Sveiki!
Laisvųjų
mūrininkų brolijos ištakos siekia vėlyvuosius viduramžius, kuomet keliaujančių
akmentašių ir statybininkų gildijos statė Europos katedras, o institucinis
judėjimo gimimas užfiksuotas 1717 metų birželio 24 dieną Londone susijungus
keturioms Anglijos ložėms į Pirmąją Pasaulinę Didžiąją ložę. Operatyvinė
masonerija palaipsniui virto spekuliatyvine, perkeldama fizinius darbo įrankius
į dvasinio savęs tobulinimo ir filosofinio mąstymo plotmę, kurią teoretikai
aprašė senuosiuose konstitucijų rankraščiuose. Šis virsmas leido į organizaciją
priimti ne tik amatininkus, bet ir intelektualus bei kilminguosius, remiančius
Apšvietos epochos idėjas, racionalizmą ir prigimtines žmogaus teises. Iš
Didžiosios Britanijos šios idėjos per trumpą laiką išplito po visą Europos
žemyną, įsteigdamos naujus centrus Paryžiuje, Vienoje ir Berlyne, kurie vėliau
tapo revoliucinių bei politinių permainų židiniais.
Organizacinė
masonų struktūra remiasi trimis tradiciniais laipsniais — Mokinio, Pameistro ir
Meistro — atkeliavusiais iš viduramžių cechų pameistrystės praktikos, tačiau
vėliau ji buvo smarkiai praplėsta įvairių papildomų sistemų. Tarp jų labiausiai
išsiskiria Škotijos ritas, turintis trisdešimt tris laipsnius, ir Jorko ritas,
kuriuose gilinamasi į ezoterinius, kabalistinius bei hermetinius mokymus.
Kiekvienas naujas laipsnis reikalauja specifinio išbandymo, priesaikos ir
slaptažodžių žinojimo, o pačių ložių viduje galioja geležinė subordinacija bei
paklusnumas renkamiems vadovams. Vadovavimą vykdo Garbingasis Meistras ir
Didysis Sekretorius, atsakingi už vidaus tvarką ir naujų narių patikrinimą
pagal griežtus moralinius bei socialinius kriterijus. Ši uždara hierarchinė
sistema per amžius kėlė didžiulį nerimą autoritarinėms valstybėms bei
Bažnyčiai, kurios ložėse matė grėsmę nusistovėjusiai valdžios vertikalei.
Masonų
ritualai ir simbolinė kalba yra glaudžiai susiję su legendomis apie Saliamono
šventyklos statybą ir jos vyriausiąjį architektą Hiramą Abifą, kuris narsiai
mirė neišdavęs slaptažodžių. Centrinė organizacijos figūra, vadinama Didžiuoju
Visatos Architektu, leidžia brolijai vienyti įvairių religijų atstovus, tačiau
reikalauja neginčijamo tikėjimo aukštesniąja jėga bei sielos nemirtingumu. Šis
deistinis pobūdis ir reikalavimas saugoti ložės paslaptis gyvybės kaina
užsitraukė griežtą Vatikano pasmerkimą, išreikštą popiežiaus Klemenso XII
bulėje, kurioje katalikams buvo uždrausta priklausyti masonams. Slaptažodžiai,
specifiniai rankos paspaudimai ir uždari archyvai tapo pagrindu, ant kurio
vėliau išaugo tūkstančiai spekuliatyvių teorijų apie slaptąjį pasaulio valdymą
iš šešėlio.
Viena
patvariausių ir tamsiausių sąmokslo teorijų sieja masoneriją su okultizmu,
raganavimu bei tiesioginiu satanizmu, remdamasi XIX amžiuje sukurtomis
mistifikacijomis, kurios iki šiol giliai gajos radikaliuose naratyvuose.
Didžiausią įtaką šiam mitui padarė vadinamoji Leksilio apgavystė, kuomet
prancūzas Gabrielis Jogand-Pagès, rašęs slapyvardžiu, išgalvojo tariamus
aukščiausių masonų laipsnių ritualus, kuriuose esą šlovinamas Liuciferis. Nors
pats autorius vėliau viešai prisipažino sukūręs šią didžiulę mistifikaciją,
siekdamas pajuokti bažnytinius sluoksnius, krikščioniškieji fundamentalistai
šiuos prasimanymus perėmė kaip neginčijamus įrodymus. Papildomo svorio šioms
teorijoms suteikė klaidingai interpretuoti masonų autoriteto darbai, kuriuose
filosofine prasme nagrinėjamas šviesos nešėjo simbolis, nacių vėliau
prilygintas šėtono garbinimui.
Lietuvos
teritorijoje masonų idėjos įsišaknijo XVIII amžiaus antroje pusėje, kuomet
Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo kurtis pirmosios komandorijos bei ložės, tokios
kaip „Šv. Karolio riterių“ ar „Tobula sąjunga“. Šios organizacijos aktyviai
jungė Abiejų Tautų Respublikos bei vėlesnės carinės imperijos valdų
intelektualus, bajorus ir kultūros veikėjus, siekusius švietimo plėtros ir
reformų. Žymiausi tų laikų Lietuvos šviesuoliai, įskaitant garsųjį architektą
Lauryną Stuoką-Gucevičių ir dailininką Joną Rustemą, per ložes palaikė
glaudžius ryšius su Vakarų Europos mokslo centrais bei masoniškomis vertybėmis.
Nepaisant to, kad 1822 metais Rusijos imperatorius Aleksandras I oficialiai
uždraudė masonų veiklą visoje imperijoje, konfiskuodamas archyvus, laisvųjų mūrininkų
dvasia išliko pogrindyje ir vėliau maitino XIX amžiaus tautinį bei kultūrinį
atgimimą.
Atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, XX amžiaus pabaigoje masonų judėjimas šalyje sulaukė
teisinio atgimimo, o 2002 metais oficialiai įsikūrė suvereni Lietuvos Didžioji
ložė, palaikanti ryšius su tarptautine bendruomene. Šiuolaikinėje erdvėje
lietuviškoji masonerija vienija įvairių sričių profesionalus, teisininkus,
akademikus bei verslininkus, kurie dėl visuomenėje tebėra gyvų stereotipų
dažnai renkasi griežtą konfidencialumą. Istoriniuose archyvuose galima rasti
duomenų, kad tarpukario Lietuvoje tam tikroms ložėms priklausė žinomi
nepriklausomybės akto signatarai bei politikos veikėjai, o tai tik stiprina
visuomeninį smalsumą dėl šios brolijos įtakos valstybės aparatui. Visuomenėje
netyla diskusijos, analizuojančios galimus šiuolaikinių politikos elito narių ryšius
su laisvaisiais mūrininkais, nors pačios ložės visa tai vadina nepagrįstomis
sąmokslo teorijomis.
Pasauliniame
kontekste laisvieji mūrininkai padarė milžinišką įtaką modernių valstybių
formavimuisi, ypač Šiaurės Amerikoje, kur JAV nepriklausomybės deklaracijos
rengėjai ir pirmieji vadovai atvirai vadovavo vietinėms ložėms. Tarp garsiausių
istorinių pasaulio masonų minimas pirmasis JAV prezidentas Džordžas
Vašingtonas, Benjaminas Franklinas, taip pat filosofas Volteras bei genijus
Volfgangas Amadėjus Mocartas, kurio muzikiniai kūriniai tiesiogiai atspindi
masoniško ritualo filosofiją. Šių asmenybių buvimas brolijoje suteikė jai
neprilygstamą autoritetą, tačiau kartu tapo pagrindu teorijoms, kad visi
didieji pasaulio geopolitiniai lūžiai, revoliucijos ir finansinės krizės yra
suplanuoti už uždarų durų. Dėl šios priežasties populiariojoje kultūroje masonų
vardas tapo visuotiniu sinonimu paslaptingai, nematomiems tinklams, galintiems
keisti vyriausybių kursą ir lemti valstybių likimus.
Šiuolaikinių
tyrinėtojų prieinami archyvai ir istorinė medžiaga rodo didžiulį atotrūkį tarp
mistifikuotų pasakojimų ir proziškos ložių kasdienybės, kurioje dominuoja
labdara, savišvieta bei filosofinės diskusijos. Nors konspirologai įsitikinę,
kad masonai valdo pasaulio bankus ir žiniasklaidą, realybėje dauguma
organizacijų susiduria su narių senėjimu, tradicijų sekimu ir visuomenės
abejingumu griežtoms hierarchinėms formoms. Visgi pati masonų simbolika –
skriestuvas, matlankis, akis piramidėje – tebėra galingas kultūrinis kodas,
žadinantis vaizduotę ir maitinantis popkultūros kūrinius bei detektyvinius
romanus. Šis nenutrūkstamas susidomėjimas rodo, kad žmogaus psichika visada
ieškos paslapties ten, kur susipina archajiški ritualai, uždari kambariai ir šimtmečius
puoselėjamas konfidencialumas.
Maištinga
Siela
