Masonai ir masonų ložės: istorija, kaip pasaulyje susiformavo viena paslaptingiausių organizacijų

 

Sveiki!
 
Laisvųjų mūrininkų brolijos ištakos siekia vėlyvuosius viduramžius, kuomet keliaujančių akmentašių ir statybininkų gildijos statė Europos katedras, o institucinis judėjimo gimimas užfiksuotas 1717 metų birželio 24 dieną Londone susijungus keturioms Anglijos ložėms į Pirmąją Pasaulinę Didžiąją ložę. Operatyvinė masonerija palaipsniui virto spekuliatyvine, perkeldama fizinius darbo įrankius į dvasinio savęs tobulinimo ir filosofinio mąstymo plotmę, kurią teoretikai aprašė senuosiuose konstitucijų rankraščiuose. Šis virsmas leido į organizaciją priimti ne tik amatininkus, bet ir intelektualus bei kilminguosius, remiančius Apšvietos epochos idėjas, racionalizmą ir prigimtines žmogaus teises. Iš Didžiosios Britanijos šios idėjos per trumpą laiką išplito po visą Europos žemyną, įsteigdamos naujus centrus Paryžiuje, Vienoje ir Berlyne, kurie vėliau tapo revoliucinių bei politinių permainų židiniais.
 
Organizacinė masonų struktūra remiasi trimis tradiciniais laipsniais — Mokinio, Pameistro ir Meistro — atkeliavusiais iš viduramžių cechų pameistrystės praktikos, tačiau vėliau ji buvo smarkiai praplėsta įvairių papildomų sistemų. Tarp jų labiausiai išsiskiria Škotijos ritas, turintis trisdešimt tris laipsnius, ir Jorko ritas, kuriuose gilinamasi į ezoterinius, kabalistinius bei hermetinius mokymus. Kiekvienas naujas laipsnis reikalauja specifinio išbandymo, priesaikos ir slaptažodžių žinojimo, o pačių ložių viduje galioja geležinė subordinacija bei paklusnumas renkamiems vadovams. Vadovavimą vykdo Garbingasis Meistras ir Didysis Sekretorius, atsakingi už vidaus tvarką ir naujų narių patikrinimą pagal griežtus moralinius bei socialinius kriterijus. Ši uždara hierarchinė sistema per amžius kėlė didžiulį nerimą autoritarinėms valstybėms bei Bažnyčiai, kurios ložėse matė grėsmę nusistovėjusiai valdžios vertikalei.
 
Masonų ritualai ir simbolinė kalba yra glaudžiai susiję su legendomis apie Saliamono šventyklos statybą ir jos vyriausiąjį architektą Hiramą Abifą, kuris narsiai mirė neišdavęs slaptažodžių. Centrinė organizacijos figūra, vadinama Didžiuoju Visatos Architektu, leidžia brolijai vienyti įvairių religijų atstovus, tačiau reikalauja neginčijamo tikėjimo aukštesniąja jėga bei sielos nemirtingumu. Šis deistinis pobūdis ir reikalavimas saugoti ložės paslaptis gyvybės kaina užsitraukė griežtą Vatikano pasmerkimą, išreikštą popiežiaus Klemenso XII bulėje, kurioje katalikams buvo uždrausta priklausyti masonams. Slaptažodžiai, specifiniai rankos paspaudimai ir uždari archyvai tapo pagrindu, ant kurio vėliau išaugo tūkstančiai spekuliatyvių teorijų apie slaptąjį pasaulio valdymą iš šešėlio.
 
Viena patvariausių ir tamsiausių sąmokslo teorijų sieja masoneriją su okultizmu, raganavimu bei tiesioginiu satanizmu, remdamasi XIX amžiuje sukurtomis mistifikacijomis, kurios iki šiol giliai gajos radikaliuose naratyvuose. Didžiausią įtaką šiam mitui padarė vadinamoji Leksilio apgavystė, kuomet prancūzas Gabrielis Jogand-Pagès, rašęs slapyvardžiu, išgalvojo tariamus aukščiausių masonų laipsnių ritualus, kuriuose esą šlovinamas Liuciferis. Nors pats autorius vėliau viešai prisipažino sukūręs šią didžiulę mistifikaciją, siekdamas pajuokti bažnytinius sluoksnius, krikščioniškieji fundamentalistai šiuos prasimanymus perėmė kaip neginčijamus įrodymus. Papildomo svorio šioms teorijoms suteikė klaidingai interpretuoti masonų autoriteto darbai, kuriuose filosofine prasme nagrinėjamas šviesos nešėjo simbolis, nacių vėliau prilygintas šėtono garbinimui.
 
Lietuvos teritorijoje masonų idėjos įsišaknijo XVIII amžiaus antroje pusėje, kuomet Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo kurtis pirmosios komandorijos bei ložės, tokios kaip „Šv. Karolio riterių“ ar „Tobula sąjunga“. Šios organizacijos aktyviai jungė Abiejų Tautų Respublikos bei vėlesnės carinės imperijos valdų intelektualus, bajorus ir kultūros veikėjus, siekusius švietimo plėtros ir reformų. Žymiausi tų laikų Lietuvos šviesuoliai, įskaitant garsųjį architektą Lauryną Stuoką-Gucevičių ir dailininką Joną Rustemą, per ložes palaikė glaudžius ryšius su Vakarų Europos mokslo centrais bei masoniškomis vertybėmis. Nepaisant to, kad 1822 metais Rusijos imperatorius Aleksandras I oficialiai uždraudė masonų veiklą visoje imperijoje, konfiskuodamas archyvus, laisvųjų mūrininkų dvasia išliko pogrindyje ir vėliau maitino XIX amžiaus tautinį bei kultūrinį atgimimą.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, XX amžiaus pabaigoje masonų judėjimas šalyje sulaukė teisinio atgimimo, o 2002 metais oficialiai įsikūrė suvereni Lietuvos Didžioji ložė, palaikanti ryšius su tarptautine bendruomene. Šiuolaikinėje erdvėje lietuviškoji masonerija vienija įvairių sričių profesionalus, teisininkus, akademikus bei verslininkus, kurie dėl visuomenėje tebėra gyvų stereotipų dažnai renkasi griežtą konfidencialumą. Istoriniuose archyvuose galima rasti duomenų, kad tarpukario Lietuvoje tam tikroms ložėms priklausė žinomi nepriklausomybės akto signatarai bei politikos veikėjai, o tai tik stiprina visuomeninį smalsumą dėl šios brolijos įtakos valstybės aparatui. Visuomenėje netyla diskusijos, analizuojančios galimus šiuolaikinių politikos elito narių ryšius su laisvaisiais mūrininkais, nors pačios ložės visa tai vadina nepagrįstomis sąmokslo teorijomis.
 
Pasauliniame kontekste laisvieji mūrininkai padarė milžinišką įtaką modernių valstybių formavimuisi, ypač Šiaurės Amerikoje, kur JAV nepriklausomybės deklaracijos rengėjai ir pirmieji vadovai atvirai vadovavo vietinėms ložėms. Tarp garsiausių istorinių pasaulio masonų minimas pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, Benjaminas Franklinas, taip pat filosofas Volteras bei genijus Volfgangas Amadėjus Mocartas, kurio muzikiniai kūriniai tiesiogiai atspindi masoniško ritualo filosofiją. Šių asmenybių buvimas brolijoje suteikė jai neprilygstamą autoritetą, tačiau kartu tapo pagrindu teorijoms, kad visi didieji pasaulio geopolitiniai lūžiai, revoliucijos ir finansinės krizės yra suplanuoti už uždarų durų. Dėl šios priežasties populiariojoje kultūroje masonų vardas tapo visuotiniu sinonimu paslaptingai, nematomiems tinklams, galintiems keisti vyriausybių kursą ir lemti valstybių likimus.
 
Šiuolaikinių tyrinėtojų prieinami archyvai ir istorinė medžiaga rodo didžiulį atotrūkį tarp mistifikuotų pasakojimų ir proziškos ložių kasdienybės, kurioje dominuoja labdara, savišvieta bei filosofinės diskusijos. Nors konspirologai įsitikinę, kad masonai valdo pasaulio bankus ir žiniasklaidą, realybėje dauguma organizacijų susiduria su narių senėjimu, tradicijų sekimu ir visuomenės abejingumu griežtoms hierarchinėms formoms. Visgi pati masonų simbolika – skriestuvas, matlankis, akis piramidėje – tebėra galingas kultūrinis kodas, žadinantis vaizduotę ir maitinantis popkultūros kūrinius bei detektyvinius romanus. Šis nenutrūkstamas susidomėjimas rodo, kad žmogaus psichika visada ieškos paslapties ten, kur susipina archajiški ritualai, uždari kambariai ir šimtmečius puoselėjamas konfidencialumas.
 
Maištinga Siela

Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

Klaipėda. Masonai Klaipėdoje. Kas žinoma apie masonus Klaipėdoje?

 

***
 
Istoriniai duomenys apie masonų ložių veiklą Klaipėdoje (vokiškai Memel) yra gana fragmentiški, tačiau žinoma, kad XVIII–XIX a. mieste veikė kelios įtakingos organizacijos. Viena svarbiausių ir žinomiausių buvo ložė „Memphis“, kuri vienijo vietos elito atstovus – pirklius, laivų savininkus ir aukšto rango valdininkus. Masonų veikla šiame mieste buvo glaudžiai susijusi su miesto intelektualiniu bei socialiniu gyvenimu, o jų nariai dažnai prisidėdavo prie įvairių labdaringų iniciatyvų bei kultūrinio ugdymo.
 
Nors masonų ložių susirinkimai vykdavo uždaroje aplinkoje, laikomasi griežtų hierarchijos ir ritualų taisyklių, jų įtaka Klaipėdos vystymuisi buvo pastebima. Ložių nariai propagavo šviečiamąsias idėjas, laisvamanybę bei humanizmą, kas buvo būdinga to meto Europos masonų organizacijoms. Jų patalpos dažnai tapdavo vieta, kur neformaliai buvo aptariami ne tik filosofiniai klausimai, bet ir miesto ekonominės bei politinės aktualijos.
 
Per laiką, ypač keičiantis politinei situacijai XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje, masonų veikla Klaipėdoje susidūrė su įvairiais apribojimais. Kaip ir visame regione, masonų judėjimas buvo jautrus politiniams pokyčiams, o vėliau, nacių valdymo metais, ložės Vokietijoje ir jos okupuotose ar prijungtose teritorijose buvo uždarytos, o jų turtas konfiskuotas. Tai faktiškai nutraukė ilgą laiką trukusią organizuotą masonų tradiciją Klaipėdoje.
 
Šiandien apie buvusią masonų veiklą mieste primena tik istoriniai archyviniai dokumentai ir pavieniai architektūriniai reliktai. Nėra išlikę autentiškų masonų ložių pastatų, kurie funkcionuotų pagal savo pirminę paskirtį, tačiau šia tema domisi istorikai, tiriantys Klaipėdos krašto socialinę praeitį. Masonų istorija Klaipėdoje išlieka svarbi miesto kultūrinio paveldo dalis, atskleidžianti kosmopolitišką ir vakarietišką uostamiesčio orientaciją praeityje.
 
Maištinga Siela

Astralinių kelionių praktikė Laura Zanuna pasakoja, ką pamatė Antarktidoje, kai keliavo astralinėje būsenoje

 

Sveiki!

 

Laura Zununa – dvasinė praktikė ir tyrinėtoja, kurios gyvenimo ašimi tapo užkūnio patirtys (t. y. patirtys, atsiskyrus nuo fizinio kūno) (OBE) bei sąmoningos kelionės astraliniuose lygmenyse. Laura save pristato ne kaip teoretikę, o kaip praktikę, kuri per ilgus metus trukusias meditacijas ir griežtą discipliną išmoko palikti fizinį kūną ir tyrinėti realybės sluoksnius, paprastai nepasiekiamus žmogaus pojūčiams. Jos pasakojimas prasideda nuo esminio lūžio, kai ji suprato, kad dvasinis tobulėjimas nėra vien tik malonios teorijos, o veikiau „dvasinis greitkelis“, reikalaujantis bekompromisio susikoncentravimo, emocinės savitvardos ir drąsos pažvelgti anapus to, ką mes vadiname „konstruktu“ – mūsų kasdienės, materialios realybės ribų. Laura pabrėžia, kad OBE praktika yra vienas tiesiausių kelių į savęs pažinimą, nes kitoje pusėje nebeveikia jokios kaukės, o siela privalo išmokti valdyti savo energinį parašą, kad galėtų naviguoti sudėtingose astralinėse erdvėse.

 

Vienas labiausiai intriguojančių Lauros pasakojimo segmentų, kuriuo dalijosi gyvai viename iš įrašų esančiame YouTube kanale, yra jos astralinė ekspedicija į Antarktidą, kurią ji apibūdina ne kaip ledinę dykumą, o kaip itin aktyvų, paslapčių kupiną energetinį ir fizinį mazgą. Viešnia teigia, kad skriedama virš šio žemyno savo dvasiniame kūne ji išvydo tai, kas oficialiai mokslui nėra žinoma: milžiniškas piramides, pažangias laboratorijas ir technologinę ginkluotę, kuri savo galimybėmis pralenkia bet ką, ką turime civiliniame pasaulyje. Šios kelionės metu ją lydėjo specifinė gamtos būtybė – elementalas, kuris mokė ją ne tik orientuotis aplinkoje, bet ir išlaikyti visišką vidinę ramybę. Ši pamoka buvo kritiškai svarbi, nes bet koks emocinis virpesys, baimė ar smalsumas galėjo išduoti jos buvimą tenykštėms apsaugos sistemoms ar būtybėms, kurios akylai saugo šias vietas. Laura pasakoja, kad Antarktida dvasiniame lygmenyje veikia kaip savotiškas archyvas ir technologinis centras, kuriame persipina žemiškosios ambicijos ir nežemiškos kilmės palikimas.

 

Tęsdama savo kelionę anapus fizinių ribų, Laura pasakoja apie susitikimus su aukšto intelekto būtybėmis – melsvais, peršviečiamais sutvėrimais, kurie bendrauja ne žodžiais, o per specifinį šviesos raštą ir energetinius kodus. Šios būtybės jai atskleidė, kad kiekvienas iš mūsų turi unikalų energinį dažnį, kurį pažinus, OBE patirtys tampa nebe atsitiktiniais nuotykiais, o sąmoningu įrankiu visatai tyrinėti. Dar įspūdingesnė patirtis Lauros laukė mitinėse Amenti salėse, kur ji susidūrė su milžinišku drakonu. Šis susitikimas jai padėjo suvokti archajiškas jėgas, kurios saugo visatos žinojimą ir istoriją. Šių patirčių fone Laura kelia fundamentalią mintį apie objektyvią tiesą: anot jos, nors dvasinės patirtys dažnai laikomos subjektyviomis, anapusiniuose lygmenyse galioja tam tikra „metafizinė fizika“, kurią nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina daugybė užkūnio keliautojų.

 

Galiausiai Laura Zununa savo pasakojimą vainikuoja giliomis filosofinėmis ir etinėmis įžvalgomis apie kančią ir meilę. Išėjusi už mūsų realybės ribų, ji patyrė tai, ką vadina „visuotine užuojauta“. Ji pasakoja pajutusi begalinį liūdesį ne tik dėl tų, kurie kenčia nuo neteisybės, bet ir dėl pačių skriaudėjų bei piktųjų jėgų. Jos teigimu, tie, kurie sėja blogį, yra patys nelaimingiausi visatos sutvėrimai, nes jie yra visiškai atskirti nuo pirminio meilės šaltinio ir užsidarę savo pačių skausmo bei neapykantos rate. Laura drąsina visus ieškotojus nebijoti ilgų valandų nejudrumo ir kantrybės, kurios reikia norint pasiekti OBE būseną, nes tik per asmeninį patyrimą, o ne per aklą tikėjimą knygomis, galima pasiekti tikrąjį išsilaisvinimą ir suvokti, kad mirtis tėra perėjimas iš vienos būsenos į kitą.

 

Dalijuosi šiuo įrašu:

 

Maištinga Siela

Antonino maras (Galeno maras) – įdomioji senovės Romos istorija, gaubianti mistinė paslaptis

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Visai atsitiktinai fantastinės literatūros rašytojos Emily St. John Mandel romane „Ramybės jūra“ epizodiškai perskaičiau apie Antonino marą, apie kurį, nelabai pamenu, kad būčiau ką nors girdėjęs, tad nusprendžiau pasidomėti, todėl šis įrašas yra apie Antonino marą, kai kur dar vadinamą Galeno maru yra skirtas aptarti šį istorinį įvykį. Pavadinimas šiam reiškiniui kilo pagal tuo metu Romą valdžiusio Marko Aurelijaus Antonino vardą.

 

Antonino maras, prasidėjęs 165-aisiais mūsų eros metais, tapo viena pirmųjų tikrų pandemijų, sudrebinusių Romos imperijos pamatus. Nors pavadinimas sufleruoja apie marą, šiuolaikiniai mokslininkai, remdamiesi išlikusiais medicininiais aprašymais, beveik neabejoja, kad tai nebuvo buboninis maras. Manoma, kad Romą užklupo raupų arba, kiek mažiau tikėtina, tymų protrūkis, kuriam tuo metu gyvenę žmonės neturėjo jokio imuniteto.

 

Ligos kilmė siejama su Romos legionais, kovojusiais rytuose prieš Partų karalystę. Pasakojama, kad epidemija prasidėjo per Seleukijos apgultį dabartiniame Irake. Kareiviai, grįždami namo per Mažąją Aziją ir Graikiją, kartu su karo grobiu nešėsi ir nematomą mirtį. Kadangi imperija tuo metu buvo pasiekusi savo klestėjimo viršūnę, o puikiai išvystytas kelių tinklas ir intensyvi prekyba jungė tolimiausius regionus, užkratas per kelerius metus pasklido nuo Egipto iki Reino krantų.

 

Senovės istorikai ir legendos šiai nelaimei suteikė mistinį atspalvį. Viena populiariausių istorijų teigia, kad romėnų kareiviai netyčia atvėrė užkeiktą skrynią Apolono šventykloje, iš kurios išsiveržė „mirtinas garas“, užnuodijęs orą visoje imperijoje. Kiti tikėjo, kad dievai taip nubaudė Romą už šventyklų išniekinimą karo metu. Šios legendos atspindėjo to meto žmonių bejėgiškumą ir bandymą rasti paaiškinimą tam, ko mokslas dar negalėjo pagrįsti.

Pagrindinis šios ligos liudininkas buvo žymus graikų gydytojas Galenas, kurio vardu maras taip pat dažnai vadinamas. Jis detaliai aprašė simptomus: karščiavimą, gerklės uždegimą, vėmimą ir, svarbiausia, odos bėrimus, kurie vėliau virsdavo pūlingomis pūslelėmis. Galenas pastebėjo, kad liga buvo itin užkrečiama ir negailestinga – tie, kurie išgyvendavo pirmąsias dvi savaites, turėdavo šansą pasveikti, tačiau daugelis mirdavo per pirmas dienas nuo vidinio kraujavimo ar organų nepakankamumo.

 

Epidemijos mastai buvo sukrečiantys – skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius liga nusinešė nuo 5 iki 10 milijonų gyvybių. Pačiame piko metu vien Romoje kasdien mirdavo iki dviejų tūkstančių žmonių. Mirtingumas siekė apie 7–10 proc. visos imperijos populiacijos, o kai kuriuose kariniuose vienetuose ar perpildytuose miestuose šis skaičius buvo kur kas didesnis. Tai sukėlė milžinišką darbo jėgos trūkumą ir krizę žemės ūkyje.

 

Ši pandemija neaplenkė ir pačių imperijos valdovų. Manoma, kad būtent nuo šios ligos 169 m. mirė Lucijus Veras, o vėliau, 180 m., galimai ir pats Markas Aurelijus, nors dėl pastarojo mirties priežasties istorikai vis dar diskutuoja. Netekusi savo lyderių ir didelės dalies patyrusių valdininkų, imperija paniro į politinį nestabilumą, kuris ženklino „Aukso amžiaus“ pabaigą ir perėjimą į nuolatinio karo bei krizių laikotarpį.

 

Maro plitimą labiausiai skatino neįtikėtinas Romos imperijos mobilumas. Legionų judėjimas iš vieno pasienio į kitą, siekiant numalšinti sukilimus, tapo pagrindiniu viruso transportu. Miestai, kurie buvo prekybos centrai, tapo mirties spąstais dėl didelės gyventojų koncentracijos ir prastų sanitarinių sąlygų. Nors romėnai didžiavosi savo akvedukais ir pirtimis, jie neturėjo supratimo apie mikrobus, todėl bendro naudojimo erdvės tik dar labiau spartino užkrato plitimą.

 

Galiausiai Antonino maras paliko gilų randą ne tik demografijoje, bet ir žmonių psichologijoje bei religijoje. Tradiciniai pagonių dievai atrodė nebylūs tokios nelaimės akivaizdoje, o tai sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei, kurios pasekėjai rūpinosi ligoniais ir siūlė dvasinę paguodą. Ši epidemija tapo lūžio tašku, po kurio Romos imperija niekada nebegrįžo į ankstesnę galybę, o pasaulis pasikeitė negrįžtamai.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Jan van Eyck "Arnolfinių portretas", 1434 m. neįtikėtinos paveikslo paslaptys ir hipotezės (Janas van Eikas), olandų tapyba

 Nuotr. "Arnolfinių portretas", 1434, Jan van Eyck

Sveiki,

 

Sakote, Leonardo Da Vičio „Mona Liza“ yra paslaptingiausias pasaulyje paveikslas? Nė velnio! O ar ką nors girdėjote apie olandų dvaro tapytojo Jan van Eyck (1390-1441) paveikslą „Arnolfinių portretą“, nutapytą, kuris laikomas tikrą mįsle. Ne? Tai šis įrašas skirtas kaip tik Jums!

 

Jan van Eyck dailininko gyvenimas ir asmenybė, olandų ankstyvoji tapyba

 

Janas van Eyckas (Jan van Eyck) yra laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo Nyderlandų meno atstovų, o jo kūrybinis pikas sutapo su XV amžiaus pirmąja puse, maždaug nuo 1420 iki mirties 1441 metais. Apie jo kilmę žinoma nedaug: jis gimė Maaseiko mieste (dabartinė Belgija) ir greičiausiai mokėsi pas vyresnįjį brolį Hubertą, su kuriuo kartais yra siejamas garsiojo Gento altoriaus (Altoriaus Adoracija) kūrimas. Didelę savo profesinio gyvenimo dalį Van Eyckas praleido dirbdamas Burgundijos hercogo Filipo Gerojo (Philip the Good) dvare, atlikdamas ne tik tapytojo, bet ir diplomato bei specialiųjų misijų atstovo pareigas. Būtent ši tarnyba aukščiausiose valdžios sferose leido jam užsitikrinti finansinį stabilumą ir išgarsėti, nors tikslios mirties aplinkybės, manoma, buvo natūralios, apie jas detalesnės informacijos nėra išlikę. Žinoma, kad jis buvo vedęs, jo žmona Margareta dažnai įvardijama kaip jo gimusios dukters motina.

 

Jano van Eycko tapyba, kaip ir apskritai ankstyvoji Nyderlandų tapyba, pasižymėjo revoliuciniu realizmu ir dėmesiu detalėms, ženkliai atsiskyrusiu nuo tuo metu Europoje dominavusios gotikos idealizmo. Šis laikotarpis žymi perėjimą nuo religinio ikonografijos stiliaus, kuriame akcentuojamas transcendentinis, link įprastos, žemiškos aplinkos detalaus vaizdavimo. Van Eycko meistriškumas pasireiškė ne tik smulkmeniškame audinių, plaukų ar interjero elementų perteikime, bet ir tuo, kad jis ištobulino aliejinių dažų technologiją. Nors jis neišrado aliejinės tapybos, jis ją patobulino iki tokio lygio, kad tapo įmanoma sukurti anksčiau neregėtą šviesos žaismą, spalvų gylį ir permatomus sluoksnius, suteikiant kūriniams stulbinantį optinį realizmą.

 

Kultūriškai Van Eycko gyvenamasis laikotarpis – XV a. Briugė (Belgija) – buvo nepaprasto ekonominio ir meninio klestėjimo era, Burgundijos kunigaikštystės galios viršūnė. Briugė buvo vienas svarbiausių prekybos ir finansų centrų Europoje, o tai lėmė turtingos buržuazijos ir pirklių klasės iškilimą. Ši nauja, pasiturinti ir išsilavinusi visuomenės dalis tapo pagrindiniais tapybos užsakovais, perkeldama dėmesį nuo bažnyčios skirtų altorių į asmeninius ir šeimos portretus bei pasaulietinio gyvenimo scenas, pabrėžiančias jų turtą ir statusą. Būtent tokioje aplinkoje ir gimė „Arnolfini portretas“, kuriame, kaip matyti, materialinės detalės tampa ne tik fono, bet ir esminio simbolinio turinio dalimi.

Tikslinu, kad Janas van Eyckas (Jan van Eyck) tikrai yra nutapęs paveikslą „Vyras su raudonu turbanu“ (angl. Portrait of a Man in a Red Turban), ir tikėtina, kad tai yra autoportretas, nors tai negali būti patvirtinta šimtu procentų. Šis paveikslas nutapytas 1433 metais. Jis garsus ne tik dėl intensyvaus ir realistiško žvilgsnio, bet ir dėl neįprasto užrašo viršuje: „Als Ich Can“ (sen. olandų k. – „Kiek aš galiu“ arba „Kaip aš moku“). Šiuo metu paveikslas saugomas Nacionalinėje galerijoje (The National Gallery) Londone, Jungtinėje Karalystėje.

 

Apie Van Eycko asmenines keistenybes ar neįprastas gyvenimo detales žinoma nedaug, nes to laikmečio menininkų gyvenimai retai būdavo dokumentuojami detaliai. Tačiau pats jo kūrybinis metodas – užslėptų simbolių (simbolinis realizmas) ir autoportretų integravimas į kūrinius, pavyzdžiui, jau minėtas „Arnolfini portretas“, kuriame jis pasirašo kaip „liudininkas“, o ne tik kaip menininkas – rodo savotišką intelektualinį žaidimą su žiūrovu. Šis „žmogus, kuris matė viską“ (kaip dažnai vadinamas dėl savo detalių), paliko ryškų pėdsaką ne tik savo techniniu meistriškumu, bet ir tuo, kad pakylėjo menininką į aukštesnį socialinį statusą, tampant ne tik amatininku, bet ir svarbiu dvaro asmeniu bei naujo realistinio meno judėjimo pradininku.

 

Apie paslaptingąjį „Arnolfinių portretą“

 

Jano van Eycko 1434 metais Briugėje nutapytas „Arnolfini portretas“ ne veltui laikomas vienu paslaptingiausių paveikslų meno istorijoje, nes jo siužetas ir gausybė detalių sukėlė ne vieną šimtmetį trunkančius debatus tarp meno istorikų. Iš pirmo žvilgsnio, tai turtingo pirklio Giovanni di Nicolao Arnolfini ir jo žmonos portretas, demonstruojantis jų aukštą socialinę padėtį. Pora stovi kambaryje, pasipuošusi prabangiais drabužiais: moters žalia suknelė yra apvesta voverės kailiu, o vyro aksominis apsiaustas su kiaunės kailiu tarnauja kaip turtų ir galios ženklas. Jų pozoje pabrėžiamas vyro iškilmingas dešinės rankos pakėlimas ir kairės rankos padėtis virš moters rankos, kuri ilgą laiką buvo interpretuojama tiesiog kaip santuokos įžado arba sužadėtuvių scena.

 

Ši klasikinė interpretacija buvo sudrebinta 1934 metais, kai įtakingas meno istorikas Erwinas Panofsky pasiūlė radikalią idėją, kad paveikslas yra ne tik portretas, bet ir teisinis santuokos įvykio dokumentas. Jo pagrindinis argumentas rėmėsi neįprastu ir ryškiu lotynišku užrašu ant galinės sienos: „Johannes de Eyck fuit hic“ (liet. „Janas van Eyckas čia buvo“). Šis parašas buvo itin drąsus ir iškalbingas, nurodantis ne tik autorystę, bet ir reiškiantis, kad Van Eyckas paveiksle įsiamžino kaip oficialus ceremonijos liudininkas.

 

Panofsky teorija įgauna svorio, kai dėmesys nukreipiamas į centrinę kompozicijos detalę – nuostabų išgaubtą veidrodį, esantį žemiau menininko parašo. Šis meistriškai nutapytas veidrodis atspindi visą kambarį, įskaitant du papildomus asmenis, stovinčius prie durų. Panofsky šias figūras interpretavo kaip papildomus liudininkus, vienas iš kurių galėjo būti pats menininkas. Be techninio virtuoziškumo, veidrodis yra įrėmintas dešimčia mažų medalionų, vaizduojančių Kristaus Kančios scenas, pridedant gilią religinę ir simbolinę prasmę regimam įvykiui.

 

Tačiau teisinio dokumento interpretaciją vėliau paneigė archyviniai duomenys, parodę, kad pirmojo nurodyto poros asmens (Giovanni di Arrigo Arnolfini) santuoka įvyko tik po Van Eycko mirties. Tai privertė mokslininkus sutelkti dėmesį į tikėtiną klientą – jo pusbrolį Giovanni di Nicolao Arnolfini, kurio pirmoji žmona Costanza Trenta mirė 1433 m., metais prieš paveikslo nutapymą, tikriausiai gimdydama. Šis faktas atvėrė kelią dar tamsesnei ir labiau priimtai teorijai, kurią išvystė Margaret Koster: paveikslas yra komemoracinis portretas, skirtas atsiminti anksti mirusią žmoną.

 

Šią atminimo hipotezę sustiprina kelios esminės detalės. Visų pirma, žvakidė virš moters galvos vaizduojama užgesusi, o virš vyro – deganti, kas memento mori tradicijoje simbolizuoja mirusiojo sielą ir laiko tėkmę. Antra, ant kėdės, esančios už moters, išraižyta Šv. Margarita – nėščiųjų moterų globėja, kuri mistiškai išsigelbėjo praryta drakono. Tai sustiprina teoriją, kad moteris galėjo mirti gimdydama. Galiausiai, net šuo, tradiciškai simbolizuojantis ištikimybę, epitafijos tradicijoje tarnauja kaip globėjas, lydintis mirusiąją į anapusinį pasaulį, o veidrodžio medalionai, vaizduojantys gyvojo (kairėje) ir mirusiojo (dešinėje) Kristaus Kančios scenas, atspindi pačios poros – gyvenimo ir mirties – pasidalijimą. Van Eycko genialumas slypi jo gebėjime įpinti šiuos gilius simbolius į natūraliai atrodančią sceną, paliekant „Arnolfini portretą“ atvirą interpretacijoms net praėjus beveik šešiems šimtmečiams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos žinių portalai pamišo dėl pranešimų apie ateivius ir NSO: kodėl tiek daug informacijos apie nežemiškos kilmės civilizacijas 2025?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar kas nors pastebėjo, kad šiemet ne tik vėl pabrango braškės, kad Palangos verslininkai vėl nelaimingi, nes ir vėl prasti metai, ne vien, kad algoritmiškai kartojasi metai iš metų tos pačios žinios su ta pačia informacija ir negatyvia nuotaika? Darosi nuobodu ir nuspėjama, tad informacinį srautą „nuskaidrina“ kokie nors vietos politiniai skandalai, Paluckis su socdemais ir pan. Bet ar kas nors pastebėjote, kad Lietuvos didieji žinių portalai – Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas, Bilis.lt, Technologijos.lt – be perstogės rašo apie NSO, ateivius, remdamiesi visokiausių fizikų, astrofizikų pasisakymais?

 

Šioji informacija dažniausiai sklandydavo kur nors antrarūšiuose arba alternatyviuose portaluose, kitaip sakant, mažiau matomame pogrindyje, nes buvo sietina su nepatikima informacija, propaganda bei sąmokslo teorijomis. Jau keleri metai pastebiu, kiek daug apie tai informacijos pagrindiniuose žinių portaluose, tad nusprendžiau parankioti vieną kitą antraščių iškarpą, kad patys pamatytumėte, jog neklystu. Daugiausia žinių apie galimai nežemišką kilmę visgi pasirodė šių metų liepos mėnesį. Ar mes kam nors esame ruošiami, ar tai dar vienas koks nors triukšmo dauginimas, kuriuo užsiima žiniasklaida? Maždaug nuo 2023 metų pradžios šių įvairių pranešimų apie NSO, ateivius, apie jų galimas strategijas, pasirodymą, artėjimą, grėsmę ir t. t. padaugėjo kone keliais kartais. Aišku, tai paspartino ir išmaniųjų telefonų naudojimas, užfiksuoti nepaaiškinami įrašai danguje, bet, reikia tikriausiai pripažinti, kad ir dirbtinio intelekto įnašas taip pat pasireiškia.

 

Visgi mane stebina, kad šios „pikantiškos žinios“, kurios dažniausiai primena spėliones ir nieko rimto faktiškai nepasako, užplūdo šiaip jau patikimais laikomus mūsų portalus. Vienas klausimas: kodėl?  Pasidairykite patys po antraštes...

Maištinga Siela