Maištingos sielos archetipas lietuvių literatūroje: maišto tema, problema ir veikėjai lietuvių literatūroje

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Jau daug metų rašau šį dienoraštį ir tik šiandien toptelėjo labiau paplėtoti maištingos sielos archetipą bei įvaizdį lietuvių literatūroje. Esame dažnai suvokiama kaip romi, paklusni ir greitai su realybe susitaikstanti tauta. O kaip yra su mūsų literatūra?

 

Maištingos sielos archetipas yra viena pamatinių kultūros figūrų, įkūnijanti individo pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, valdžios struktūroms ar egzistenciniam beprasmiškumui. Šis archetipas remiasi prielaida, kad asmeninė laisvė ir tiesos paieškos yra aukščiau už bendruomeninį saugumą ar aklą tradicijų laikymąsi. Literatūroje toks herojus dažnai tampa pokyčių varikliu, nors jo kelias neretai paženklintas vienatvės, pasmerkimo ar tragiškos lemties ženklu. Pasauliniu mastu šis vaizdinys kyla iš Antikos mitų apie Prometėją, pavogusį ugnį iš dievų bei biblinio Liuciferio maišto, tačiau vėliau jis evoliucionavo į sudėtingus tipažus, tokius kaip Miltono „Prarastojo rojaus“ herojus ar baimės nepažįstantys Byrono ir Goethe’s kūrinių personažai.

 

Lietuvių literatūroje maišto tradicija formavosi specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis, kai asmeninis pasipriešinimas dažnai susiliedavo su tautiniu išsivadavimu. Senojoje raštijoje ir Renesanso epochoje maištingoji siela pasireiškė per intelektualinį proveržį, pavyzdžiui, Abraomo Kulviečio ar Martyno Mažvydo veikloje, kurioje ryškėjo priešinimasis sustabarėjusiai religinei dogmatikai ir kova už gimtąją kalbą. Nors tai nebuvo individualistinis romantikų maištas, šie autoriai drįso kvestionuoti galios centrus ir siekti dvasinio atsinaujinimo, kuris kėlė grėsmę tuometinei politinei ir religinei tvarkai.

 

XIX amžiaus romantizmas Lietuvoje galutinai įtvirtino maištingą herojų kaip tautos pranašą ir vienišių. Adomo Mickevičiaus Konradas iš poemos „Vėlinės“ tapo universaliu prometėjiško maišto pavyzdžiu: jis meta iššūkį pačiam Dievui, reikalaudamas „sielų valdžios“, kad galėtų išgelbėti kenčiančią tėvynę. Šis maksimalizmas ir pasirengimas aukoti savo ramybę dėl bendrojo gėrio persmelkė ir Maironio lyriką. Nors jo maištas švelnesnis, lyrinis subjektas nuolat pabrėžia opoziciją tarp miegančios, dvasinį snaudulį išgyvenančios minios ir budraus, degančio patrioto, kurio siela veržiasi iš „siauros kasdienybės gniaužtų“.

 

XX amžiaus viduryje, egzistencinių katastrofų akivaizdoje, maišto samprata įgavo tragiško absurdo atspalvį. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva tampa modernaus maištininko simboliu, kuris atsisako prisitaikyti prie mechanizuoto pasaulio ir banalybės. Jo maištas yra nukreiptas tiek prieš sovietinę sistemą, tiek prieš emigracijos nužmoginimą, tačiau svarbiausia – tai maištas prieš kūrybinę vidutinybę. Garšva neieško laimės ar sėkmės, jis siekia išlikti autentiškas net beprotybės akivaizdoje, taip primindamas Alberto Camus aprašytą Sizifą, kuris randa prasmę pačiame pasipriešinimo procese.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę, literatūrinis maištas įgavo ryškų provokacijos ir demaskavimo pobūdį, o viena ryškiausių šio etapo atstovių tapo Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje, pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“, maištingos sielos archetipas reiškiasi per moters laisvę klysti, ieškoti savo dieviškumo ir laužyti seksualinius bei religinius tabu. Ivanauskaitės herojės meta iššūkį miesčioniškai moralei ir katalikiškai dogmai, jos ieško egzaltacijos, transcendencijos ir nesutinka būti įkalintos tradiciniuose socialiniuose vaidmenyse, taip tęsdamos vakarietiškąją bitnikų ir hipių kultūros maišto tradiciją.

 

Sigito Parulskio kūryba įnešė kitokį – brutalų ir ironišką maištą prieš didžiuosius naratyvus, šventumą ir pačią literatūros tradiciją. Jo tekstuose, tokiuose kaip „Trys sekundės dangaus“, maištingas subjektas naudoja sarkazmą ir fiziologišką kalbą, kad nuplėštų kaukes nuo dirbtinio heroizmo ar romantizuotos istorinės atminties. Tai maištas prieš iliuzijas, siekiant apčiuopti tikrą, nors ir nepatogią, egzistencijos mėsą. Parulskio herojus dažnai yra nusivylęs, ciniškas, tačiau būtent šis nusivylimas tampa jo skydu nuo konformizmo ir aklos bandos jausmo.

 

Šiuolaikinėje prozoje maišto formos tampa subtilesnės, tačiau ne mažiau galingos, kaip tai matome Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose. „Silva Rerum“ sagoje maištinga siela atsiskleidžia per intelektualinę laisvę ir dvasinę aristokratiją. Personažai, tokie kaip Jonas Motiejus Birontas, maištauja prieš savo epochą ne su ginklu, o su knyga ir mokslo žiniomis, atsisakydami paklusti prietarams, tamsumui ar provincialumui. Sabaliauskaitė rodo, kad didžiausias maištas dažnai vyksta žmogaus viduje, pasirenkant išsilavinimą ir kritinį mąstymą ten, kur dominuoja fanatizmas ir akla baimė.

 

Visos šios literatūrinės kartos įrodo, kad maištingos sielos archetipas nėra statiškas, jis nuolat kinta priklausomai nuo to, kas konkrečiu metu varžo žmogaus prigimtį. Nuo kovos už tautos išlikimą XIX a. iki kovos už asmeninę, lytinę ar intelektualinę laisvę XXI a. – literatūros herojai išlieka tie, kurie drįsta pasakyti „ne“. Nors maišto kaina dažnai yra didelė, būtent šis archetipas neleidžia visuomenei sustingti ir primena apie individualios valios galią transformuoti tikrovę.

 

Galiausiai, žvelgiant į lietuvių literatūrą kaip visumą, matome, kad maištas yra ne tik griovimas, bet ir naujų prasmių kūrimas. Nesvarbu, ar tai būtų Garšvos kova su lifto narvu, ar Ivanauskaitės herojų dvasinės paieškos Tibete, ar Sabaliauskaitės intelektualų pasipriešinimai baroko tamstai – visais atvejais tai yra žmogaus pastanga įrodyti, kad jis yra daugiau nei aplinkybių produktas. Šis nenutrūkstamas judėjimas prieš srovę yra tai, kas daro literatūrą gyvą ir leidžia kiekvienai naujai kartai rasti savo būdą maištauti prieš savo pačių „sienas“.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie alkoholį, svaigalus ir apie ribines patirtis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Stengiausi. Aš stengiausi patirti viską, kas yra bohema, kas yra įvairios kritinės, ribinės patirtys. Buvau dar gan naivi ir man atrodė, kad tai labai padeda kūrybai: jeigu kažko pats nepatyrei – niekad šito neaprašysi. <...> Taip gyvendama save labai išsėmiau. Priėjau kritinę ribą, kai daugiau būti bohemoje ir taip save draskyti, domėtis psichoanalize ir stengtis surasti savyje visas įmanomas patologijas, kurias turėjo Dostojevskis ar Nyčė... Tiesiog save išsėmiau, atėjo laikas kažkam visiškai kitam, naujam žingsniui.“ Jurga Ivanauskaitė

 

Kas iš menininkų nėra bandę jaunose dienose tai patirti? Išjausti pasaulį su visa jo juoduma ir nuopuoliais? Visgi reiktų atsargiai su eksperimentais ir neidealizuoti, nekoketuoti su alkoholiu, narkotikais ir panašiais dalykais, nes po to tai gali tapti ir viso gyvenimo tragedija. Visgi J. Ivanauskaitei devintajame dešimtmetyje nenuskendo, o priešingai – pasuko dvasinių ieškojimų keliu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Meilė Lukšienė apie formas, pokyčius, maištavimą ir prasmės siekimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Žiūriu į save pačią jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien bando dažnai jas laužyti ir daužyti... Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“ Meilė Lukšienė

 

Meilė Lukšienė (1913–2009) buvo iškili Lietuvos kultūros veikėja, literatūrologė, edukologė ir visuomenės švietėja, viena pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos kūrėjų ir reformatorių. Jos gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su Lietuvos istorijos vingiais ir jos siekiu atkurti nepriklausomybę bei sukurti modernią, atvirą visuomenę.

 

Gimusi 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje, inteligentų šeimoje (jos tėvas, Stasys Matulaitis, buvo žymus Lietuvos socialdemokratas, Vasario 16-osios akto signataras), M. Lukšienė nuo mažens augo apsuptyje, kurioje buvo puoselėjamos europietiškos vertybės ir gili pagarba mokslui bei kultūrai. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką ir romanistiką, vėliau gilino žinias Paryžiaus Sorbonos universitete. Jos akademinė karjera prasidėjo Vilniaus universitete, kur dirbo literatūros istorijos dėstytoja ir tyrinėtoja, daugiausia dėmesio skirdama lietuvių literatūros istorijos periodizacijai ir Apšvietos epochos kultūrai. Jos darbai apie lietuvių rašytinio žodžio raidą, ypač 18 a. literatūrą, tapo esminiais šios srities tyrimais.

 

M. Lukšienė buvo ne tik teoretikė, bet ir praktinė švietimo sistemos reformatorė. Sovietmečiu ji aktyviai veikė pogrindyje, o Atgimimo metais tapo viena iškiliausių Lietuvos švietimo pertvarkos figūrų. Jos vizija apie humanišką, demokratišką ir į asmenybę orientuotą mokyklą tapo nepriklausomos Lietuvos švietimo politikos pagrindu. Ji inicijavo esminius pokyčius ugdymo programose, mokytojų rengime ir bendrajame švietimo filosofijos suvokime. M. Lukšienė pabrėžė istorinės atminties, pilietiškumo ir kritinio mąstymo svarbą ugdant jaunąją kartą. Jos dėka į švietimo programas sugrįžo lietuvių kultūros vertybės ir pasaulinės humanitarinės tradicijos.

 

Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir švietimui M. Lukšienė buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Ji mirė 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje, palikdama neįkainojamą akademinį ir idėjinį palikimą, kuris iki šiol formuoja Lietuvos švietimo ir kultūros kryptį.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Sandra Bernotaitė apie subkultūrų reikšmę ir jaunimo maištą

 

Sveiki,

 

„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa, kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius – pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis, trapus jaunystės laikinumas“. Sandra Bernotaitė

 

Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai. Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt. Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje, savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Günther Anders apie maištą, kritinį mąstymą, išsilavinimą ir visuomenės pavergimą

 

Sveiki gyvi,

 

Buvau švelniai šokiruotas perskaitęs žydų kilmės vokiečių filosofo Günther Anders (1902-1992) mintis, išverstas iš jo 1956 metais pasirodžiusio veikalo „Žmonijos senėjimas“. Turėčiau ką nors pasakyti apie tai, ką autorius išpranašavo, apie tai, kas jau įvyko ir tebevyksta, tačiau tegul dabar socialiniuose tinkluose sklandantis vertimo fragmentas kalba pats už save.

 

„Norint numalšinti bet kokį maištą, to negalima daryti žiauriai. Archajiški metodai kaip Hitlerio yra aiškiai pasenę. Pakanka sukurti tokią galingą kolektyvinę nuomonę, kad pati maišto idėja daugiau net neįsižengtų į žmonių protus. Idealu būtų formuoti asmenis nuo gimimo, ribojant jų įgimtus biologinius gebėjimus...

 

Vėliau smarkiai sumažinti išsilavinimo lygį ir kokybę, sumažinant  iki profesinio parengimo lygio. Neišsilavinęs individas turi tik ribotą mąstymo horizontą ir kuo daugiau jo mąstymas apsiriboja materialiais, vidutiniais rūpesčiais, tuo mažiau jis gali maištauti. Prieiga prie žinių turi tapti vis sudėtingesnė ir elitinė..... kad būtų  iškastas griovys tarp žmonių ir mokslo, kad plačiajai visuomenei nukreipta informacija būtų  ribojama.

 

Ypač be filosofijos. Dar kartą reikia pasitelkti įtikinėjimą, o ne tiesioginį smurtą: jis bus transliuojamas masiškai, per televiziją, idiotiškas pramogas, visada pamaloninant emocijas, instinktus. Užimti jų   mintis tuo, kas bergždžia ir žaisminga. Gerai, kai yra ištisai kalbama ir ištisai  groja muzika ir neleidžia protui stebėtis, mąstyti, apmąstyti.

 

Seksualumas bus žmogaus interesų priešakyje. Apskritai uždrausime egzistencijos rimtumą, turime išjuokti iš visko, kas turi didelę vertę,  reklama sukeltų euforiją, o  vartojimas taptų žmogaus laimės standartu ir laisvės modeliu.

 

Taigi, išsilavinimas lems tokią integraciją, kad vienintelė baimė kuri išliks, bus pašalinimas iš sistemos ir todėl nebegalėjimas naudotis laimei reikalingomis materialinėmis sąlygomis. Taip pagamintas masinis žmogus turėtų būti traktuojamas kaip produktas, veršelis ir turėtų būti stebimas kaip bandos dalis. Viskas, kas leidžia pažadinti jų  kritinį protą socialiai pavojinga, turi būti kovojama su tuo, išjuokta, pasmaugta...

 

Bet kokia doktrina, kuri kelia abejonių sistemai, turėtų būti įvardijama kaip ardomoji ir teroristinė, o tada tie, kurie ją palaiko, turėtų būti traktuojami kaip tokie.“

 

Günther Anders „Žmonijos senėjimas“, 1956.

 

Jūsų Maištinga Siela