Dienos citata: Nikola Tesla apie protą ir buvimą vienatvėje kaip apie mąstymui palankias sąlygas

 
Sveiki!
 
„Protas yra aštresnis ir skvarbesnis atsiskyrime ir nepertraukiamoje vienatvėje. Kad galvotum, nereikia didelės laboratorijos. Originalumas klesti atsiskyrime, laisvas nuo išorinių įtakų, kurios mus veikia ir žlugdo kūrybinį protą. Būkite vieni – tai išradimų paslaptis; būkite vieni, tada gimsta idėjos.“ Nikola Tesla, 1926.
 
Nikola Tesla (1856–1943) buvo serbų kilmės išradėjas, fizikas ir inžinierius, kurio idėjos tapo moderniosios elektrotechnikos pagrindu. Jis gimė 1856 m. liepos 10 d. dabartinėje Kroatijos teritorijoje (tuometinėje Austrijos imperijoje) esančiame Smiljan kaimelyje, serbų šeimoje. Po studijų Europoje ir darbo „Continental Edison“ kompanijoje, 1884 m. jis persikėlė į Niujorką, kur tapo Thomaso Edisono bendradarbiu, tačiau dėl fundamentalių požiūrio skirtumų (garsiojo „srovių karo“) jų keliai greitai išsiskyrė.
 
Tesla didžiąją savo gyvenimo dalį praleido viešbučiuose, atsidavęs asketiškam darbo režimui ir nuolatinėms inovacijoms. Jis pasižymėjo itin jautria prigimtimi, polinkiu į perfekcionizmą ir fotografine atmintimi, kuri leido jam išradimus „konstruoti“ mintyse prieš perkeliant juos į brėžinius. Nors jis išrado daugybę technologijų, kurios pakeitė pasaulį, jo gyvenimo pabaiga buvo vieniša – išradėjas mirė 1943 m. sausio 7 d. Niujorke, beveik pamirštas ir skurstantis, nepaisant milžiniško palikimo technologijų pažangai.
 
Svarbiausi jo pasiekimai apima kintamosios srovės (AC) sistemą, kuri tapo pasauliniu elektros energijos perdavimo standartu ir leido elektrifikuoti miestus bei pramonę dideliais atstumais. Jis taip pat sukūrė indukcinį variklį, Tesla transformatorių (ritę), kuris buvo kritiškai svarbus bevielio ryšio vystymuisi, bei atliko pionierinius eksperimentus su rentgeno spinduliais, nuotoliniu valdymu ir radijo bangomis. Jo vizijos dėl bevielio energijos perdavimo ir globalaus informacijos tinklo, nors ir neįgyvendintos visą apimtimi, tapo XXI amžiaus technologijų, tokių kaip išmanieji telefonai ar belaidis įkrovimas, pranašystėmis.
 
Maištinga Siela

Paslaptingoji Velykų sala Ramiajame vandenyne: milžiniškos senovinės statulos, istorija, mokslininkų hipotezės ir mistikų aiškinimai

 

Sveiki!

 

Vienas didžiausių ir smagiausių dalykų internete yra žinių spragų užpildymas. Neįtikėtina, kaip per internetą galima be paliovos tenkinti savo smalsumą. Šiandien, Šv. Velykų dieną, nusprendžiau labiau pasidomėti paslaptinga Velykų sala Ramiajame vandenyne. Žinau, tikėtina, kad niekada ten neatsidursiu, bet vis tiek žvilgtelėti į šią paslaptingą vietovę norisi nors ir iš mokslinės bei ezoterinės perspektyvos. Šiame įraše apžvelgsiu, kaip Velykų sala susiformavo, kas apie ją žinoma, taip pat paliesiu ezoterinę pusę, t. y. psichinių galių žmonių nuomonę apie šią paslaptingą vietą ir tenai glūdinčias skulptūrų paslaptis.

 

VELYKŲ SALOS SUSIFORMAVIMAS IR ATRADIMAS, GEOLOGIJA IR PASLAPTINGOS STATULOS

 

Velykų sala, pasaulyje žinoma vietiniu Rapa Nui pavadinimu, yra vienas labiausiai izoliuotų ir paslaptingiausių kampelių Žemėje, esantis Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Politiniu požiūriu ši unikali teritorija nuo 1888 metų priklauso Čilei ir yra laikoma jos specialiąja provincija, nors geografiškai ji nutolusi nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau nei 3 500 kilometrų. Ši sala sudaro Polinezijos trikampio viršūnę ir yra nutolusi nuo artimiausios gyvenamos Pitkerno salos apie 2 000 kilometrų, todėl jos istorinis vystymasis vyko visiškoje atskirtyje nuo likusio pasaulio įtakos.

 

Salos kilmė yra grynai vulkaninė, susiformavusi dėl trijų pagrindinių ugnikalnių – Terevakos, Poikės ir Rano Kau – išsiveržimų, kurie per milijonus metų susijungė į vieną trikampio formos sausumos plotą. Geologiškai sala yra gana jauna, jos pagrindą sudaro bazaltas ir ryolitas, o paviršius nusėtas vulkaniniais krateriais ir lavos urvais. Įdomu tai, kad Velykų saloje nėra nuolatinių upių ar didelių ežerų, tačiau gėlo vandens atsargos kaupiasi didžiuosiuose ugnikalnių krateriuose, kur susiformavę giliavandenės pelkės ir ežerėliai, tūkstantmečius tarnavę kaip vienintelis išgyvenimo šaltinis vietos bendruomenei.

 

Pasauliui šią salą 1722 metais balandžio 5 dieną atrado olandų admirolas Jakobas Rogevenas, kuris prie jos krantų prisišvartavo būtent per Velykų sekmadienį. Šio sutapimo dėka sala gavo savo europietiškąjį pavadinimą, nors patys polineziečiai ją vadina Rapa Nui arba Te Pito o te Henua, kas vertime reiškia „Pasaulio bamba“. Admirolą ir jo įgulą nustebino ne tik izoliacija, bet ir milžiniškos akmeninės statulos, kurios nebyliai stebėjo horizontą, keldamos daugybę klausimų apie tai, kaip tokia nedidelė ir išteklių stokojanti bendruomenė sugebėjo sukurti tokio masto paminklus.

 

Didžiausia salos įdomybė ir traukos centras yra moai – monolitinės akmeninės skulptūros, kurių saloje suskaičiuojama beveik devyni šimtai. Dauguma šių statulų buvo išskaptuotos iš vulkaninio tufo Rano Raraku karjere, kuris iki šiol atrodo kaip nebaigta gamykla su dešimtimis nebaigtų kirsti milžinų. Moai dydis svyruoja nuo poros metrų iki dešimties metrų aukščio, o jų svoris gali siekti net 80 tonų. Didžiausia nebaigta statula, rasta karjere, siekia net 21 metro aukštį, o tai liudija apie neįtikėtinas senovės skulptorių ambicijas ir inžinerines svajones.

 

Mokslininkai ilgą laiką laužė galvas, kaip šios statulos buvo gabenamos po visą salą be ratų ar metalinių įrankių. Šiuolaikiniai tyrimai ir vietinės legendos leidžia daryti prielaidą, kad statulos buvo „vedamos“ naudojant virves ir svyruojantį judesį, primenantį ėjimą. Beveik visos moai buvo pastatytos ant specialių platformų, vadinamų ahu, ir jos visos, išskyrus vieną grupę, yra nusisukusios nuo vandenyno į salos vidų. Tikima, kad šios skulptūros vaizdavo sudievintus protėvius, kurie savo žvilgsniu saugojo kaimus ir skleidė gyvybinę energiją, vadinamą mana.

 

Kalbant apie gamtą, šiandien Velykų sala atrodo gana nuogai, dominuojant žolynams ir neaukštiems krūmokšniams, tačiau tai nėra pirminė jos būklė. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kadaise salą dengė tankūs palmių miškai, kurie išnyko dėl žmonių veiklos bei į salą atvežtų žiurkių, kurios graužė palmių riešutus. Gyvūnija saloje taip pat gana skurdi: nėra vietinių sausumos žinduolių, o dauguma čia esančių rūšių, pavyzdžiui, arkliai, karvės ar avys, buvo atvežti kolonizatorių. Pakrantėse galima sutikti jūrinių paukščių ir retkarčiais pasirodančių žaliųjų vėžlių.

 

Viena populiariausių mokslinių hipotezių apie salą yra susijusi su ekologine katastrofa, kurią aprašė mokslininkas Jaredas Diamondas. Jis teigė, kad perteklinis resursų naudojimas statulų gabenimui ir miškų kirtimas sukėlė badą, karus ir visuomenės žlugimą. Tačiau naujesni tyrimai pateikia nuosaikesnę versiją – Rapa Nui gyventojai buvo itin kūrybingi žemdirbiai, naudoję akmenų mulčiavimą drėgmei išlaikyti, o jų populiacijos mažėjimą labiau nulėmė europiečių atvežtos ligos bei vergų pirklių reidai XIX amžiuje.

 

Šiuo metu Velykų sala nėra tik muziejus po atviru dangumi, joje nuolat gyvena apie septynis tūkstančius žmonių, kurių didžioji dalis susitelkę Hanga Roa miestelyje. Vietiniai gyventojai itin saugo savo tradicijas, kalbą ir kultūrinį identitetą, o kasmet vykstantis „Tapati Rapa Nui“ festivalis pritraukia dalyvius iš viso pasaulio. Salos ekonomika dabar beveik visiškai laikosi ant turizmo pamatų, nes šis kraštas dėl savo unikalumo yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas viena geidžiamiausių kelionių krypčių.

 

Turistams čia rengiamos įvairiausios ekskursijos, kurių metu gidai pasakoja ne tik sausus faktus, bet ir mistines legendas apie paukščio-žmogaus kultą bei paslaptingus rašmenis rongo-rongo, kurių mokslininkai iki šiol nesugebėjo visiškai iššifruoti. Keliautojai gali lankyti karjerus, ahu platformas, leistis į žygius po vulkaninius kraterius ar nardyti krištolo skaidrumo vandenyse. Nors sala yra brangi ir sunkiai pasiekiama, ji išlieka gyvu įrodymu apie žmogaus dvasios stiprybę ir tai, kaip mažoje erdvėje gali gimti kultūra, kurios paminklai stebina pasaulį net po daugelio šimtmečių.

 

KĄ SAKO AIŠKIAREGIAI, MISTIKAI IR EKSTRASENSAI APIE VELYKŲ SALĄ?

 

Mistinių teorijų ir ezoterinių mokslų kontekste Velykų sala užima ypatingą vietą – ji dažnai vadinama „pasaulio čakra“ arba vartais į kitus matavimus. Viena garsiausių šio regiono mistinių hipotezių siejama su prarastuoju Lemūrijos (arba Mu) žemynu, apie kurį rašė ezoterikas ir pulkininkas Jamesas Churchwardas. Anot mistikų, Rapa Nui nėra tiesiog vulkaninė sala, o aukščiausios kalnų viršūnės, likusios virš vandens po to, kai didžioji Lemūrijos dalis nugrimzdo į vandenyno dugną prieš dešimtis tūkstančių metų. Manoma, kad šis žemynas buvo aukšto dvasinio lygio civilizacijos lopšys, o moai statulos žymi energetines linijas, kurios jungė šį žemyną su kosmosu ir kitomis senovės civilizacijomis, pavyzdžiui, Atlantida.

 

Daug diskusijų mistinėje bendruomenėje sukėlė aiškiaregys Edgaras Cayce’as, vadintas „mieganciuoju pranašu“. Nors jis tiesiogiai apie Velykų salą kalbėjo nedaug, jo pasekėjai, remdamiesi transo metu gauta informacija, teigia, kad salos skulptūros buvo sukurtos naudojant telekinezę ir garso levitaciją. Anot šios teorijos, milžiniški akmenys nebuvo traukiami virvėmis, o „skraidinami“ pasitelkiant specifines vibracijas, kurias valdė senovės išminčiai. Šie mistikai pabrėžia, kad moai statulų „pukao“ (raudonos kepurės) iš tikrųjų simbolizuoja nušvitusių būtybių aurą arba energetinius imtuvus, kurie kaupdavo saulės ir kosminę energiją, skirtą salos gyventojų dvasiniam penui.

 

Regresinės hipnozės seansų metu dalyviai dažnai pasakoja neįtikėtinas istorijas apie Velykų salos kilmę, kurios prieštarauja oficialiajai archeologijai. Populiari Dolores Cannon „Išvyniotos metafizikos“ kryptis teigia, kad moai statulos buvo ne tik protėvių atvaizdai, bet ir tam tikri „antenos-siųstuvai“. Hipnozės būsenos asmenys pasakoja regėję, kaip šios statulos veikė kaip apsauginis skydas aplink salą, o jų žvilgsnis į salos vidų buvo nukreiptas tam, kad sukurtų uždarą energetinį lauką, kuriame laikas tekėjo kitaip. Kai kurie regresinės hipnozės dalyviai teigia buvę „akmens meistrais“, kurie bendravo su pačiu akmeniu kaip su gyva būtybe, prašydami jo tapti skulptūra ir užimti savo vietą ant ahu platformos.

 

Mistinis rašytojas ir tyrinėtojas Erichas von Dänikenas savo darbuose išpopuliarino paleokontaktų teoriją, teigdamas, kad Rapa Nui istorija neatsiejama nuo ateivių apsilankymo. Anot jo, vietiniai gyventojai niekada nebūtų galėję sukurti tokių technologiškai sudėtingų paminklų be išorinės pagalbos. Ekstrasensai, palaikantys šią versiją, tvirtina, kad moai statulos yra nežemiškų būtybių, kurios kadaise lankėsi Žemėje, portretai. Jų teigimu, statulų veidai su ilgomis nosimis ir specifinėmis ausimis atkartoja kosminių keliautojų anatomiją, o pačios skulptūros tarnavo kaip orientyrai ateivių erdvėlaiviams, nusileidžiantiems į izoliuotą salą iš orbitos.

 

Rusų oftalmologas ir mistinis tyrinėtojas Ernstas Muldaševas, organizavęs ekspedicijas į Tibetą ir Velykų salą, iškėlė hipotezę apie „žmonijos genofondą“. Jo teigimu, po sala esančiuose lavos urvuose yra užkonservuoti senovės milžinų – asurų – kūnai, esantys somati būsenoje (gilioje meditacijoje tarp gyvybės ir mirties). Muldaševo nuomone, moai statulos yra šių milžinų sargybiniai, o pati sala yra dalis milžiniškos piramidžių ir sakralinių vietų sistemos, apimančios Kailašo kalną Tibete ir Gizos piramides Egipte. Anot jo, sala yra vieta, kurioje saugomos žinios apie ankstesnes žmonijos rases, kurios buvo gerokai fiziškai didesnės už dabartinę.

 

Šiuolaikiniai aiškiaregiai, lankęsi saloje, pavyzdžiui, kai kurie žinomi „energetiniai gidai“, tvirtina, kad Rapa Nui žemė vis dar vibruoja itin aukštu dažniu, o po ja driekiasi sudėtingas energetinių tunelių tinklas. Jie teigia, kad po statulomis yra palaidoti kristalai, kurie stabilizuoja Žemės tektonines plokštes. Kai kurie jautrūs asmenys pasakoja apie „akmenų balsus“, kuriuos galima išgirsti auštant Rano Raraku karjere – esą tai sielų, įstrigusių tarp matavimų, aidai. Mistikai tiki, kad kai bus iššifruoti rongo-rongo rašmenys, žmonija sužinos ne apie genčių karus, o apie tai, kaip valdyti materiją minties galia, nes būtent taip ši sala ir buvo pastatyta.

 

Galiausiai, dvasinio ugdymo mokytojai dažnai nurodo į „paukščio-žmogaus“ (Tangata Manu) kultą kaip į prarastą iniciacijos sistemą. Mistikai teigia, kad kasmetinės varžybos Orongo kaime nebuvo tiesiog kova dėl valdžios, o dvasinis egzaminas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys su aukštesniuoju „Aš“. Anot aiškiaregių, šis kultas atsirado po to, kai sala prarado ryšį su pagrindiniu dvasiniu šaltiniu, ir buvo bandymas atkurti gebėjimą skraidyti (tiek fiziškai, tiek astrališkai). Šios istorijos piešia Velykų salos vaizdą ne kaip ekologinės katastrofos auką, o kaip sakralią laboratoriją, kurioje buvo bandomos žmogaus galimybių ribos ir ryšys su anapusiniu pasauliu.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos archetipas lietuvių literatūroje: maišto tema, problema ir veikėjai lietuvių literatūroje

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Jau daug metų rašau šį dienoraštį ir tik šiandien toptelėjo labiau paplėtoti maištingos sielos archetipą bei įvaizdį lietuvių literatūroje. Esame dažnai suvokiama kaip romi, paklusni ir greitai su realybe susitaikstanti tauta. O kaip yra su mūsų literatūra?

 

Maištingos sielos archetipas yra viena pamatinių kultūros figūrų, įkūnijanti individo pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, valdžios struktūroms ar egzistenciniam beprasmiškumui. Šis archetipas remiasi prielaida, kad asmeninė laisvė ir tiesos paieškos yra aukščiau už bendruomeninį saugumą ar aklą tradicijų laikymąsi. Literatūroje toks herojus dažnai tampa pokyčių varikliu, nors jo kelias neretai paženklintas vienatvės, pasmerkimo ar tragiškos lemties ženklu. Pasauliniu mastu šis vaizdinys kyla iš Antikos mitų apie Prometėją, pavogusį ugnį iš dievų bei biblinio Liuciferio maišto, tačiau vėliau jis evoliucionavo į sudėtingus tipažus, tokius kaip Miltono „Prarastojo rojaus“ herojus ar baimės nepažįstantys Byrono ir Goethe’s kūrinių personažai.

 

Lietuvių literatūroje maišto tradicija formavosi specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis, kai asmeninis pasipriešinimas dažnai susiliedavo su tautiniu išsivadavimu. Senojoje raštijoje ir Renesanso epochoje maištingoji siela pasireiškė per intelektualinį proveržį, pavyzdžiui, Abraomo Kulviečio ar Martyno Mažvydo veikloje, kurioje ryškėjo priešinimasis sustabarėjusiai religinei dogmatikai ir kova už gimtąją kalbą. Nors tai nebuvo individualistinis romantikų maištas, šie autoriai drįso kvestionuoti galios centrus ir siekti dvasinio atsinaujinimo, kuris kėlė grėsmę tuometinei politinei ir religinei tvarkai.

 

XIX amžiaus romantizmas Lietuvoje galutinai įtvirtino maištingą herojų kaip tautos pranašą ir vienišių. Adomo Mickevičiaus Konradas iš poemos „Vėlinės“ tapo universaliu prometėjiško maišto pavyzdžiu: jis meta iššūkį pačiam Dievui, reikalaudamas „sielų valdžios“, kad galėtų išgelbėti kenčiančią tėvynę. Šis maksimalizmas ir pasirengimas aukoti savo ramybę dėl bendrojo gėrio persmelkė ir Maironio lyriką. Nors jo maištas švelnesnis, lyrinis subjektas nuolat pabrėžia opoziciją tarp miegančios, dvasinį snaudulį išgyvenančios minios ir budraus, degančio patrioto, kurio siela veržiasi iš „siauros kasdienybės gniaužtų“.

 

XX amžiaus viduryje, egzistencinių katastrofų akivaizdoje, maišto samprata įgavo tragiško absurdo atspalvį. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva tampa modernaus maištininko simboliu, kuris atsisako prisitaikyti prie mechanizuoto pasaulio ir banalybės. Jo maištas yra nukreiptas tiek prieš sovietinę sistemą, tiek prieš emigracijos nužmoginimą, tačiau svarbiausia – tai maištas prieš kūrybinę vidutinybę. Garšva neieško laimės ar sėkmės, jis siekia išlikti autentiškas net beprotybės akivaizdoje, taip primindamas Alberto Camus aprašytą Sizifą, kuris randa prasmę pačiame pasipriešinimo procese.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę, literatūrinis maištas įgavo ryškų provokacijos ir demaskavimo pobūdį, o viena ryškiausių šio etapo atstovių tapo Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje, pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“, maištingos sielos archetipas reiškiasi per moters laisvę klysti, ieškoti savo dieviškumo ir laužyti seksualinius bei religinius tabu. Ivanauskaitės herojės meta iššūkį miesčioniškai moralei ir katalikiškai dogmai, jos ieško egzaltacijos, transcendencijos ir nesutinka būti įkalintos tradiciniuose socialiniuose vaidmenyse, taip tęsdamos vakarietiškąją bitnikų ir hipių kultūros maišto tradiciją.

 

Sigito Parulskio kūryba įnešė kitokį – brutalų ir ironišką maištą prieš didžiuosius naratyvus, šventumą ir pačią literatūros tradiciją. Jo tekstuose, tokiuose kaip „Trys sekundės dangaus“, maištingas subjektas naudoja sarkazmą ir fiziologišką kalbą, kad nuplėštų kaukes nuo dirbtinio heroizmo ar romantizuotos istorinės atminties. Tai maištas prieš iliuzijas, siekiant apčiuopti tikrą, nors ir nepatogią, egzistencijos mėsą. Parulskio herojus dažnai yra nusivylęs, ciniškas, tačiau būtent šis nusivylimas tampa jo skydu nuo konformizmo ir aklos bandos jausmo.

 

Šiuolaikinėje prozoje maišto formos tampa subtilesnės, tačiau ne mažiau galingos, kaip tai matome Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose. „Silva Rerum“ sagoje maištinga siela atsiskleidžia per intelektualinę laisvę ir dvasinę aristokratiją. Personažai, tokie kaip Jonas Motiejus Birontas, maištauja prieš savo epochą ne su ginklu, o su knyga ir mokslo žiniomis, atsisakydami paklusti prietarams, tamsumui ar provincialumui. Sabaliauskaitė rodo, kad didžiausias maištas dažnai vyksta žmogaus viduje, pasirenkant išsilavinimą ir kritinį mąstymą ten, kur dominuoja fanatizmas ir akla baimė.

 

Visos šios literatūrinės kartos įrodo, kad maištingos sielos archetipas nėra statiškas, jis nuolat kinta priklausomai nuo to, kas konkrečiu metu varžo žmogaus prigimtį. Nuo kovos už tautos išlikimą XIX a. iki kovos už asmeninę, lytinę ar intelektualinę laisvę XXI a. – literatūros herojai išlieka tie, kurie drįsta pasakyti „ne“. Nors maišto kaina dažnai yra didelė, būtent šis archetipas neleidžia visuomenei sustingti ir primena apie individualios valios galią transformuoti tikrovę.

 

Galiausiai, žvelgiant į lietuvių literatūrą kaip visumą, matome, kad maištas yra ne tik griovimas, bet ir naujų prasmių kūrimas. Nesvarbu, ar tai būtų Garšvos kova su lifto narvu, ar Ivanauskaitės herojų dvasinės paieškos Tibete, ar Sabaliauskaitės intelektualų pasipriešinimai baroko tamstai – visais atvejais tai yra žmogaus pastanga įrodyti, kad jis yra daugiau nei aplinkybių produktas. Šis nenutrūkstamas judėjimas prieš srovę yra tai, kas daro literatūrą gyvą ir leidžia kiekvienai naujai kartai rasti savo būdą maištauti prieš savo pačių „sienas“.

 

Maištinga Siela

Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis ir Donatelas; 4 Renesanso meno ir mokslo genijai bei jų tarpusavio santykiai: seksualumas, menas, konkurencija

Sveiki, mielieji!

 

Šiame įraše apžvelgsiu keturis didžiausius Renesanso meno ir mokslo žmones, ką jie nuveikė, kaip gyveno ir kokie buvo jų tarpusavio santykiai. Leiskimės į įdomią istoriją!

 

TRUMPOS RENESANSO GENIJŲ GYVENIMO REPREZENTACIJOS

 

Renesanso genijus Leonardas da Vinčis gimė 1452 m. Vinčio miestelyje, Toskanoje, kaip nesantuokinis notaro ir valstietės sūnus. Jis buvo tikras „homo universalis“ – ne tik tapytojas, sukūręs mįslingąją „Moną Lizą“, bet ir inžinierius, anatomas bei išradėjas, kurio užrašų knygelėse puikavosi skraidančių mašinų ir tankų eskizai. Leonardas didžiąją gyvenimo dalį praleido klajodamas tarp Florencijos ir Milano, tarnaudamas tokiems galingiesiems kaip Liudvikas Sforca, o paskutinius metus praleido Prancūzijoje, karaliaus Pranciškaus I globoje. Jis mirė 1519 m. Klu pilyje, Ambuaze, o pasak legendos – ant paties karaliaus rankų. Mažai kam žinoma, kad Leonardas buvo griežtas vegetaras ir turėjo įprotį turguje pirkti paukščius narvuose vien tam, kad juos paleistų į laisvę, be to, jis rašė veidrodiniu būdu, iš dešinės į kairę.

 

Mikelandželas Buonarotis, gimęs 1475 m. Kaprezėje, kilmę kildino iš smulkių, bet nusigyvenusių bajorų, o jo tėvas iš pradžių priešinosi sūnaus norui tapti menininku. Skirtingai nei švelnusis Leonardas, Mikelandželas pasižymėjo sunkiu charakteriu, asketišku gyvenimo būdu ir neįtikėtinu darbštumu – skulptūrą jis laikė aukščiausia meno forma, teigdamas, kad tiesiog išlaisvina figūrą iš marmuro bloko. Didžiąją dalį brandaus gyvenimo jis praleido Romoje, dirbdamas popiežiams, kur ištapė Siksto koplyčios skliautus ir sukūrė milžinišką „Dovydo“ skulptūrą bei Šv. Petro bazilikos kupolą. Genijus mirė Romoje 1564 m., sulaukęs stulbinančio tam laikui 88 metų amžiaus, nors iki pat galo jautėsi nepasiekęs tobulumo. Įdomu tai, kad Mikelandželas taip nemėgo maudytis ir persirenginėti, kad sklando gandai, jog nusiavus batus kartu su jais nusilupdavo ir jo oda, o savo veidą jis slapta įtapė į „Paskutiniojo teismo“ freską kaip nudirtą šv. Baltramiejaus odą.

 

Rafaelis Santis, gimęs 1483 m. Urbine, buvo sėkmingo dvaro tapytojo sūnus, tad meninę aplinką juto nuo vaikystės. Jis išgarsėjo kaip harmonijos ir grožio meistras, kurio „Atėnų mokykla“ Vatikane tapo Renesanso filosofijos simboliu. Rafaelis buvo tikra priešingybė atsiskyrėliui Mikelandželui: jis gyveno prabangiai, mėgavosi moterų dėmesiu, turėjo didžiulę mokinių armiją ir buvo vadinamas „tapytojų prince“. Didžiąją dalį šlovės jis pelnė Romoje, kur tapo pagrindiniu Vatikano architektu ir dailininku. Jo gyvenimas nutrūko itin anksti ir dramatiškai – jis mirė 1520 m., per savo 37-ąjį gimtadienį, po karščiavimo priepuolio, kurį, pasak amžininkų, sukėlė pernelyg audringos meilės naktys. Mažai žinoma detalė yra ta, kad Rafaelis buvo toks turtingas ir įtakingas, jog popiežius Leonas X svarstė jam suteikti kardinolo titulą, o jo sarkofagas Panteone papuoštas užrašu, teigiančiu, jog gamta bijojo būti nugalėta jo meno.

 

Ankstyviausias iš šio ketverto – skulptorius Donatelas, gimė apie 1386 m. Florencijoje vilnos karšėjo šeimoje ir tapo skulptūros revoliucionieriumi, grąžinusiu antikines formas į krikščioniškąjį pasaulį. Jis sukūrė pirmąją nuo antikos laikų laisvai stovinčią nuogo vyro skulptūrą – bronzinį „Dovydą“, kuris savo drąsa sukrėtė amžininkus. Donatelas didžiąją gyvenimo dalį praleido Florencijoje, glaudžiai bendradarbiaudamas su Kozimu Medičiu, tačiau dešimtmetį kūrė ir Padujoje. Jis gyveno kukliai, netgi nerūpestingai – sakoma, kad pinigus laikydavo krepšyje, pakabintame palubėje, iš kurio jo draugai ir mokiniai galėdavo imti tiek, kiek jiems reikia, net neatsiklausę. Donatelas mirė 1466 m. ir, pagerbiant jo ištikimybę, buvo palaidotas San Lorenzo bazilikoje šalia savo globėjo Kozimo Medičio. Mažai žinoma įdomybė yra ta, kad Donatelas buvo žinomas dėl savo ūmaus būdo: kartą jis sudaužė ką tik baigtą skulptūrą, kai pirkėjas pasiskundė, jog ji per brangi, pareikšdamas, kad toks žmogus nevertas meno.

 

KAIP RENESANSO GENIJAI SUGYVENO TARPUSAVYJE IR KĄ VIENAS APIE KITĄ GALVOJO?

 

Nors šie keturi genijai dažnai suvokiami kaip vieninga didžioji Renesanso ketveriukė, jų santykiai ir bendrystė buvo persunkti ne tik abipusio įkvėpimo, bet ir aštrios konkurencijos bei laiko prarajų. Donatelas, būdamas vyriausias ir ankstyvojo Renesanso pradininkas, tiesiogiai nesutiko Leonardo, Mikelandželo ar Rafaelio, tačiau jo įtaka jiems buvo fundamentalioji bazė. Donatelo revoliucinė skulptūros technika ir emocinis gylis tapo studijų objektu vėlesnėms kartoms; pavyzdžiui, jaunas Mikelandželas praleido begalę valandų studijuodamas Donatelo reljefus ir skulptūras Medičių soduose, semdamasis drąsos vaizduoti nuogą žmogaus kūną ir dramatišką ekspresiją. Donatelo mirtis 1466 metais nubrėžė ribą tarp ankstyvosios epochos ir Brandžiojo Renesanso viršūnės, kurioje vėliau susidūrė kiti trys titanai.

 

Ryškiausia ir dramatiškiausia akistata muziejaus ir istorijos puslapiuose įvyko tarp Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo Buonaročio, kurie ne tik gyveno tuo pačiu metu, bet ir atvirai vienas kito nemėgo. Nors išlikusių tiesioginių jų laiškų nėra, amžininkų liudijimai piešia įtampos pilną vaizdą: elegantiškas, moksliškas ir švelnių manierų Leonardas bei asketiškas, rūstus ir nuolat purvinas Mikelandželas reprezentavo du priešingus pasaulius. Istorikai mini epizodą Florencijos gatvėse, kai Leonardas, paprašytas praeivių paaiškinti Dantės eilutes, pasiuntė juos pas Mikelandželą, o šis įsižeidęs prikišo Leonardui jo nebaigtą lieti bronzinio žirgo skulptūrą Milane. Ši jų antipatija tapo legendine, o 1504 metai tapo kulminacija, kai abu genijai gavo užsakymą tapyti gretimas sienas Sinjorijos rūmuose – tai turėjo būti didžiausia visų laikų meno dvikova, tačiau nė vienas kūrinio taip ir nebaigė.

 

Rafaelis Santis į šią titanų kovą įsiliejo kaip jaunas, ambicingas ir neįtikėtinai talentingas diplomatas, kuris sugebėjo iš abiejų vyresnių meistrų pasiimti tai, kas geriausia. Skirtingai nei besivaidijantys Leonardas ir Mikelandželas, Rafaelis atvirai žavėjosi Leonardo šešėliavimo technika (sfumato) ir kompoziciniu piramidės principu, kurį pritaikė savo madonoms. Tačiau jo santykiai su Mikelandželu buvo įtempti: pastarasis kaltino Rafaelį plagijavimu ir intrigomis. Kai Rafaelis, padedamas architekto Bramantės, slapta gavo progą pamatyti dar nebaigtus Siksto koplyčios skliautus, jis buvo taip pakerėtas Mikelandželo figūrų didingumo, kad akimirksniu pakeitė savo stilių, įliedamas į savo darbus daugiau monumentalumo, o tai Mikelandželą dar labiau įsiutino.

 

Vienas įdomiausių vizualių liudijimų apie šių vyrų bendrystę yra paties Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, kurioje jis sujungė visus tris savo laiko genijus po vienu skliautu. Nors freska vaizduoja antikos filosofus, jų veidai yra atpažįstami renesanso meistrų portretai: Platonas turi Leonardo bruožus, o centre sėdintis susimąstęs Herakleitas – tai akivaizdus pagerbimas Mikelandželui. Pats Rafaelis save įtapė dešiniajame kampe, žvelgiantį į žiūrovą. Šis kūrinys simbolizuoja intelektualinę bendrystę, kurios realybėje galbūt trūko dėl asmeninių ambicijų, tačiau kuri egzistavo bendroje idėjų erdvėje, kurioje jie visi kūrė tą patį naująjį pasaulį.

 

Nors asmeniniai laiškai tarp jų neišliko, jų nuomonės apie vienas kito meną geriausiai atsispindi jų pačių traktatuose ir pastabose. Leonardas savo užrašuose skeptiškai žiūrėjo į skulptūrą, vadindamas ją „mechaniniu darbu“, reikalaujančiu dulkių ir prakaito, o tai buvo tiesioginis dūris skulptūros fanatikui Mikelandželui. Mikelandželas savo ruožtu niekino aliejinę tapybą, vadindamas ją „moterų ir tinginių užsiėmimu“, ir pirmenybę teikė freskai bei marmurui. Rafaelis gi buvo tas, kuris savo darbuose sintetino šiuos prieštaravimus, tyliai pripažindamas, kad be Leonardo intelekto ir Mikelandželo galios jo paties menas nebūtų pasiekęs tokios tobulos harmonijos.

 

Geografinė jų bendrystė dažniausiai sukosi apie Romą ir Florenciją – du pagrindinius traukos centrus, kur popiežiai ir Medičių giminė vertė juos konkuruoti dėl tų pačių resursų. Romoje, Vatikano koridoriuose, Rafaelis ir Mikelandželas dirbo vos už kelių šimtų metrų vienas nuo kito, tačiau vengė susitikimų. Liudininkai pasakoja, kad kartą susidūręs su prabangiai apsirengusiu ir mokinių apsuptu Rafaeliu, Mikelandželas mestelėjo: „Eini kaip generolas su savo palyda“, į ką Rafaelis atkirto: „O tu eini vienas kaip budelis“. Šie trumpi, kandūs pasikeitimai frazėmis geriausiai iliustruoja jų kasdienę trintį.

 

Galiausiai, nepaisant nesutarimų ir pavydo, šie keturi vyrai suformavo nedalomą grandinę. Donatelas suteikė formą, Leonardas – dvasią ir mokslinį pagrindą, Mikelandželas – antžmogišką galią, o Rafaelis – dieviškąją harmoniją. Jų „bendrystė“ buvo ne draugystė prie vyno taurės, o nuolatinis intelektualinis ir meninis karas, kuriame kiekvienas sekantis bandė pranokti prieš tai buvusį. Tai buvo aukščiausia įmanoma konkurencijos forma, kuri privertė žmoniją patikėti, jog žmogaus rankos gali sukurti kažką tokio tobulo, kas prilygtų dieviškajai kūrybai.

Sąsaja tarp populiariosios kultūros fenomenų „Vėžliukų ninzių“ (TMNT) ir Renesanso titanų prasidėjo dar 1984 metais, kai komiksų kūrėjai Kevin Eastman ir Peter Laird nusprendė suteikti savo herojams istorinius vardus, siekdami suteikti komišką kontrastą tarp jų kovos menų prigimties ir aukštosios kultūros. Kiekvieno vėžliuko vardas atspindi tam tikrą meistro charakterį ar epochos svorį: Leonardas (mėlynas raištis) yra lyderis, įkūnijantis da Vinčio universalumą ir strateginį mąstymą; Mikelandželas (oranžinis) pasižymi laisva dvasia ir ekspresyvumu, panašiai kaip skulptoriaus aistra; Donatelas (violetinis) yra technologijų genijus, primenantis ankstyvojo Renesanso inovatorių; o Rafaelis (raudonas) pasižymi maištingu ir ūmiu būdu, atliepiančiu tikrojo Rafaelio audringą asmenybę. Šis vardų pasirinkimas ne tik suteikė herojams išskirtinumo, bet ir tapo netikėtu edukaciniu įrankiu, privertusiu milijonus vaikų visame pasaulyje pirmą kartą išgirsti apie didžiuosius Italijos menininkus.

 

LEONARDO DA VINČIO IR MIKELANDŽELO DVIKOVA

 

Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo Buonaročio „dvikova“ 1504 m. Florencijoje yra laikoma viena dramatiškiausių akimirkų meno istorijoje, kai du didžiausi epochos protai tiesiogiai susidūrė vienoje erdvėje. Florencijos respublikos vyriausybė, siekdama įamžinti karinę šlovę, užsakė abiem meistrams sukurti milžiniškas freskas Sinjorijos rūmų (Palazzo Vecchio) Didžiojoje tarybos salėje. Leonardas pasirinko vaizduoti „Angjario mūšį“, o Mikelandželas – „Kašinos mūšį“. Tai nebuvo tik paprastas užsakymas; tai buvo viešas egzaminas, kuriame turėjo paaiškėti, kurio vizija – Leonardo mokslinis stebėjimas ar Mikelandželo skulptūriškas monumentalumas – yra pranašesnė.

 

Leonardas į užduotį žvelgė per psichologinę ir mokslinę prizmę, siekdamas pavaizduoti tai, ką jis vadino pazzia bestialissima (pačiu žvėriškiausiu beprotiškumu). Jo eskizuose matome persipynusių žirgų ir vyrų chaosą, kuriame įniršis iškraipo veidus, o dulkės ir dūmai susilieja į vientisą dramą. Tuo tarpu Mikelandželas pasirinko visiškai kitokią strategiją: jis nefokusavo dėmesio į pačias kautynes, o pavaizdavo akimirką, kai kariai, besimaudantys upėje, yra užklumpami pavojaus signalo ir skuba rengtis šarvus. Tai suteikė jam galimybę pademonstruoti savo nepralenkiamą gebėjimą vaizduoti nuogą žmogaus kūną sudėtingiausiose pozose, raumenų įtampą ir judesio dinamiką.

 

Ši dvikova, deja, niekada nebuvo baigta, tačiau ji paliko neištrinamą pėdsaką meno raidoje. Leonardas eksperimentavo su nauja, vaškine tapybos technika, kuri dėl netinkamo džiovinimo pradėjo bėgti ir nykti dar jam dirbant, tad nusivylęs meistras darbą paliko. Mikelandželas savo ruožtu buvo iškviestas į Romą popiežiaus Juliaus II užsakymams ir paliko tik paruošiamąjį kartoną. Nors originalios sienos liko tuščios arba vėliau užtapytos Giorgio Vasari, abiejų genijų eskizai tapo „pasaulio mokykla“ (kaip juos vadino amžininkai) – kiti menininkai, tarp jų ir jaunasis Rafaelis, plūdo į salę studijuoti šių šedevrų, kurie visiems laikams pakeitė požiūrį į tai, kaip mene vaizduojama jėga, konfliktas ir žmogaus anatomija.

 

SEKSUALINIS DONATELO, LEONARDO DA VINČIO, MIKELANDŽELO IR RAFAELIO GYVENIMAS

 

Renesanso genijų asmeninis gyvenimas ir seksualumas ilgą laiką buvo gaubiamas paslapčių bei romantizuotų legendų, tačiau šiuolaikiniai istoriniai tyrimai leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie jų intymiąją būtį. Leonardas da Vinčis, viena mįslingiausių visų laikų asmenybių, niekada nebuvo vedęs ir nėra jokių istorinių duomenų apie jo ryšius su moterimis. Dar būdamas jaunas Florencijoje, 1476 metais, jis kartu su keliais kitais vyrais buvo anonimiškai apkaltintas sodomija dėl santykių su žinomu to meto modeliu Jacopo Saltarelli. Nors kaltinimai buvo atmesti trūkstant įrodymų, šis įvykis paliko gilų pėdsaką jo gyvenime. Vėliau Leonardas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido apsuptas gražių jaunų mokinių, iš kurių ryškiausi buvo Gian Giacomo Caprotti, pramintas Salajumi (Mažuoju velniūkščiu), ir aristokratas Francesco Melzi. Salajus su Leonardu gyveno daugiau nei 25 metus, pasižymėjo aikštingu charakteriu, o meistras jam dovanojo brangias dovanas ir įamžino jį ne viename paveiksle, kas daugeliui istorikų leidžia manyti, jog juos siejo ne tik mokytojo ir mokinio, bet ir intymus ryšys.

 

Mikelandželas Buonarotis taip pat niekada nesukūrė šeimos ir gyveno itin asketiškai, tačiau jo seksualumas buvo persmelktas gilaus dvasinio ir fizinio idealizmo, nukreipto į vyro kūno grožį. Mikelandželo eilės, skirtos jaunam aristokratui Tommaso dei Cavalieri, yra vienas atviriausių homoseksualios meilės liudijimų Renesanso istorijoje. Menininkas skyrė Tommasui šimtus sonetų, kuriuose aukštino jo grožį ir prisipažino meilėje, kurią vadino „nežemiška“. Nors Mikelandželas buvo giliai tikintis ir nuolat kankinosi dėl savo aistrų, jo meilė vyrų kūnams akivaizdžiai matoma jo kūryboje – net moterų figūras jis dažnai tapydavo naudodamas vyrų modelius, suteikdamas joms ryškius raumenis. Vėlyvame amžiuje jis palaikė itin artimą, tačiau greičiausiai platonišką ryšį su poete Vittoria Colonna, kuri buvo jo dvasinė bendražygė, tačiau moters meilė jo gyvenime buvo išimtis, o ne taisyklė.

 

Rafaelis Santis šioje ketveriukėje išsiskiria kaip ryškus heteroseksualaus gyvenimo būdo atstovas, kurio meilės nuotykiai buvo vieša paslaptis. Skirtingai nei Leonardas ar Mikelandželas, Rafaelis dievino moteris ir jos buvo pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis. Nors jis buvo oficialiai susižadėjęs su kardinolo Bibbienos dukterėčia Maria Bibbiena, vestuves nuolat atidėliojo, nes jo širdis priklausė kitai. Didžioji jo gyvenimo meilė buvo Margherita Luti, žinoma kaip „La Fornarina“ (kepėjo dukra). Pasakojama, kad Rafaelis buvo toks aistringas, jog kartą, dirbdamas Vatikane, paprašė, kad Margherita būtų atvesta pas jį, nes be jos negalėjo susikaupti darbui. Vasari netgi teigė, kad ankstyvą genijaus mirtį sukėlė per didelis pasidavimas seksualiniams malonumams, kurie išsekino jo organizmą.

Donatelo "Dovydas".

Mikelandželo "Dovydas"

Leonardo da Vinčio "Vergilijaus žmogus".

 

Apie Donatelo asmeninį gyvenimą žinoma mažiausiai, tačiau jo amžininkai paliko užuominų apie jo išskirtinį abejingumą tradiciniam šeimos gyvenimui ir palankumą jauniems mokiniams bei padėjėjams. Donatelas niekada nebuvo vedęs ir garsėjo tuo, kad savo dirbtuvėse palaikė itin neformalią, brolišką atmosferą. Istoriniai anekdotai pasakoja, kad jis rinkdavosi savo padėjėjus ne tik pagal jų talentą, bet ir pagal išvaizdą, o jo kūryboje, ypač bronziniame „Dovyde“, jaučiamas stiprus homoerotinis atspalvis, kuris tuo metu buvo itin drąsus žingsnis. Donatelas gyveno vien tik menu, pinigus vertino mažai, o moterų draugijos, regis, sąmoningai vengė, visą savo emocinę energiją skirdamas skulptūrai ir artimiems ryšiams su savo globėjais Medičiais.

 

Visi keturi genijai gyveno laikotarpiu, kai Florencijoje ir kituose Italijos miestuose vyriška draugystė ir netgi tam tikros homoseksualumo formos (dažnai vadinamos „Florencijos yda“) buvo paplitusios, nors oficialiai ir draudžiamos. Leonardas ir Mikelandželas reprezentuoja sudėtingą, sublimuotą seksualumą, kurį jie pavertė aukščiausiu menu, tuo tarpu Rafaelis mėgavosi žemiškais malonumais, kurie tapo jo gyvenimo būdo dalimi. Nė vienas iš jų, išskyrus Rafaelį, nepaliko jokių palikuonių, todėl jų „šeima“ tapo jų mokiniai ir kūriniai, kuriuose jie įamžino savo troškimus ir grožio suvokimą. Jų seksualinė tapatybė nebuvo tokia griežta, kaip suprantame šiandien, tačiau akivaizdu, kad intymūs ryšiai ir meilė vaidino kritinį vaidmenį jų kūrybiniame kelyje, formuodami tai, kaip mes šiandien matome žmogaus kūną ir emocijas.

 

Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad jų seksualumas nebuvo tik asmeninis reikalas – jis tiesiogiai veikė Vakarų meno kanoną. Jei ne Leonardo aistra jo mokiniams ar Mikelandželo dievinimas Cavalieriui, mes greičiausiai neturėtume tokių šedevrų kaip „Jonas krikštytojas“ ar Siksto koplyčios milžinai. Šie vyrai gyveno savo aistromis, net jei jas tekdavo slėpti po metaforomis ar religiniais siužetais, o jų vienatvė arba audringi romanai tapo ta kaina, kurią jie sumokėjo už savo genialių vizijų įgyvendinimą.

 

Maištinga Siela

Begalybės beždžionių teorema – kas tai? (Infinite Monkey Theorem)

Sveiki,

 

Apie šią keistą teoremą sužinojau šį penktadienį žiūrėdamas „Auksinį protą“, nutariau pasidalinti.

 

Begalybės beždžionių teorema (angl. Infinite Monkey Theorem) nėra griežta matematinė teorema klasikine prasme, bet veikiau mintinis eksperimentas, iliustruojantis absoliučią tikimybę begalinių bandymų ir laiko sąlygomis. Šis įžvalgus paradoksas teigia, kad jeigu begalinis skaičius beždžionių (arba viena beždžionė, maiganti klavišus begalinį laiko tarpą) atsitiktinai bels į rašomosios mašinėlės klavišus, jos beveik garantuotai atspausdins bet kurį nurodytą tekstą, pavyzdžiui, visus Williamo Shakespeare'o kūrinius ar visą pasaulio biblioteką. Pagrindinė prielaida, kuria remiasi ši idėja, yra ta, kad bet kurio atsitiktinio įvykio, kurio tikimybė yra didesnė už nulį, šansai įvykti artėja prie šimto procentų, kai bandymų skaičius artėja prie begalybės. Kitaip tariant, labai mažai tikimybės, dauginamos iš begalybės, rezultatas vis tiek tampa apibrėžtu įvykiu.

 

Nors idėja atrodo absurdiška ir komiška, ji geriausiai atskleidžia skirtumą tarp beprotiškai mažos ir nulinės tikimybės. Pavyzdžiui, tikimybė, kad viena beždžionė atsitiktinai atspausdins pirmąją Hamleto eilutę yra beveik astronomiškai maža; ji artima nuliui, tačiau nėra visiškai nulis. Šis nedidelis nenulinės tikimybės lašelis, kartojamas per begalinį laiko tarpą, galiausiai garantuoja sėkmę. Teorema netgi tvirtina, kad beždžionės atspausdintų šį tekstą ne tik vieną kartą, bet ir begalinį kartų skaičių. Ji dažnai naudojama kaip retorinis įrankis aiškinant neįtikėtinus įvykius arba kaip satyrinė nuoroda, rodanti, kad atsitiktinumas gali atkartoti bet kokį sudėtingumą, jei turi pakankamai laiko.

 

Šios koncepcijos matematinės šaknys slypi ne literatūroje, o tikimybių teorijoje, o jos formalizavimas priskiriamas prancūzų matematikui Émile Borelui (Emilis Borelis). Savo 1913 m. knygoje apie tikimybę jis aprašė idėją, kad didelis skaičius spausdintuvų, atsitiktinai belsdamas klavišus, galiausiai atspausdins visas pasaulio knygas, pabrėždamas didelių skaičių ir normalumo (angl. normality) sąvoką. Nors Borelis naudojo spausdintuvus, o ne beždžiones, būtent jo darbai suteikė teorinį pagrindą šiam minties eksperimentui. Beždžionės kaip metafora atsirado vėliau, greičiausiai XX a. viduryje, populiarinant šią tikimybių idėją, nes gyvūnas geriau atspindėjo absoliutaus, protu nevaldomo atsitiktinumo sampratą, tapdamas vienu iš ryškiausių ir labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės kultūros mokslo filosofijos pavyzdžių.

 

Maištinga Siela