Šokėjas ir aktorius Paul Swan bei jo paveikslas "Vandens nimfa", 1907

 

Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.

Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas, teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.

 

Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.

 

Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.

Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.

Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose (pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo 1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus „Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus (camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.

 

Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos saviraiškos ikonų.

 

Maištinga Siela

Dailė: Perugino (Pietro Vannucci) ir jo paveikslas „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“) 1502

 Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502

Sveiki, meno pasaulio žmonės!

 

Pietro Vannucci, geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų, harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo garsiausiam mokiniui Rafaeliui.

 

Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe, idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą, proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.

 

Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.

 

Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas, kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.

 

Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.

Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dailininkas Justinas Vienožinskis apie grožį ir meno jutimą, meną ir sielos išgyvenimą

 

„Kaipo žmogaus sielos išgyvenimų reiškėjas, menas negali būti skiriamas vien akiai pasigrožėti. Grožio jutimas, kaipo mūsų nervų sistemos malonaus jaudinimo proceso paseka, čia neturi galios – menas dažnai įstumia mus net į pasibaisėjimą, beviltišką nusiminimą ir prakeikimą. Koks žmogus, kokie jo sielos išgyvenimai, toks jo ir menas.“

Justinas Vienožinskis (1886–1960) buvo viena iškiliausių ir svarbiausių asmenybių Lietuvos XX amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusioje dailės padangėje. Jis geriausiai žinomas kaip talentingas tapytojas peizažininkas, portretistas bei žanrinių paveikslų autorius, kurio kūryboje glaudžiai pynėsi lietuviškojo kaimo dvasia, impresionizmo ir postimpresionizmo estetika bei gilūs tautinės savasties ieškojimai. Jo tapybos darbai išsiskiria subtiliu koloritu, jautriu šviesos ir šešėlių žaismu bei dideliu dėmesiu nuotaikai.

 

Be savo meninės kūrybos, Justinas Vienožinskis padėjo pamatus visai šiuolaikinei Lietuvos dailės sistemai ir edukacijai. Tarpukariu jis aktyviai prisidėjo organizuojant meno gyvenimą Kaune, vadovavo Meno tkiarai, o vėliau – Kauno meno mokyklai, kurioje ugdė visą ateities lietuvių dailininkų kartą. Jo pedagoginiai principai ir teorinės įžvalgos apie meną, kaip gilaus dvasinio išgyvenimo bei emocinio sukrėtimo formą, padarė didžiulę įtaką šalies kultūrinei minčiai.

 

Nors menininko gyvenimo ir kūrybos kelias kirtosi su sudėtingais istorinių lūžių bei okupacijų laikotarpiais, jis sugebėjo išlaikyti nepriekaištingą kūrybinę bei pilietinę poziciją. Justino Vienožinskio palikimas iki šiol išlieka Lietuvos kultūros kanono dalimi, o jo vardu pavadinta dailės mokykla bei išsaugoti kūriniai nuolat primena apie jo išskirtinį indėlį į nacionalinio profesionalaus meno raidą.

 

Maištinga Siela

Paveikslas Carl Heinrich Bloch "Išlaisvintas Prometėjas" (Prometheus Unbound), 1864

 

Carl Heinrich Bloch (1834–1890) buvo viena ryškiausių XIX amžiaus danų dailės figūrų, kurio kūryba reikšmingai praturtino neoklasicizmo ir romantizmo epochas. Gyvendamas ir kurdamas Italijoje bei Danijoje, menininkas pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo meistriško šviesos ir šešėlių valdymo, nepriekaištingos anatomijos bei gilaus dramatinio ir religinio siužetų pajautimo. Jo darbai iki šiol vertinami už didingą estetiką ir gebėjimą įkvėpti, o vienas įspūdingiausių jo palikimo pavyzdžių yra mitologinis šedevras.

Nutapytas 1864 metais, šis dailininko darbas „Prometheus Unbound“ (daniškai Prometheus' befrielse, lietuviškai Išlaisvintas Prometėjas) yra vienas galingiausių ir įspūdingiausių XIX amžiaus danų tapybos kūrinių. Paveiksle pavaizduotas graikų mitologijos titanas Prometėjas, vogęs ugnį iš dievų ir atidavęs ją mirtingiesiems, už ką Dzeusas jį nubaudė prikalybe prie Kaukazo uolos. Skirtingai nei dažniausiai vaizduojamose kančios scenose, autorius įamžina išsivadavimo akimirką, kai Prometėjas yra išvaduojamas, o tai spinduliuoja triumfą, kančios pabaigą ir didingą žmogaus dvasios atsparumą prieš dieviškąją tironiją.

 

Šis aliejumi ant drobės nutapytas darbas išsiskiria milžiniškais matmenimis – jo dydis siekia 398 x 294 centimetrus, o toks monumentalus formatas leidžia perteikti figūrų didybę ir sustiprina emocinį bei fizinį kūrinio poveikį žiūrovui. Bloch šį paveikslą sukūrė gyvendamas Romoje, kur sėmėsi įkvėpimo iš klasikinio meno bei renesanso ir baroko meistrų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo. Vėliau kūrinys tapo svarbiu tarptautinio paveldo objektu, o šiuo metu jis priklauso Graikijos kultūros ir sporto ministerijai Atėnuose.

 

Šis didžiulis drobinis kūrinys demonstruoja nepriekaištingą žmogaus anatomijos išmanymą, dramatišką teatrališkumą ir galingą emocinį krūvį, todėl teisėtai laikomas vienu geriausių Carl Heinrich Bloch mitologinių darbų. Paveikslas ne tik pratęsia klasikinio meno tradicijas, bet ir įkūnija universalią laisvės bei pasipriešinimo idėją, išlaikančią savo aktualumą per amžius.

 

Maištinga Siela

Kodėl man patinka Mariaus Gaubo skulptūra "Lietuvaitė"?

 

Sveiki!

Kai pasirenku leptelėti apie viešoje vietoje esančias populiarias rietenas ir pasipiktinimus, mane staiga suima toks kaltės jausmas. Žinote, kodėl? Kad lygioje vietoje tiesiog prisidedu prie triukšmaujančiųjų ir dauginu beprasmį, bereikšmį bei nenormalų triukšmą, kuriuo mėgaujamasi ir iš kurio net uždirbama. Kiek realiai rūpi „Lietuvaitės“ įvaizdis triukšmaujantiems? 

Pasakysiu tik tiek, kad Martyno Gaubo šis menas man patiko, nes jis visoks: ir erotinis, ir provokuojantis, bei laužantis stereotipus. Įsižeis tik tas, kuris gyvena įsitikinimais, lietuvybės mitais, nori grįžti prie lito ir kuriam reikia nacionalinių stabų, nes jaučiasi be identiteto. Lietuvaitė – tokia „mergaitine“ forma lyg ir reikalautų XIX a. romantizmo padiktuotos stereotipinės geltonkasės suvalkaitės, o ne apsinuoginusios matronos. Mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurią suformavo vadovėliniai kanoniniai paveikslėliai, iškreipiama tikrovė. Tiesą sakant, niekas nė nežino, kokia ta tikrovė, nes ji keičiasi: lietuvaitė gal tai O. Pikul su papūstom lūpytėm, o gal Šarkienė, laužanti senatvės standartus. Kas pasakys, kas tai? Žinau tik tai, kad tas konceptas neegzistuoja, jis tėra mums sukurtas vaizdinys, kaip kad Mergelės Marijos atvaizdas. Šis projektas man ir yra apie tai, kad „Lietuvaitė“ griauna tai, kas iš esmės neegzistuoja ir net negyvuoja, bet laikoma atminties padebesiuose kaip šventa ir nedaloma.

 Maištinga Siela

Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Dailė: Artūras Šlipavičius ir jo tapyti paveikslai (Paroda Energetikos ir technikos muziejuje)

 

Artūras Šlipavičius-Šlipas – išskirtinis ir universalus lietuvių menininkas, tapytojas bei avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ įkūrėjas, kurio kūryba pasižymi galingu garsų ir vaizdų sintezės pojūčiu. Jo tapybos darbai išsiskiria monumentaliomis, ekspresyviomis kompozicijomis, sodriu ir drąsiu koloritu bei giliais filosofiniais, mitologiniais ir istoriniais motyvais. Šlipavičiaus drobėse dažnai skleidžiasi siurrealistiniai siužetai ir mistiški personažai, o pats kūrybos procesas neretai susijungia su muzika – menininkas kuria paveikslų ciklus, kuriems pats komponuoja muzikinius kūrinius, taip paversdamas savo tapybą daugiadimensiu, vizualiniu ir garsiniu potyriu, nepaliekančiu žiūrovo abejingo.

Maištinga Siela

Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela

Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja ir dainininkė Patti Smith: biografija, gyvenimas, knygos, dainos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Su rašytoja ir dainininkė Patti Smith susipažinau prieš kokius penkerius metus skaitydamas jos lietuviškai išleistą romaną „Tiesiog vaikai“, kuri mane anuomet pritrenkė savo nuogu nuoširdumu ir JAV bohemišku menininkų gyvenimo vaizdavimu. Šiandien noriu, kad labiau susipažintumėte su šia unikalia asmenybe.
 
ANKSTYVASIS PATTI SMITH GYVENIMAS
 
Patti Smith kelias iki kultinio albumo „Horses“ pasirodymo yra viena įtaigiausių XX a. meno istorijų, primenanti dvasinę piligrimystę per skurdą, praradimus ir bekompromisę saviraišką. Viskas prasidėjo 1946 m. gruodžio 30 d. Čikagoje, tačiau tikrasis jos charakteris formavosi vargingame Naujojo Džersio kaimo rajone, kur ji augo kartu su jaunesniuoju broliu Todu. Brolis jai buvo ne tik šeimos narys, bet ir artimiausias sielos draugas, vėliau lydėjęs ją per visą karjerą kaip turo vadybininkas. Vaikystėje Patti buvo silpnos sveikatos, linkusi į haliucinacijas ir mistinius išgyvenimus, todėl anksti pasinėrė į knygų pasaulį, kuriame Biblijos pasakojimai pamažu persipynė su Arthuro Rimbaud poezija bei pirmykščiu rokenrolo ritmu, formuodami jos unikalų, androginišką identitetą.
 
Ankstyvoji jaunystė menininkei atnešė sunkų moralinį ir egzistencinį išbandymą, kuris paliko antspaudą visai jos kūrybai. Dirbdama alinantį darbą fabrike, devyniolikmetė Patti pastojo ir 1967 m. pagimdė dukrą. Suvokdama, kad neturi jokių išteklių vaikui užauginti ir jausdama degantį pašaukimą menui, ji priėmė skausmingą sprendimą atiduoti kūdikį įvaikinti. Šis įvykis tapo lūžio tašku: su nedideliu krepšiu, keliomis piešimo priemonėmis ir nepalaužiamu tikėjimu savo lemtimi, ji išvyko į Niujorką. Ji buvo pasiryžusi verčiau badauti didmiestyje, nei likti provincijos rutinoje, kurioje jos meninė dvasia būtų tiesiog uždususi.
 
Niujorkas merginą pasitiko negailestingai – ji bastėsi gatvėmis neturėdama kur miegoti, tačiau būtent šis benamės laikotarpis padovanojo jai lemtingą pažintį su Robertu Mapplethorpe’u, apie kurį ji labiau parašys savo knygoje „Tiesiog vaikai“. Jų ryšys peržengė įprastas meilės ribas: nors Robertas vėliau suvokė esantis gėjus, jie išliko neišskiriami kaip „du vaikai“, pasižadėję vienas kitam niekada nesiskirti, kol abu taps menininkais. Jie gyveno iš rankos į burną, dalijosi vienu dešrainiu per dieną ir skatino vienas kitą siekti absoliutaus autentiškumo. Patti rašė eiles ir piešė, o Robertas, jos įkvėptas, pradėjo savo kelią į fotografijos aukštumas, kol galiausiai jiedu apsigyveno legendiniame „Chelsea“ viešbutyje, tapusiame jų kūrybine šventove.

Patti Smith su Robertu.

Patti Smith knygos lietuviškai.

 
Gyvenimas „Chelsea“ viešbutyje Patti tapo tikruoju universitetu, kuriame ji susipažino su didžiaisiais to meto intelektualais ir bohemos atstovais. Čia ji bendravo su Williamu S. Burroughsu ir Allenu Ginsbergu, kurie mokė ją, kad menas yra ne profesija, o egzistencinė būsena. Šioje aplinkoje formavosi jos radikalios pažiūros: ji niekino komerciją ir tikėjo, kad menininkas privalo išlikti nepriklausomas nuo visuomenės normų. Patti maišė aukštąją poeziją su gatvės kalba, o jos išvaizda – vyriški marškiniai, susivėlę plaukai ir tiesmukas žvilgsnis – tapo iššūkiu tradiciniam moteriškumui, pabrėžiant, kad svarbiausia yra dvasios grynumas, o ne estetinis įvaizdis.
 
Nors Robertas išliko pagrindine jos gyvenimo ašimi, Patti kelyje pasirodė ir kiti svarbūs vyrai, palikę pėdsaką jos kūrybinėje evoliucijoje. Ji užmezgė audringą ir intelektualiai turtingą romaną su dramaturgu Samu Shepardu, su kuriuo kartu rašė pjeses ir dalijosi meile roko muzikai. Tačiau lemtingiausias muzikinis posūkis įvyko susitikus su gitaristu Lenny Kaye. Jų bendradarbiavimas prasidėjo nuo paprastų poezijos skaitymų, kuriuos Lenny lydėdavo improvizuotais gitaros akordais. Šis eksperimentas pamažu peraugo į grupės formavimąsi, kai poezijos ritmas natūraliai susiliejo su panko energija, o Patti atrado, kad scena yra ta vieta, kur jos žodžiai įgauna didžiausią galią.

Albumo "Horses" viršelis.

 
Galutinis šio ilgo ir sunkaus kelio rezultatas buvo 1975 m. išleistas albumas „Horses“, tapęs vienu svarbiausių įrašų muzikos istorijoje. Jame susilydė viskas: skausminga patirtis atidavus vaiką, bohemiškos naktys Niujorko gatvėse, mistinės vizijos ir besąlygiška meilė Robertui, kuris ir nufotografavo dabar jau ikoninį albumo viršelį. Albumas prasidėjo manifestu, skelbiančiu asmeninę atsakomybę už savo nuodėmes, ir akimirksniu pavertė Patti Smith ne tik panko poete, bet ir simboliu visiems, kurie ieško tiesos už sistemos ribų. Tai buvo jos pergalė prieš skurdą ir anonimiškumą, įrodžiusi, kad autentiškumas yra stipresnis už bet kokias madas.
 
VĖLYVASIS PATTI SMITH GYVENIMAS, KŪRYBA IR ŠLOVĖ
 
Po stulbinančios sėkmės su albumu „Horses“, Patti Smith netapo standartine roko žvaigžde, o veikiau pasirinko modernios pranašės vaidmenį, toliau tyrinėdama ribas tarp muzikos, poezijos ir asmeninės aukos. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji išleido albumus „Radio Ethiopia“, „Easter“ ir „Wave“, kurie įtvirtino jos poziciją roko muzikoje. Ypač didelio populiarumo sulaukė daina „Because the Night“, parašyta kartu su Bruce'u Springsteenu, tačiau net ir mėgaudamasi šlove, Patti jautė stiprų vidinį konfliktą tarp viešojo gyvenimo spindesio ir troškimo rasti ramybę bei tikrąją šeimą.
 
1980 metais, būdama populiarumo viršūnėje, Patti priėmė sprendimą, kuris sukrėtė muzikos pasaulį – ji pasitraukė iš scenos ir persikėlė į Detroitą. Šio sprendimo priežastis buvo meilė grupės „The Stooges“ gitaristui Fredžiui „Sonic“ Smithui. Ištekėjusi už jo, ji pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, atsidėjo namų ruošai ir motinystei, augindama sūnų Jacksoną ir dukrą Jesse. Šis dešimtmetis jai buvo tylaus brendimo laikotarpis, per kurį ji suprato, kad kūryba nebūtinai reikalauja žiūrovų minios, o šeima gali būti toks pat radikalus meninis projektas kaip ir pankroko manifestas.
 
Nors gyvenimas Detroite buvo toli nuo Niujorko šurmulio, ryšys su Robertu Mapplethorpe’u niekada nenutrūko. Robertas liko jos sielos broliu, su kuriuo ji nuolat bendravo telefonu, dalijosi baimėmis ir pasiekimais. Devintojo dešimtmečio pabaiga Patti tapo didžiulių netekčių metu: 1989 metais nuo AIDS mirė Robertas, o netrukus po to ji prarado ir savo mylimą brolį Todą bei vyrą Fredį, kuris mirė nuo širdies smūgio. Šios mirtys paliko Patti su dviem vaikais ir milžiniška tuštuma, kurią ji vėliau meistriškai transformavo į literatūrą ir muziką.
 
Grįžimas į Niujorką dešimtojo dešimtmečio viduryje, paskatintas artimų draugų, tokių kaip Michaelas Stipe'as iš grupės R.E.M. ir Allenas Ginsbergas, žymėjo Patti Smith atgimimą. Ji vėl paėmė į rankas gitarą ir išleido albumą „Gone Again“, kuriame gedulas persipynė su šviesa. Tai nebebuvo piktas panko šauksmas, o brandžios moters, mačiusios mirtį iš arti, malda. Jos vėlesni albumai, tokie kaip „Peace and Noise“ ar „Gung Ho“, toliau nagrinėjo dvasines, politines ir socialines temas, įtvirtindami ją kaip moralinį autoritetą muzikos pasaulyje.
 
Tačiau didžiausią pripažinimą XXI amžiuje Patti Smith pelnė ne tik muzika, bet ir savo memuarų knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“). Šiame kūrinyje ji jautriai ir atvirai aprašė savo bei Roberto Mapplethorpe’o jaunystę Niujorke. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu ir laimėjo Nacionalinę knygų premiją, įrodydama, kad Patti yra viena geriausių savo kartos prozininkių. Jos gebėjimas paprastais žodžiais aprašyti meninį alkį ir besąlygišką draugystę palietė milijonus skaitytojų, o pati autorė apie kūrybą sakė: „Menininkas yra tas, kuris turi įrankių dėžę ir bando sutaisyti savo sielą“.
 
Tolesnė jos literatūrinė veikla, pavyzdžiui, knyga „M Train“, atskleidė dar intymesnę menininkės pusę – jos meilę kavai, kelionėms į genijų kapines ir kasdieniams ritualams. Patti Smith literatūra pasižymi ypatingu ritmu, kurį ji pati lygina su kvėpavimu. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai yra vienatvės forma, leidžianti išlikti autentiškai pasaulyje, kuris nuolat bando įsprausti į rėmus. „Aš nesu dainininkė, aš esu poetė, kuri dainuoja“, – tokia frazė geriausiai nusako jos santykį su savo amatu.

 Patti Smith šiandien.

Patti Smith įtaka šiuolaikinei kultūrai yra milžiniška – nuo Madonnos iki „Radiohead“, nuo mados dizainerių iki jaunų aktyvistų. Ji tapo moters, kuri sensta oriai ir nesiekia dirbtinio jaunystės kulto, simboliu. Jos pasisakymai apie aplinkosaugą, žmogaus teises ir laisvę visada skamba tvirtai, bet be didaktikos. Ji moko savo sekėjus, kad didžiausia laisvė yra būti savimi, net jei tai reiškia būti nesuprastam ar atstumtam.
 
Kalbant apie jos asmenines pažiūras, Patti visada liko ištikima dvasiniams ieškojimams, nors niekada neprisirišo prie vienos religijos. Ji teigia, kad menas yra aukščiausia maldos forma, o kūrybinis procesas – šventas veiksmas. „Niekas nieko negauna veltui, viskas reikalauja darbo, bet darbas menui yra saldžiausia vergovė“, – viename interviu teigė ji, pabrėždama disciplinos svarbą menininko gyvenime.
 
Šiandien Patti Smith yra laikoma „Pankroko krikštamote“, tačiau šis titulas jai yra per ankštas. Ji – vizionierė, kuri sugebėjo išlaikyti vaikišką smalsumą ir nuostabą pasauliu net ir po didžiausių tragedijų. Jos santykis su vaikais Jacksonu ir Jesse išlieka itin glaudus; abu jie tapo muzikantais ir dažnai pasirodo scenoje kartu su motina, tęsdami Smithų šeimos kūrybinę tradiciją.
 
Baigdama savo gyvenimo apžvalgą iki šių dienų, Patti Smith išlieka aktyvi socialiniuose tinkluose, kur kasdien skaito poeziją ar dalijasi fotografijomis, taip palaikydama ryšį su naująja karta. Ji įrodė, kad menas nėra skirtas tik jauniems ir maištaujantiems – tai viso gyvenimo kelionė, reikalaujanti drąsos nuolat keistis. Jos palikimas nėra tik albumai ar knygos, tai pati jos gyvenimo trajektorija, rodanti, kad galima pasiekti viršūnę, pasitraukti į šešėlį ir vėl grįžti dar stipresnei, neprarandant nė lašo savo autentiškumo.

PATI SMITH KŪRYBOS TEMOS IR BRUOŽAI

Patti Smith kūryba yra unikalus aukštosios poezijos ir pirmykštės roko energijos lydinys, kuriame nuolatos susiduria dvasinės paieškos, politinis maištas ir gilus intymumas. Jos dainų tekstuose ir prozoje dominuoja transcendencijos siekis – ji dažnai naudoja religinę simboliką, vizijas ir haliucinacijas, tačiau jas transformuoja į asmeninę laisvės filosofiją, kurioje šventumas slypi ne dogmose, o pačiame kūrybos procese. Menininkė jungia prancūzų simbolistų, tokių kaip Arthuras Rimbaud, estetiką su purvinu Niujorko gatvės gyvenimu, taip sukurdama savitą „panko poetikos“ stilių, kuriame grubus vokalinis atlikimas kontrastuoja su rafinuotomis metaforomis.

Esminiai jos kūrybos bruožai yra bekompromisis autentiškumas ir androginiškumas, laužantis tradicinius lyčių bei meno žanrų rėmus. Patti Smith darbuose nuolat pasikartoja mirties, gedulo ir atgimimo temos, ypač ryškios jos vėlyvuosiuose albumuose ir memuaruose, kur ji bando įprasminti artimiausių žmonių netektis. Jos kūrybinis braižas pasižymi rituališkumu – nesvarbu, ar tai būtų hipnotizuojančios improvizacijos scenoje, ar meditatyvūs užrašai apie kasdienybę, ji visada siekia užmegzti ryšį su kolektyvine sąmone ir istorine atmintimi. Galiausiai, jos menas tarnauja kaip nuolatinis manifestas už žmogaus teises ir aplinkosaugą, pabrėžiant individualios valios galią keisti pasaulį per žodį ir garsą.

Maištinga Siela

Dienos citata: Patti Smith apie troškimą apsilankyti Lietuvoje ir savo kūrybą, nerimo kupiną laikmetį

 

Sveiki!

Vėl pamažu ruošiuosi skaityti dar neskaitytas, bet neseniai lietuviškas Patti Smith knygas. Prieš daug metų jos skaityta „Tiesiog vaikai“ buvo pritrenkiantis patyrimas! Ar žinojote, kad ji nori atvykti į Lietuvą?

„Aš pasižadu: po to, kai parodėte tiek daug susidomėjimo mano kūryba, aš rimtai imsiuosi domėtis Lietuva ir tikrai atvyksiu jos aplankyti. Noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga. Esu dėkinga, kad šalis, kurioje dar net nesu buvusi – bet prisiekiu, kad būsiu, – parodė susidomėjimą mano darbu. Tai labai jaudina. Būkite stiprūs ir saugokite savo sveikatą. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo. Tačiau likite stiprūs, likite nepriklausomi. Išlaikykite savarankišką mąstymą. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir padėti, jei galime. Bet taip pat turime pasirūpinti savimi. Rūpinkitės savimi, būkite sveiki ir stiprūs. Ir dirbkite gerą darbą.“ Patti Smith

Patti Smith yra paprastai pristatoma kaip viena įtakingiausių visų laikų meno figūrų, dažnai vadinama „panko krikštamote“. Jos kūrybinis kelias prasidėjo septintojo dešimtmečio Niujorke, kur ji tapo ryškia figūra vietos meno scenoje, derindama rokenrolą su vizualiaisiais menais ir literatūra. 1975 metais išleistas debiutinis albumas „Horses“ tapo revoliuciniu kūriniu, kuris ne tik suformavo pankroko estetiką, bet ir įrodė, kad muzika gali būti intelektuali, poetiška bei nepavaldi lyčių stereotipams.

Tačiau Smith yra kur kas daugiau nei roko žvaigždė – ji yra visaapimanti menininkė, kurios saviraiška apima poeziją, fotografiją ir memuaristiką. Jos knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“), pasakojanti apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpe'o draugystę, pelnė prestižinį „National Book Award“ apdovanojimą ir tapo kultiniu kūriniu apie kūrybinę aistrą bei Niujorko bohemą. Jos stilius pasižymi nuoširdumu, giliu dvasingumu ir gebėjimu kasdienybėje rasti sakralumo apraiškų.

Šiandien Patti Smith jau yra 79-eri ir ji išlieka aktyviu balsu kultūros ir aktyvizmo pasaulyje. Ji sėkmingai rengia fotografijų parodas, skaito poeziją ir koncertuoja visame pasaulyje, išlaikydama tą pačią maištingą, bet kartu labai šviesią ir intelektualią energiją. Jos gebėjimas transformuoti asmeninę patirtį į universalius meno kūrinius padarė ją įkvėpimo šaltiniu ne vienai kartai muzikantų, rašytojų ir svajotojų.

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela