Šokėjas ir aktorius Paul Swan bei jo paveikslas "Vandens nimfa", 1907

 

Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.

Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas, teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.

 

Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.

 

Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.

Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.

Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose (pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo 1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus „Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus (camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.

 

Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos saviraiškos ikonų.

 

Maištinga Siela

Dailė: Perugino (Pietro Vannucci) ir jo paveikslas „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“) 1502

 Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502

Sveiki, meno pasaulio žmonės!

 

Pietro Vannucci, geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų, harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo garsiausiam mokiniui Rafaeliui.

 

Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe, idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą, proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.

 

Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.

 

Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas, kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.

 

Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.

Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.

 

Maištinga Siela

Dailė: Jan van Eyck (1390–1441) ir jo paveikslas „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, 1434-1436)

 

Jan van Eyck (apie 1390–1441), apie kurio dailės darbus jau buvau rašęs anksčiau, buvo vienas iškiliausių ir novatoriškiausių XV amžiaus flamandų tapytojų, dažnai laikomas aliejinės tapybos technikos meistru ir pradininku. Nors jis gyveno ir kūrė ankstyvojoje Šiaurės Europos renesanso stadijoje (dažnai vadinamoje ankstyvųjų olandų ar flamandų daile), jo kūryba rėmėsi vėlyvosios gotikos tradicijomis, kartu išsiskirdama precedento neturinčiu realizmu, pasaulietiškumo elementais bei gilų dvasinį turinį atskleidžiančiomis detalėmis.

Apie 1434–1436 metus sukurtas šedevras „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, saugomas Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone) vaizduoja biblinę sceną, kurioje arkangelas Gabrielius praneša Mergelei Marijai apie tapsimą Dievo Motina. Paveikslo interjeras iš pradžių primena prabangią vėlyvosios gotikos ar romaninio stiliaus krikščionių šventyklą, kurioje meistriškai užkoduoti teologiniai simboliai, atspindintys Senojo ir Naujojo Testamentų sandūrą bei perėjimą iš vienos epochų į kitą.

 

Šio kūrinio stilius pasižymi pribloškiančiu optiniu tikslumu ir smulkmeniškumu, kurį Jan van Eyck pasiekė naudodamas naujoviškus aliejinių dažų sluoksnius, leidusius išgauti nepriekaištingą šviesos spindesį, permatomumą bei audinių ir brangakmenių tekstūras. Kompozicijoje kiekviena plytelė, lango vitražas ar drabužio klostė neša tam tikrą simbolinę prasmę: pavyzdžiui, šviesos spindulys, skrodžiantis patalpą be stiklo sulaužymo, simbolizuoja Marijos nekaltumą, o grindų ornamentuose pasakojami senosios Sandūros siužetai.

 

Paveikslo reikšmė Vakarų dailei yra milžiniška, nes jis įtvirtino naują žiūros tašką į sakralųjį meną, perkeldamas dvasinius slėpinius į itin realistišką, kasdienišką ir apčiuopiamą materialų pasaulį. Verta žinoti, kad šis kūrinys tikriausiai buvo didesnio dipriptiko arba triptiko kairysis sparnas, liudijantis apie šiaurės Europos meistrų gebėjimą sujungti subtilią teologiją su vizualiniu grožiu, kuris ir po šešių šimtmečių tebėra meno istorijos viršūnė.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dailininkas Justinas Vienožinskis apie grožį ir meno jutimą, meną ir sielos išgyvenimą

 

„Kaipo žmogaus sielos išgyvenimų reiškėjas, menas negali būti skiriamas vien akiai pasigrožėti. Grožio jutimas, kaipo mūsų nervų sistemos malonaus jaudinimo proceso paseka, čia neturi galios – menas dažnai įstumia mus net į pasibaisėjimą, beviltišką nusiminimą ir prakeikimą. Koks žmogus, kokie jo sielos išgyvenimai, toks jo ir menas.“

Justinas Vienožinskis (1886–1960) buvo viena iškiliausių ir svarbiausių asmenybių Lietuvos XX amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusioje dailės padangėje. Jis geriausiai žinomas kaip talentingas tapytojas peizažininkas, portretistas bei žanrinių paveikslų autorius, kurio kūryboje glaudžiai pynėsi lietuviškojo kaimo dvasia, impresionizmo ir postimpresionizmo estetika bei gilūs tautinės savasties ieškojimai. Jo tapybos darbai išsiskiria subtiliu koloritu, jautriu šviesos ir šešėlių žaismu bei dideliu dėmesiu nuotaikai.

 

Be savo meninės kūrybos, Justinas Vienožinskis padėjo pamatus visai šiuolaikinei Lietuvos dailės sistemai ir edukacijai. Tarpukariu jis aktyviai prisidėjo organizuojant meno gyvenimą Kaune, vadovavo Meno tkiarai, o vėliau – Kauno meno mokyklai, kurioje ugdė visą ateities lietuvių dailininkų kartą. Jo pedagoginiai principai ir teorinės įžvalgos apie meną, kaip gilaus dvasinio išgyvenimo bei emocinio sukrėtimo formą, padarė didžiulę įtaką šalies kultūrinei minčiai.

 

Nors menininko gyvenimo ir kūrybos kelias kirtosi su sudėtingais istorinių lūžių bei okupacijų laikotarpiais, jis sugebėjo išlaikyti nepriekaištingą kūrybinę bei pilietinę poziciją. Justino Vienožinskio palikimas iki šiol išlieka Lietuvos kultūros kanono dalimi, o jo vardu pavadinta dailės mokykla bei išsaugoti kūriniai nuolat primena apie jo išskirtinį indėlį į nacionalinio profesionalaus meno raidą.

 

Maištinga Siela

Dailininkas Marcin Zaleski ir jo paveikslas "Vilniaus rotušė", 1846

 

Marcin Zaleski (1796–1877) – iškilus XIX amžiaus tapytojas, laikomas kone žymiausiu Lenkijos vedutos (miesto peizažo) meistru, kurio kūryboje svarbią vietą užima ne tik Varšuva ar Krokuva, bet ir Lietuva, o ypač jos istorinė sostinė Vilnius. Būdamas neoklasicizmo atstovu, jis išsiskyrė nepriekaištingu perspektyvos išmanymu, subtiliu šviesos ir šešėlių valdymu bei dokumentiniu tikslumu, leidžiančiu šiandien pamatyti XIX amžiaus vidurio miestų architektūrą tokią, kokia ji tuomet gyvavo.

Sąsajos su Vilniumi ir Lietuva, nors pats dailininkas gimė Krokuvoje, o pagrindinį gyvenimą praleido Varšuvoje, yra labai glaudžios ir reikšmingos mūsų kultūriniam paveldui. M. Zaleski yra sukūręs vertingų ir detalių paveikslų ciklą, skirtą Vilniaus architektūrai ir miesto vaizdams. Tarp žinomiausių jo kūrinių išsiskiria tokie darbai kaip „Vilniaus rotušė“ (1846 m.) bei kiti Lietuvos urbanistinio peizažo motyvai, kurie šiandien yra neįkainojami istorinės ikonografijos šaltiniai.

 

Šie dailininko darbai padeda tyrinėti ir atkurti XIX amžiaus Lietuvos miestų veidą, atspindėdami tuometinį Vilniaus urbanistinį audinį, gatvių gyvenimą bei svarbiausius architektūros paminklus. M. Zaleskio kūryba jungia bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bei istorinį paveldą, išsaugodama vizualinę praeities atmintį ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Paveikslas Carl Heinrich Bloch "Išlaisvintas Prometėjas" (Prometheus Unbound), 1864

 

Carl Heinrich Bloch (1834–1890) buvo viena ryškiausių XIX amžiaus danų dailės figūrų, kurio kūryba reikšmingai praturtino neoklasicizmo ir romantizmo epochas. Gyvendamas ir kurdamas Italijoje bei Danijoje, menininkas pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo meistriško šviesos ir šešėlių valdymo, nepriekaištingos anatomijos bei gilaus dramatinio ir religinio siužetų pajautimo. Jo darbai iki šiol vertinami už didingą estetiką ir gebėjimą įkvėpti, o vienas įspūdingiausių jo palikimo pavyzdžių yra mitologinis šedevras.

Nutapytas 1864 metais, šis dailininko darbas „Prometheus Unbound“ (daniškai Prometheus' befrielse, lietuviškai Išlaisvintas Prometėjas) yra vienas galingiausių ir įspūdingiausių XIX amžiaus danų tapybos kūrinių. Paveiksle pavaizduotas graikų mitologijos titanas Prometėjas, vogęs ugnį iš dievų ir atidavęs ją mirtingiesiems, už ką Dzeusas jį nubaudė prikalybe prie Kaukazo uolos. Skirtingai nei dažniausiai vaizduojamose kančios scenose, autorius įamžina išsivadavimo akimirką, kai Prometėjas yra išvaduojamas, o tai spinduliuoja triumfą, kančios pabaigą ir didingą žmogaus dvasios atsparumą prieš dieviškąją tironiją.

 

Šis aliejumi ant drobės nutapytas darbas išsiskiria milžiniškais matmenimis – jo dydis siekia 398 x 294 centimetrus, o toks monumentalus formatas leidžia perteikti figūrų didybę ir sustiprina emocinį bei fizinį kūrinio poveikį žiūrovui. Bloch šį paveikslą sukūrė gyvendamas Romoje, kur sėmėsi įkvėpimo iš klasikinio meno bei renesanso ir baroko meistrų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo. Vėliau kūrinys tapo svarbiu tarptautinio paveldo objektu, o šiuo metu jis priklauso Graikijos kultūros ir sporto ministerijai Atėnuose.

 

Šis didžiulis drobinis kūrinys demonstruoja nepriekaištingą žmogaus anatomijos išmanymą, dramatišką teatrališkumą ir galingą emocinį krūvį, todėl teisėtai laikomas vienu geriausių Carl Heinrich Bloch mitologinių darbų. Paveikslas ne tik pratęsia klasikinio meno tradicijas, bet ir įkūnija universalią laisvės bei pasipriešinimo idėją, išlaikančią savo aktualumą per amžius.

 

Maištinga Siela

Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Dailė: Artūras Šlipavičius ir jo tapyti paveikslai (Paroda Energetikos ir technikos muziejuje)

 

Artūras Šlipavičius-Šlipas – išskirtinis ir universalus lietuvių menininkas, tapytojas bei avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ įkūrėjas, kurio kūryba pasižymi galingu garsų ir vaizdų sintezės pojūčiu. Jo tapybos darbai išsiskiria monumentaliomis, ekspresyviomis kompozicijomis, sodriu ir drąsiu koloritu bei giliais filosofiniais, mitologiniais ir istoriniais motyvais. Šlipavičiaus drobėse dažnai skleidžiasi siurrealistiniai siužetai ir mistiški personažai, o pats kūrybos procesas neretai susijungia su muzika – menininkas kuria paveikslų ciklus, kuriems pats komponuoja muzikinius kūrinius, taip paversdamas savo tapybą daugiadimensiu, vizualiniu ir garsiniu potyriu, nepaliekančiu žiūrovo abejingo.

Maištinga Siela

Dailė: Sylvia Sleigh ir jos nuogų vyrų aktai paveiksluose

Sveiki, meno žmonės!
 
Sylvia Sleigh (1916-2010) – XX amžiaus antrosios pusės Didžiosios Britanijos ir JAV menininkių, sugebėjusi visiškai pakeisti tradicinį požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą. Tuo metu, kai meno pasaulyje dominavo abstrakcijos, o moterys tapytojos vis dar kovojo dėl lygių teisių su vyrais, Sleigh pasirinko eiti prieš srovę. Ji sugrįžo prie klasikinio realizmo ir portreto žanro, tačiau suteikė jam radikalų feministinį atspalvį. Menininkė labiausiai išgarsėjo tuo, kad atėmė istorinę teisę iš vyrų būti vieninteliais, kurie stebi ir vertina nuogą moters kūną, pati perimdama šį kūrybinį „žvilgsnį“ ir perkeldama jį į vyrų aktus.
 
Jos meninių idėjų ašis rėmėsi lyčių vaidmenų apvertimu ir siekiu dekonstruoti tradicinį grožio suvokimą. Sleigh pastebėjo, kad meno istorijoje moterys buvo vaizduojamos kaip pasyvūs, idealizuoti objektai vyro malonumui. Atsakydama į tai, ji pradėjo tapyti nuogus vyrus – dažnai savo draugus, meno kritikus bei poetus. Tačiau ji niekada jų neobjektino taip, kaip vyrai menininkai elgėsi su moterimis. Sleigh savo modelius vaizdavo kaip realius, asmeniškus ir psichologiškai gilius herojus, neslėpdama kūno netobulumų, o tai suteikė vyrų aktams netikėto jautrumo ir pažeidžiamumo.

Sylvia Sleigh

 
Vienas įdomiausių ir labiausiai pasikartojančių motyvų jos kūryboje buvo liekno, elegantiško kūno sudėjimo ir gausių garbanų vyro vaizdavimas. Šis konkretus estetinis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Tokie modeliai, kaip jos vyras – įtakingas meno kritikas Lawrence'as Alloway – bei jaunas poetas ir muzikantas Paulas Rosano, įkūnijo Sleigh idealą, kuris tiesiogiai prieštaravo to meto stereotipiniam vyriškumui. Vietoj raumeningų, agresyvių ar herojiškų figūrų ji rinkosi vaizduoti švelnų, jautrų ir netgi šiek tiek androginišką grožį. Garbanos ir lieknas kūnas jos paveiksluose tapo simboliu, kuris leido vyro kūną pateikti kaip estetišką, poetišką ir juslingą meno kūrinį.
 
Garbanoto, liekno vyro aktai Sleigh taip pat tarnavo kaip tiesioginė ironiška užuomina į meno istorijos klasiką. Tapytoja savo modelius dažnai guldydavo į tokias pačias pozas, kokiomis praeities meistrai, pavyzdžiui, Ticianas ar Velázquezas, vaizdavo Venerą. Tokiu būdu plonos linijos ir vešlios garbanos tapdavo kontrastu pačiam nuogumo faktui, išryškindamos ironiją: vyras, istoriškai buvęs stebėtoju, dabar pats tapo stebimuoju objektu. Sleigh šiuos modelius tapė su ypatingu dėmesiu detalėms – kruopščiai išvedžiodama kiekvieną plauką, pabrėždama odos blyškumą ir minkštumą, kas kūriniams suteikė intymumo.
 
Šiandien Sylvios Sleigh palikimas vertinamas kaip esminis lūžis feministinėje dailėje. Jos sprendimas vaizduoti švelnų, neagresyvų vyrišką grožį ne tik išlaisvino moters žvilgsnį mene, bet ir pasiūlė naują, kur kas humaniškesnį būdą žiūrėti į patį žmogaus kūną. Ji įrodė, kad nuogumas mene gali būti ne apie galią ar dominavimą, o apie grožį, lygybę ir abipusį pasitikėjimą tarp menininko ir jo modelio.
 
Maištinga Siela

Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Philipp Otto Runge (1777-1810) rato dailininkas, paveikslas "Madona su kūdikiu" (nebaigtas)

 

Muziejaus lentelėje nurodyta, jog tai yra „Philippo Otto Runge’s rato dailininkas“, tai reiškia, kad konkretus autoriaus vardas ir pavardė nėra tiksliai žinomi. Menotyroje tokia formuluotė naudojama tada, kai kūrinio stilius, technika ir kompozicija neabejotinai priklauso konkrečiai mokyklai ar meistro aplinkai, tačiau nėra išlikę parašo ar dokumentų, patvirtinančių konkretų asmenį.

Dailė: danų tapytojas Johan Laurentz Jensen (1800-1856) ir jo gėlių natiurmortai

Labi!

 

Mėgstu dailę! Atrodo, paveikslus galėčiau nagrinėti ištisas valandas! Kad ir gėlių natiurmortus, kompozicijas, kokius tapė Jensenas ir kokias matote šiose fotografijose.

 

Johanas Laurentzas Jensenas, pelnytai vadinamas danų gėlių tapybos tėvu, yra viena ryškiausių Danijos aukso amžiaus figūrų, kurios kūryba įkūnija neprilygstamą meistriškumą ir estetikos pajautą. Mokęsis Danijos karališkojoje dailės akademijoje vadovaujant garsiausiems to meto meistrams, jis anksti specializavosi natiurmorto žanre, kuris tuo metu išgyveno tikrą renesansą. Jenseno talentas neliko nepastebėtas, todėl jis tapo oficialiu karališkosios porceliano manufaktūros dailininku, o jo darbai puošė prabangiausius Danijos ir Europos aristokratų namus, suteikdami šiam žanrui naują prestižą.

 

Dailininko kūrybinis braižas formavosi veikiant tiek olandų natiurmorto tradicijoms, tiek prancūziškam rafinuotumui, kurį jis perėmė studijuodamas Sevre. Jenseno drobėms būdingas stulbinantis preciziškumas, leidžiantis beveik fiziškai pajusti kiekvieną gėlės žiedlapį, rasos lašą ar prinokusio vaisiaus odelę. Jo kompozicijos išsiskiria harmonija ir turtinga spalvine gama, kurioje šviesa ir šešėliai meistriškai modeliuoja erdvę, suteikdami statiškiems objektams gyvybės ir vidinio spindesio.

 

Nors didžiąją dalį savo gyvenimo Jensenas skyrė gėlėms ir egzotiškiems augalams, jo darbuose užfiksuota kur kas daugiau nei vien botaninis tikslumas. Kiekviena drobė atspindi to meto dvasinį pasaulį, kuriame gamtos grožis buvo suvokiamas kaip tobula dieviška tvarka ir efemeriškos akimirkos šventė. Tapytojas gebėjo sujungti mokslinį stebėjimą su romantine nuotaika, todėl jo natiurmortai nėra tik dekoratyvūs interjero elementai, bet ir gilios meditacijos apie gyvybę bei laikinumą.

J. L. Jensenas

 

Palikęs po savęs gausų ir vertingą kūrybinį paveldą, Johanas Laurentzas Jensenas padarė milžinišką įtaką vėlesnėms danų dailininkų kartoms ir padėjo pamatus nacionalinei natiurmorto mokyklai. Jo kūriniai iki šiol vertinami prestižiniuose muziejuose bei privačiose kolekcijose kaip neblėstantis meistrystės pavyzdys. Jenseno vardas šiandien asocijuojasi su nepriekaištinga kokybe ir elegancija, o jo gebėjimas gėlės žiede įžvelgti visą visatą užtikrino jam vietą tarp svarbiausių XIX amžiaus Europos menininkų.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Nuogi vyrai" (1817). Tapytojas Karlas Briulovas (Karl Bryullov, 1799 - 1852) Male nudes, 1817

 

Sveiki!

 

Karlas Briulovas buvo XIX amžiaus rusų akademinio meno figūrų, kurio kūryba sujungė griežtas klasicizmo tradicijas su besiformuojančio romantizmo emociniu gyliu. Gimęs Peterburge, menininkų šeimoje, jis nuo mažens demonstravo neeilinį talentą, kuris vėliau jam pelnė „Didžiojo Karlo“ pravardę. Briulovo studijų metai Imperatoriškojoje menų akademijoje pasižymėjo neįtikėtinu kruopštumu ir techniniu meistriškumu, o jo ankstyvieji darbai tapo pamatu būsimai šlovei, kurią vėliau įtvirtino garsusis šedevras „Paskutinė Pompėjos diena“.

 

1817 metais sukurtas piešinys „Vyrai natūroje“ / „Nuogi vyrai“ (arba „Male nudes“) yra ankstyvas, tačiau itin reikšmingas Briulovo meistriškumo įrodymas, sukurtas jam dar būnant akademijos auklėtiniu. Šis kūrinys atspindi tuo metu vyravusią akademinio mokymo sistemą, kurioje žmogaus anatomijos studijavimas iš natūros buvo laikomas aukščiausia dailininko meistrystės pakopa. Nors tai yra mokomasis etiudas, jame matyti ne tik techninis tikslumas, bet ir gebėjimas perteikti žmogaus kūno plastiką, raumenų įtampą bei šešėlių žaismą, suteikiantį figūroms skulptūrišką tūrį.

 

Kūrinyje pavaizduotos dvi vyriškos figūros, kurios savo kompozicija ir laikysena primena antikinės skulptūros idealus, taip pabrėžiant Briulovo pagarbą klasikiniam paveldui. Jaunasis menininkas puikiai suvaldė proporcijas ir linijas, sukurdamas harmoningą, beveik poetišką vyriško kūno vaizdinį. Šis piešinys išskiria Briulovą iš kitų bendraamžių, nes jame jaučiama gyva dvasia ir jautrumas, peržengiantis paprasto anatominio pratimo ribas ir pereinantis į tikrą meninę interpretaciją.

 

Šis ankstyvasis darbas taip pat tarnauja kaip svarbus liudijimas apie Briulovo kūrybinio kelio evoliuciją ir jo santykį su žmogaus kūno estetika. „nuogi vyrai“ padėjo dailininkui gauti aukščiausius akademinius įvertinimus, kurie galiausiai jam atvėrė kelius į stažuotes Italijoje, kur jo talentas sužydėjo pilna jėga. Gebėjimas taip preciziškai ir kartu įtaigiai vaizduoti nuogą kūną vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo didžiųjų drobių sėkmės komponentų, leidusių jam tapti tarptautinio masto žvaigžde.

 

Galiausiai, Karlas Briulovas per savo gyvenimą paliko pėdsaką Europos dailės istorijoje, o tokie darbai kaip 1817-ųjų vyrų aktai primena apie discipliną ir aistrą, slypinčią už kiekvieno didžio kūrinio. Nors vėlesni jo darbai pasižymėjo dramatiškomis masinėmis scenomis ir ryškiu koloritu, būtent šios ankstyvosios akademinės studijos suformavo jo kaip genijaus pamatą. Jos išlieka svarbios ne tik kaip istoriniai dokumentai, bet ir kaip savarankiški meno kūriniai, demonstruojantys amžiną žmogaus kūno grožį ir menininko rankos tobulumą.

 

Maištinga Siela