Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Kainas"

Jose Saramago. „Kainas“. – Vilnius: Kitos knygos, 2013 – 136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Legendinis portugalų rašytojas Jose Saramago (1922-2010) yra puikiai pažįstamas lietuviams skaitytojams, kadangi turime išsivertę ne vieną kūrinį. Jo literatūra pasižymi novatoriška ir tik autoriui būdinga raiška bei aštriomis visuomenę bei religiją kritikuojančiomis temomis. Pirmoji knyga, kurią kažkada perskaičiau, buvo alegorinis kūrinys Aklumas – po puikios ekranizacijos knyga tuokart jau nebeatrodė tokia paveiki, tikriausiai dėl to, kad pirmiausia reikėjo skaityti kūrinį, nes tai idėjinės literatūros lygmens autorius. Ilgai „užkrito“ J. Saramago, kol visai netikėtai vėl panorau paskaityti jo kūrybos. Pirmiausia – Kainas (protugal. Caim) dėl to, kad knygos apimtis ne tokia ir didelė, tad ir kamuotis nereikėtų.

Kamuotis vis dėlto neteko, tačiau storesnės knygos nenorėčiau. Beskaitydamas vis prisiminiau kaip skaičiau Vinco Krėvės Dangaus ir žemės sūnūs, kuris ilgai ir kamuojančiai tirtėjo mano rankose. Tiesą sakant, šie du kūriniai turi tam tikrų panašumų, kadangi pagrindiniai personažai yra kamuojami gyvenimo prasmės ir abejonių.

Pagrindinis veikėjas – po laiką ir Senojo Testamento įvykius keliaujantis brolžudys Kainas. Taip jau įprasta, kad J. Saramago mėgsta Biblijos perversijas, suteikti diskusinių ir gal kiek šventvagiškų prieskonių, kadangi neretai kaip ir rašytojas, taip ir jo pagrindinis veikėjas yra kryžkelėje – nuolat abejojantis ir ieškantis loginių sąsajų tarp brukamų gražių pamokančių pasakaičių ir to, kaip iš tikrųjų galėjo būti. Pavyzdžiui, Kainas, atsidūręs Nojaus laive, iš tikrųjų atsiduria ne romantiškai bangų talžomame laivelyje, o tikrame mirties fabrike, kur reikia kuopti smirdintį gyvulių šūdą, apie kurį nė šiukštu neužsimenama Senajame Testamente. Tokių nudvasinančių ir prie žmogaus fizinių poreikių priartinančių detalių gausa užpildo visą kūrinį, pradedant seksualiniais geiduliais ir baigiant išsituštinimu.

Įdomi ir pasakotojo pozicija, savo leksika laviruojanti tarp šiuolaikinio skaitytojo ir Biblinio žodyno. Kalba tampa aiškinamuoju ir interpretuojančiuoju tiltu, jungiančiu nūdienos skaitytoją su senosiomis istorijomis. Nors kalboje dominuoja sakralusis šventraščių stilius, bet retkarčiais pasakotojas ima ir prabyla nevengdamas technologijų ir Naujųjų laikų terminijos, kaip antai apibendrindamas Adomo ir Ievos veiklą Rojuje.

Kainas kaip personažas atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų – asmeninė prakeiksmo istorija, kuri tikriausiai labiausiai ir jaudina visoje šioje istorijoje. Po Abelio nužudymo, Dievas jam suteikia žymę, kuri tampa ir kelrode žvaigžde, ir prakeiksmu. Keliaudamas ant asilo, jis patenka į paralelines šventraščio istorijas, kuriose atlieka savitą vaidmenį. Kyla klausimas: ar Dievas sąmoningai leido Kainui stebėti tuos įvykiu ar ir juos nulemti, o gal tai tik tėra atskiras paralelinis pasaulis, savotiškas tų įvykių vakuumas, skirtas Kaino atgailai ir perauklėjimui, dvasios sustiprinimui? Šio atsakymo J. Saramago nepateikia ir tai lieka kaip viena iš daugelių interpretacijų. Kita funkcija – Kainas savotiškas kompasas, kišeninis Senojo Testamento atlasas, susipažinimui su senuoju žiauriuoju ir kerštaujančiu Dievu.

Jose Saramago

Kelionės laiku ir erdvėje, paraleliniai pasauliai, kurie vienaip ar kitaip sudaro Senojo Testamento pasaulį, primena ne vien tik Biblijos pasaulį, bet veikiau prakeiktąjį Kainą, kuris panašus į velnio vedžiojamą Faustą – jis visaregi, tačiau niekaip negali perprasti Dievo plano. Tiesą sakant, iki galo neaiški ir paties J. Saramago pozicija, nes jis sukūrė tokį savo interpretacijos modelį, kad interpretuoti galima dar daugiau. Senajam Dievo įvaizdžiui suteikė vieną išskirtinį bruožą, ne kartą minimą tekste – Dievas buvo itin pavydus, todėl kerštingas. Kitą vertus, tai lyg ir prieštarauja, pavyzdžiui, Jobo išbandyme, kada Dievas vaizduojamas abejingas, lažindamasis su pačiu Šėtonu dėl Jobo išbandymo. Pasitelkęs prieštaraujančius Dievo ir jo veiksmų įvaizdžius, autorius sukuria tirštą abejojančiojo Kaino terpę. Kainas bando perprasti Dievą ir su juo grumiasi – panašu į Sizifo mitą, nes Dievo jis niekada neįveiks šioje amžinoje kelionėje, nes įveikti Dievą, reiškia jį perprasti.

Jeigu ieškosime moralinių ir Biblijos nutviekstų konkrečių Dievo įvaizdžių – jų nerasime, viskas tarsi sudaryta iš gėrio ir blogio, todėl Dievas atrodo neįveikiamas ir savo poelgiais kartais primenantis patį Šėtoną, o kai kada gailestingą ir dosnų Viešpatį. Štai ką sako apie Dievą pats Kainas: „Nes tik pamišėlis, nesuvokiantis savo veiksmų, galėtų prisipažinti esąs dėl šimtų tūkstančių žmonių mirčių, o paskui elgtis taip, tarsi nieko neįvyko, o jei tai nėra tikras, neapsimestinis pamišimas, vadinasi, tai grynas, pats tikriausias blogis (p. 102)“.

Galbūt viena iš interpretacijos briaunų galėtų būti Kaino prakeiksmas nuolat nekęsti Viešpaties. Nors Kainas yra suformavęs praktiškai beveik visas krikščioniškas dorybes, tačiau toji nužudymo dėmė jį sekina, bet kova su Viešpačiu teikia jam stiprybės. Pažinęs laiko labirintuose nuožmųjį Dievą, Kainas tarsi tampa antikos pusdieviu, kovojančiu prieš olimpiečius, šiuo atveju prieš Dzeusą, kad padėtų mirtingiesiems. Visgi visą kūrinį skaitant, neapleidžia jausmas, kad Dievas Kainui paskyrė tam tikrą misiją kurti moralinį žmonijos pagrindą, todėl Kainas dalyvauja svarbiausiuose ir žiauriausiuose Senojo Testamento įvykiuose. Kad Dievas yra vienu žingsneliu priekyje, o jo įvaizdis pateikiamas tik pačiam Kainui, pamasinti atsiskleisti jo vidiniams gerumo resursams, atrodytų logiška, nes kuo piktesnis atrodys Dievas, tuo Kainas labiau bus nuolankesnis žmonijai ir tai bus savotiškas atpirkimas ne Dievui, bet tam, kam atėmė gyvybę – žmogui. Kita pusė – J. Saramago spjauna į gėrį ir Dievą, ir tiesiog sako, kad gyvenimas iš esmės neteisingas, kad Dievas ir yra dėl savo apsileidimo Šėtonas, jis siunčia kančias žmonijai, o Kainą pavertė stebinčiuoju, mėgaudamasis jo sopuliais.

Paskutinis J. Saramago kūrinys Kainas, nors ir mažos apimties, tačiau savo interpretacijų gausa stelbia tikriausiai net paties Senojo Testamento interpretavimo galimybes. Šėtoniška šioji istorija kur kas žmogiškesnė ir logiškesnė ir tik pats skaitytojas sukuria savo prasmių versiją. Dėl savo pasakojimo gylio, lengvo stiliaus, manau, dar tikrai sugrįšiu prie J. Saramago kūrybos, juolab, kad namų lentynoje manęs laukia jo romanas Praregėjimas.

Jūsų Maištinga Siela