Astralinių kelionių praktikė Laura Zanuna pasakoja, ką pamatė Antarktidoje, kai keliavo astralinėje būsenoje

 

Sveiki!

 

Laura Zununa – dvasinė praktikė ir tyrinėtoja, kurios gyvenimo ašimi tapo užkūnio patirtys (t. y. patirtys, atsiskyrus nuo fizinio kūno) (OBE) bei sąmoningos kelionės astraliniuose lygmenyse. Laura save pristato ne kaip teoretikę, o kaip praktikę, kuri per ilgus metus trukusias meditacijas ir griežtą discipliną išmoko palikti fizinį kūną ir tyrinėti realybės sluoksnius, paprastai nepasiekiamus žmogaus pojūčiams. Jos pasakojimas prasideda nuo esminio lūžio, kai ji suprato, kad dvasinis tobulėjimas nėra vien tik malonios teorijos, o veikiau „dvasinis greitkelis“, reikalaujantis bekompromisio susikoncentravimo, emocinės savitvardos ir drąsos pažvelgti anapus to, ką mes vadiname „konstruktu“ – mūsų kasdienės, materialios realybės ribų. Laura pabrėžia, kad OBE praktika yra vienas tiesiausių kelių į savęs pažinimą, nes kitoje pusėje nebeveikia jokios kaukės, o siela privalo išmokti valdyti savo energinį parašą, kad galėtų naviguoti sudėtingose astralinėse erdvėse.

 

Vienas labiausiai intriguojančių Lauros pasakojimo segmentų, kuriuo dalijosi gyvai viename iš įrašų esančiame YouTube kanale, yra jos astralinė ekspedicija į Antarktidą, kurią ji apibūdina ne kaip ledinę dykumą, o kaip itin aktyvų, paslapčių kupiną energetinį ir fizinį mazgą. Viešnia teigia, kad skriedama virš šio žemyno savo dvasiniame kūne ji išvydo tai, kas oficialiai mokslui nėra žinoma: milžiniškas piramides, pažangias laboratorijas ir technologinę ginkluotę, kuri savo galimybėmis pralenkia bet ką, ką turime civiliniame pasaulyje. Šios kelionės metu ją lydėjo specifinė gamtos būtybė – elementalas, kuris mokė ją ne tik orientuotis aplinkoje, bet ir išlaikyti visišką vidinę ramybę. Ši pamoka buvo kritiškai svarbi, nes bet koks emocinis virpesys, baimė ar smalsumas galėjo išduoti jos buvimą tenykštėms apsaugos sistemoms ar būtybėms, kurios akylai saugo šias vietas. Laura pasakoja, kad Antarktida dvasiniame lygmenyje veikia kaip savotiškas archyvas ir technologinis centras, kuriame persipina žemiškosios ambicijos ir nežemiškos kilmės palikimas.

 

Tęsdama savo kelionę anapus fizinių ribų, Laura pasakoja apie susitikimus su aukšto intelekto būtybėmis – melsvais, peršviečiamais sutvėrimais, kurie bendrauja ne žodžiais, o per specifinį šviesos raštą ir energetinius kodus. Šios būtybės jai atskleidė, kad kiekvienas iš mūsų turi unikalų energinį dažnį, kurį pažinus, OBE patirtys tampa nebe atsitiktiniais nuotykiais, o sąmoningu įrankiu visatai tyrinėti. Dar įspūdingesnė patirtis Lauros laukė mitinėse Amenti salėse, kur ji susidūrė su milžinišku drakonu. Šis susitikimas jai padėjo suvokti archajiškas jėgas, kurios saugo visatos žinojimą ir istoriją. Šių patirčių fone Laura kelia fundamentalią mintį apie objektyvią tiesą: anot jos, nors dvasinės patirtys dažnai laikomos subjektyviomis, anapusiniuose lygmenyse galioja tam tikra „metafizinė fizika“, kurią nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina daugybė užkūnio keliautojų.

 

Galiausiai Laura Zununa savo pasakojimą vainikuoja giliomis filosofinėmis ir etinėmis įžvalgomis apie kančią ir meilę. Išėjusi už mūsų realybės ribų, ji patyrė tai, ką vadina „visuotine užuojauta“. Ji pasakoja pajutusi begalinį liūdesį ne tik dėl tų, kurie kenčia nuo neteisybės, bet ir dėl pačių skriaudėjų bei piktųjų jėgų. Jos teigimu, tie, kurie sėja blogį, yra patys nelaimingiausi visatos sutvėrimai, nes jie yra visiškai atskirti nuo pirminio meilės šaltinio ir užsidarę savo pačių skausmo bei neapykantos rate. Laura drąsina visus ieškotojus nebijoti ilgų valandų nejudrumo ir kantrybės, kurios reikia norint pasiekti OBE būseną, nes tik per asmeninį patyrimą, o ne per aklą tikėjimą knygomis, galima pasiekti tikrąjį išsilaisvinimą ir suvokti, kad mirtis tėra perėjimas iš vienos būsenos į kitą.

 

Dalijuosi šiuo įrašu:

 

Maištinga Siela

Antonino maras (Galeno maras) – įdomioji senovės Romos istorija, gaubianti mistinė paslaptis

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Visai atsitiktinai fantastinės literatūros rašytojos Emily St. John Mandel romane „Ramybės jūra“ epizodiškai perskaičiau apie Antonino marą, apie kurį, nelabai pamenu, kad būčiau ką nors girdėjęs, tad nusprendžiau pasidomėti, todėl šis įrašas yra apie Antonino marą, kai kur dar vadinamą Galeno maru yra skirtas aptarti šį istorinį įvykį. Pavadinimas šiam reiškiniui kilo pagal tuo metu Romą valdžiusio Marko Aurelijaus Antonino vardą.

 

Antonino maras, prasidėjęs 165-aisiais mūsų eros metais, tapo viena pirmųjų tikrų pandemijų, sudrebinusių Romos imperijos pamatus. Nors pavadinimas sufleruoja apie marą, šiuolaikiniai mokslininkai, remdamiesi išlikusiais medicininiais aprašymais, beveik neabejoja, kad tai nebuvo buboninis maras. Manoma, kad Romą užklupo raupų arba, kiek mažiau tikėtina, tymų protrūkis, kuriam tuo metu gyvenę žmonės neturėjo jokio imuniteto.

 

Ligos kilmė siejama su Romos legionais, kovojusiais rytuose prieš Partų karalystę. Pasakojama, kad epidemija prasidėjo per Seleukijos apgultį dabartiniame Irake. Kareiviai, grįždami namo per Mažąją Aziją ir Graikiją, kartu su karo grobiu nešėsi ir nematomą mirtį. Kadangi imperija tuo metu buvo pasiekusi savo klestėjimo viršūnę, o puikiai išvystytas kelių tinklas ir intensyvi prekyba jungė tolimiausius regionus, užkratas per kelerius metus pasklido nuo Egipto iki Reino krantų.

 

Senovės istorikai ir legendos šiai nelaimei suteikė mistinį atspalvį. Viena populiariausių istorijų teigia, kad romėnų kareiviai netyčia atvėrė užkeiktą skrynią Apolono šventykloje, iš kurios išsiveržė „mirtinas garas“, užnuodijęs orą visoje imperijoje. Kiti tikėjo, kad dievai taip nubaudė Romą už šventyklų išniekinimą karo metu. Šios legendos atspindėjo to meto žmonių bejėgiškumą ir bandymą rasti paaiškinimą tam, ko mokslas dar negalėjo pagrįsti.

Pagrindinis šios ligos liudininkas buvo žymus graikų gydytojas Galenas, kurio vardu maras taip pat dažnai vadinamas. Jis detaliai aprašė simptomus: karščiavimą, gerklės uždegimą, vėmimą ir, svarbiausia, odos bėrimus, kurie vėliau virsdavo pūlingomis pūslelėmis. Galenas pastebėjo, kad liga buvo itin užkrečiama ir negailestinga – tie, kurie išgyvendavo pirmąsias dvi savaites, turėdavo šansą pasveikti, tačiau daugelis mirdavo per pirmas dienas nuo vidinio kraujavimo ar organų nepakankamumo.

 

Epidemijos mastai buvo sukrečiantys – skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius liga nusinešė nuo 5 iki 10 milijonų gyvybių. Pačiame piko metu vien Romoje kasdien mirdavo iki dviejų tūkstančių žmonių. Mirtingumas siekė apie 7–10 proc. visos imperijos populiacijos, o kai kuriuose kariniuose vienetuose ar perpildytuose miestuose šis skaičius buvo kur kas didesnis. Tai sukėlė milžinišką darbo jėgos trūkumą ir krizę žemės ūkyje.

 

Ši pandemija neaplenkė ir pačių imperijos valdovų. Manoma, kad būtent nuo šios ligos 169 m. mirė Lucijus Veras, o vėliau, 180 m., galimai ir pats Markas Aurelijus, nors dėl pastarojo mirties priežasties istorikai vis dar diskutuoja. Netekusi savo lyderių ir didelės dalies patyrusių valdininkų, imperija paniro į politinį nestabilumą, kuris ženklino „Aukso amžiaus“ pabaigą ir perėjimą į nuolatinio karo bei krizių laikotarpį.

 

Maro plitimą labiausiai skatino neįtikėtinas Romos imperijos mobilumas. Legionų judėjimas iš vieno pasienio į kitą, siekiant numalšinti sukilimus, tapo pagrindiniu viruso transportu. Miestai, kurie buvo prekybos centrai, tapo mirties spąstais dėl didelės gyventojų koncentracijos ir prastų sanitarinių sąlygų. Nors romėnai didžiavosi savo akvedukais ir pirtimis, jie neturėjo supratimo apie mikrobus, todėl bendro naudojimo erdvės tik dar labiau spartino užkrato plitimą.

 

Galiausiai Antonino maras paliko gilų randą ne tik demografijoje, bet ir žmonių psichologijoje bei religijoje. Tradiciniai pagonių dievai atrodė nebylūs tokios nelaimės akivaizdoje, o tai sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei, kurios pasekėjai rūpinosi ligoniais ir siūlė dvasinę paguodą. Ši epidemija tapo lūžio tašku, po kurio Romos imperija niekada nebegrįžo į ankstesnę galybę, o pasaulis pasikeitė negrįžtamai.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Jan van Eyck "Arnolfinių portretas", 1434 m. neįtikėtinos paveikslo paslaptys ir hipotezės (Janas van Eikas), olandų tapyba

 Nuotr. "Arnolfinių portretas", 1434, Jan van Eyck

Sveiki,

 

Sakote, Leonardo Da Vičio „Mona Liza“ yra paslaptingiausias pasaulyje paveikslas? Nė velnio! O ar ką nors girdėjote apie olandų dvaro tapytojo Jan van Eyck (1390-1441) paveikslą „Arnolfinių portretą“, nutapytą, kuris laikomas tikrą mįsle. Ne? Tai šis įrašas skirtas kaip tik Jums!

 

Jan van Eyck dailininko gyvenimas ir asmenybė, olandų ankstyvoji tapyba

 

Janas van Eyckas (Jan van Eyck) yra laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo Nyderlandų meno atstovų, o jo kūrybinis pikas sutapo su XV amžiaus pirmąja puse, maždaug nuo 1420 iki mirties 1441 metais. Apie jo kilmę žinoma nedaug: jis gimė Maaseiko mieste (dabartinė Belgija) ir greičiausiai mokėsi pas vyresnįjį brolį Hubertą, su kuriuo kartais yra siejamas garsiojo Gento altoriaus (Altoriaus Adoracija) kūrimas. Didelę savo profesinio gyvenimo dalį Van Eyckas praleido dirbdamas Burgundijos hercogo Filipo Gerojo (Philip the Good) dvare, atlikdamas ne tik tapytojo, bet ir diplomato bei specialiųjų misijų atstovo pareigas. Būtent ši tarnyba aukščiausiose valdžios sferose leido jam užsitikrinti finansinį stabilumą ir išgarsėti, nors tikslios mirties aplinkybės, manoma, buvo natūralios, apie jas detalesnės informacijos nėra išlikę. Žinoma, kad jis buvo vedęs, jo žmona Margareta dažnai įvardijama kaip jo gimusios dukters motina.

 

Jano van Eycko tapyba, kaip ir apskritai ankstyvoji Nyderlandų tapyba, pasižymėjo revoliuciniu realizmu ir dėmesiu detalėms, ženkliai atsiskyrusiu nuo tuo metu Europoje dominavusios gotikos idealizmo. Šis laikotarpis žymi perėjimą nuo religinio ikonografijos stiliaus, kuriame akcentuojamas transcendentinis, link įprastos, žemiškos aplinkos detalaus vaizdavimo. Van Eycko meistriškumas pasireiškė ne tik smulkmeniškame audinių, plaukų ar interjero elementų perteikime, bet ir tuo, kad jis ištobulino aliejinių dažų technologiją. Nors jis neišrado aliejinės tapybos, jis ją patobulino iki tokio lygio, kad tapo įmanoma sukurti anksčiau neregėtą šviesos žaismą, spalvų gylį ir permatomus sluoksnius, suteikiant kūriniams stulbinantį optinį realizmą.

 

Kultūriškai Van Eycko gyvenamasis laikotarpis – XV a. Briugė (Belgija) – buvo nepaprasto ekonominio ir meninio klestėjimo era, Burgundijos kunigaikštystės galios viršūnė. Briugė buvo vienas svarbiausių prekybos ir finansų centrų Europoje, o tai lėmė turtingos buržuazijos ir pirklių klasės iškilimą. Ši nauja, pasiturinti ir išsilavinusi visuomenės dalis tapo pagrindiniais tapybos užsakovais, perkeldama dėmesį nuo bažnyčios skirtų altorių į asmeninius ir šeimos portretus bei pasaulietinio gyvenimo scenas, pabrėžiančias jų turtą ir statusą. Būtent tokioje aplinkoje ir gimė „Arnolfini portretas“, kuriame, kaip matyti, materialinės detalės tampa ne tik fono, bet ir esminio simbolinio turinio dalimi.

Tikslinu, kad Janas van Eyckas (Jan van Eyck) tikrai yra nutapęs paveikslą „Vyras su raudonu turbanu“ (angl. Portrait of a Man in a Red Turban), ir tikėtina, kad tai yra autoportretas, nors tai negali būti patvirtinta šimtu procentų. Šis paveikslas nutapytas 1433 metais. Jis garsus ne tik dėl intensyvaus ir realistiško žvilgsnio, bet ir dėl neįprasto užrašo viršuje: „Als Ich Can“ (sen. olandų k. – „Kiek aš galiu“ arba „Kaip aš moku“). Šiuo metu paveikslas saugomas Nacionalinėje galerijoje (The National Gallery) Londone, Jungtinėje Karalystėje.

 

Apie Van Eycko asmenines keistenybes ar neįprastas gyvenimo detales žinoma nedaug, nes to laikmečio menininkų gyvenimai retai būdavo dokumentuojami detaliai. Tačiau pats jo kūrybinis metodas – užslėptų simbolių (simbolinis realizmas) ir autoportretų integravimas į kūrinius, pavyzdžiui, jau minėtas „Arnolfini portretas“, kuriame jis pasirašo kaip „liudininkas“, o ne tik kaip menininkas – rodo savotišką intelektualinį žaidimą su žiūrovu. Šis „žmogus, kuris matė viską“ (kaip dažnai vadinamas dėl savo detalių), paliko ryškų pėdsaką ne tik savo techniniu meistriškumu, bet ir tuo, kad pakylėjo menininką į aukštesnį socialinį statusą, tampant ne tik amatininku, bet ir svarbiu dvaro asmeniu bei naujo realistinio meno judėjimo pradininku.

 

Apie paslaptingąjį „Arnolfinių portretą“

 

Jano van Eycko 1434 metais Briugėje nutapytas „Arnolfini portretas“ ne veltui laikomas vienu paslaptingiausių paveikslų meno istorijoje, nes jo siužetas ir gausybė detalių sukėlė ne vieną šimtmetį trunkančius debatus tarp meno istorikų. Iš pirmo žvilgsnio, tai turtingo pirklio Giovanni di Nicolao Arnolfini ir jo žmonos portretas, demonstruojantis jų aukštą socialinę padėtį. Pora stovi kambaryje, pasipuošusi prabangiais drabužiais: moters žalia suknelė yra apvesta voverės kailiu, o vyro aksominis apsiaustas su kiaunės kailiu tarnauja kaip turtų ir galios ženklas. Jų pozoje pabrėžiamas vyro iškilmingas dešinės rankos pakėlimas ir kairės rankos padėtis virš moters rankos, kuri ilgą laiką buvo interpretuojama tiesiog kaip santuokos įžado arba sužadėtuvių scena.

 

Ši klasikinė interpretacija buvo sudrebinta 1934 metais, kai įtakingas meno istorikas Erwinas Panofsky pasiūlė radikalią idėją, kad paveikslas yra ne tik portretas, bet ir teisinis santuokos įvykio dokumentas. Jo pagrindinis argumentas rėmėsi neįprastu ir ryškiu lotynišku užrašu ant galinės sienos: „Johannes de Eyck fuit hic“ (liet. „Janas van Eyckas čia buvo“). Šis parašas buvo itin drąsus ir iškalbingas, nurodantis ne tik autorystę, bet ir reiškiantis, kad Van Eyckas paveiksle įsiamžino kaip oficialus ceremonijos liudininkas.

 

Panofsky teorija įgauna svorio, kai dėmesys nukreipiamas į centrinę kompozicijos detalę – nuostabų išgaubtą veidrodį, esantį žemiau menininko parašo. Šis meistriškai nutapytas veidrodis atspindi visą kambarį, įskaitant du papildomus asmenis, stovinčius prie durų. Panofsky šias figūras interpretavo kaip papildomus liudininkus, vienas iš kurių galėjo būti pats menininkas. Be techninio virtuoziškumo, veidrodis yra įrėmintas dešimčia mažų medalionų, vaizduojančių Kristaus Kančios scenas, pridedant gilią religinę ir simbolinę prasmę regimam įvykiui.

 

Tačiau teisinio dokumento interpretaciją vėliau paneigė archyviniai duomenys, parodę, kad pirmojo nurodyto poros asmens (Giovanni di Arrigo Arnolfini) santuoka įvyko tik po Van Eycko mirties. Tai privertė mokslininkus sutelkti dėmesį į tikėtiną klientą – jo pusbrolį Giovanni di Nicolao Arnolfini, kurio pirmoji žmona Costanza Trenta mirė 1433 m., metais prieš paveikslo nutapymą, tikriausiai gimdydama. Šis faktas atvėrė kelią dar tamsesnei ir labiau priimtai teorijai, kurią išvystė Margaret Koster: paveikslas yra komemoracinis portretas, skirtas atsiminti anksti mirusią žmoną.

 

Šią atminimo hipotezę sustiprina kelios esminės detalės. Visų pirma, žvakidė virš moters galvos vaizduojama užgesusi, o virš vyro – deganti, kas memento mori tradicijoje simbolizuoja mirusiojo sielą ir laiko tėkmę. Antra, ant kėdės, esančios už moters, išraižyta Šv. Margarita – nėščiųjų moterų globėja, kuri mistiškai išsigelbėjo praryta drakono. Tai sustiprina teoriją, kad moteris galėjo mirti gimdydama. Galiausiai, net šuo, tradiciškai simbolizuojantis ištikimybę, epitafijos tradicijoje tarnauja kaip globėjas, lydintis mirusiąją į anapusinį pasaulį, o veidrodžio medalionai, vaizduojantys gyvojo (kairėje) ir mirusiojo (dešinėje) Kristaus Kančios scenas, atspindi pačios poros – gyvenimo ir mirties – pasidalijimą. Van Eycko genialumas slypi jo gebėjime įpinti šiuos gilius simbolius į natūraliai atrodančią sceną, paliekant „Arnolfini portretą“ atvirą interpretacijoms net praėjus beveik šešiems šimtmečiams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos žinių portalai pamišo dėl pranešimų apie ateivius ir NSO: kodėl tiek daug informacijos apie nežemiškos kilmės civilizacijas 2025?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar kas nors pastebėjo, kad šiemet ne tik vėl pabrango braškės, kad Palangos verslininkai vėl nelaimingi, nes ir vėl prasti metai, ne vien, kad algoritmiškai kartojasi metai iš metų tos pačios žinios su ta pačia informacija ir negatyvia nuotaika? Darosi nuobodu ir nuspėjama, tad informacinį srautą „nuskaidrina“ kokie nors vietos politiniai skandalai, Paluckis su socdemais ir pan. Bet ar kas nors pastebėjote, kad Lietuvos didieji žinių portalai – Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas, Bilis.lt, Technologijos.lt – be perstogės rašo apie NSO, ateivius, remdamiesi visokiausių fizikų, astrofizikų pasisakymais?

 

Šioji informacija dažniausiai sklandydavo kur nors antrarūšiuose arba alternatyviuose portaluose, kitaip sakant, mažiau matomame pogrindyje, nes buvo sietina su nepatikima informacija, propaganda bei sąmokslo teorijomis. Jau keleri metai pastebiu, kiek daug apie tai informacijos pagrindiniuose žinių portaluose, tad nusprendžiau parankioti vieną kitą antraščių iškarpą, kad patys pamatytumėte, jog neklystu. Daugiausia žinių apie galimai nežemišką kilmę visgi pasirodė šių metų liepos mėnesį. Ar mes kam nors esame ruošiami, ar tai dar vienas koks nors triukšmo dauginimas, kuriuo užsiima žiniasklaida? Maždaug nuo 2023 metų pradžios šių įvairių pranešimų apie NSO, ateivius, apie jų galimas strategijas, pasirodymą, artėjimą, grėsmę ir t. t. padaugėjo kone keliais kartais. Aišku, tai paspartino ir išmaniųjų telefonų naudojimas, užfiksuoti nepaaiškinami įrašai danguje, bet, reikia tikriausiai pripažinti, kad ir dirbtinio intelekto įnašas taip pat pasireiškia.

 

Visgi mane stebina, kad šios „pikantiškos žinios“, kurios dažniausiai primena spėliones ir nieko rimto faktiškai nepasako, užplūdo šiaip jau patikimais laikomus mūsų portalus. Vienas klausimas: kodėl?  Pasidairykite patys po antraštes...

Maištinga Siela