ministerija padarė, kad tų iššūkių sunkumų būtų mažiau? Tik juos daugindama kaskart iš dviejų, nes ES pinigėliai ir vėl atkeliavo pakete, reikia prastumti naujas idėjas ir reformas. Pavyzdžiui, daug diskusijų sukėlusios gyvenimo įgūdžių pamokos su ištisu biurokratiniu Seimo nario Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos (Šukytės) Slušnienės burbulu tik parodo, kaip lengva kiršinti ir diegti pinigus ten, kur jų visai nereikia, nukreipiant akis nuo įsisenėjusių sisteminių problemų. Netikėtai vienuolikmetė tapusi nėščia (ir iš to Slušnys tikriausiai trina rankutes), aišku, jog ji jau seniai žino, kaip atsiranda vaikai, o jei ne, tai jos partneris šešiolikmetis tai tikrai, juk gyvenama internetiniame amžiuje, kur net septynmečiai tau pasakys, kaip atsiranda vaikai ir kam reikalingas prezervatyvas. Net neabejoju, kad šiuo skandalu, kuris tikriausiai atsirado ne dėl lytiškumo, o dėl socialinio liberalizmo, kuris leidžia daryti, ką tik nori nepilnamečiai, negalvojant apie pasekmes. Kur Morganos konsultacijos ir psichologinė pagalba? Ar jos partijos tam tikros idėjos, kurios gausintų panašius atvejus, yra tikrai tai, ko mes norime? Juk vaikai nėra sąmoningi ir pamatuojantys pasekmes, jiems reikia rėmų ir saugiklių, o tik po to apkabinimų, bet tai jau kita tema...

 

Manau, nuo Ministerijos sukirmijusių galvų prasideda visas visuomenės supriešinimas, pasitelkiant melo statistiką apie streikuojančių mokytojų skaičių, apie jų vidutinius atlyginimus ir apie mokytojų trūkumą. Jeigu net jau paprasti matematikai eina dėstyti fizikos, nes nėra kam, o Ministerija laukia kitų rinkimų, todėl „išmintinga“ nieko nesiimti ir toliau vemti savais skaičiais, dangstant popierėliais apnuogintas melo genitalijas. Matome akivaizdų propagandinį politinį melą, kurio aukomis tampa mokytojai, pastaruosius dar bandoma nupiešti kaip parazitus (prisiminkite Audriaus Skaisčio „broilerius ir komuniagas“) prieš tėvus, kurie neturi kur palikti vaikų. Įsivaizduokite, iš pačių tėvų buvo siūlymų streikuoti vasaros mokytojų atostogų metu; koks įžūlumas, gerai pagalvojus, nes mokytojas turi pagailėti vaikų dėl aukštesnių interesų, o jo gyvenimas ir vėl nesvarbus; sakyčiau, mokytojas ir gaili tų vaikų, juk ir dėl jų protestuoja, nes gerinant pedagogų darbo sąlygas nepalyginamai, mano supratimu, gerėja ir mokinių švietimo kokybė, o ne priešingai – koks būtų poveikis, jeigu mokytojai streikuotų atostogų metu, aš nežinau, matyt, vėl taptų pajuokos objektu). Maždaug 10 šaukštų druskos ant žaizdos ir tegu tėvai sukyla prieš mokytojus, o mes, Ministerijos klerkai, palauksime naujų rinkimų – taip dabar atrodo situacija iš šalies.

 

Juokingiausias yra nuostabusis populizmas, kuris vėl rodo, kad švietimo prioritetai su mokytojais tėra tik politikų šachmatų figūra ir asmeninių versliukų plėtimas. Pamenate Saulių Skvernelį, kai mokytojai streikavo 2018 metais? Jis juos pavadino teroristais, o konservatoriai mokytojams nešė pro langus picas ir tortus, reikšdami paramą ir suokdami prieš kameras daineles apie tai, kokie vargšai mokytojai ir kokie blogi žalieji ir valstiečiai. Šiandien konservatoriai valdžioje, o kur picos ir tortai, kur atjauta? Neįtikėtina, bet dabar Skvernelis Rimos Urbonaitės laidoje netikėtai atjaučia savo kažkada pavadintus teroristus ir žeria priekaištus konservatoriams. Kai kompaso rodyklės sukasi pagal tai, kas valdžioje, man akivaizdu, kad Skvernelis ir Šimonytė bei jų partijų prioritetai taip ir lieka tik vidaus interesai, pūlingomis žarnomis apraizgyti, kitaip sakant, tiek vieni, tiek kiti yra tie patys šunsnukiai, kosmetiškai dirbantys ne Lietuvai, o savo interesams. Kaip mano senelis sakydavo, tegu eina jie visi peklon.

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveikinu Rugsėjo 1-osios proga! Lai laimė liejasi laisvai, o iššūkiai palauks!

Sveiki,

Sveikinu! Sveikinu! Sveikinu! Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, visų pirmiausia, sveikinu naujus studentus su nauju startu, sveikinu ir tuos, kurie jau baiginės šiemet bakalaurą ir magistrą, sveikinu dėstytojus ir mokinius, sveikinu mokytojus, nes tai iš tikrųjų Naujieji metai, ne tik mokslo, bet ir naujo ciklo, naujo organizmo prisitaikymo prie rytinio žadintuvo, konspektų, mokinio rašinių ir uždavinių taisymų, kontrolinių darbų pasiruošimo. Nors ministerija turi savo ausyse nemažai vaško ir girdi tik statistikos trimitus (kaip gerai šiandien per „Panoramą“ pasakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė, statistika meluoja), o tikrovė yra ministerijai nežinoma, visgi siūlau ir moralinį streiką, nesusireikšminti dėl iššūkių. Juk mokyti nėra kam, o su iššūkiais tegu dirba ministerijos darbuotojai, o ne mokiniai ir mokytojai. Tad linkiu šiuos nerimo gaubiančius ateinančius Naujuosius metus gyventi ramiai, natūraliai atstumiant iššūkius į jiems skirtą vietą – jų kūrėjų galugerkles.  

O šiaip dar ir visus tinginius su rudeniu! Visus besiskundžiančius, kokia buvo prasta vasara (per karšta, arba per vėsi). Viskas vis tiek kitą pavasarį brangs, ypač braškės gatvėse, voveraitės litriniuose stiklainiuose, maistas ir nakvynė Palangoje, o verslininkams vis tiek bus tik dar blogiau, o užvis blogiau ūkininkas, nes toji tikrovė visada netikra, ji apžergta statistikos Trojos arklio, o žvengia pro nasrus žiniasklaidos mediniai dubleriai už eurą ar du. Po šia saule ramybę galima susikurti tikriausiai tik viską priimant nerimtai, galgi net ciniškai kaip Sigitas Parulskis savo tekstuose. Nes šiaip ar taip tikra tik tai, ką mes jaučiame ir darome, o ne ką sako melo-sterija.

Jūsų Maištinga Siela

Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela