Masonai ir masonų ložės: istorija, kaip pasaulyje susiformavo viena paslaptingiausių organizacijų

 

Sveiki!
 
Laisvųjų mūrininkų brolijos ištakos siekia vėlyvuosius viduramžius, kuomet keliaujančių akmentašių ir statybininkų gildijos statė Europos katedras, o institucinis judėjimo gimimas užfiksuotas 1717 metų birželio 24 dieną Londone susijungus keturioms Anglijos ložėms į Pirmąją Pasaulinę Didžiąją ložę. Operatyvinė masonerija palaipsniui virto spekuliatyvine, perkeldama fizinius darbo įrankius į dvasinio savęs tobulinimo ir filosofinio mąstymo plotmę, kurią teoretikai aprašė senuosiuose konstitucijų rankraščiuose. Šis virsmas leido į organizaciją priimti ne tik amatininkus, bet ir intelektualus bei kilminguosius, remiančius Apšvietos epochos idėjas, racionalizmą ir prigimtines žmogaus teises. Iš Didžiosios Britanijos šios idėjos per trumpą laiką išplito po visą Europos žemyną, įsteigdamos naujus centrus Paryžiuje, Vienoje ir Berlyne, kurie vėliau tapo revoliucinių bei politinių permainų židiniais.
 
Organizacinė masonų struktūra remiasi trimis tradiciniais laipsniais — Mokinio, Pameistro ir Meistro — atkeliavusiais iš viduramžių cechų pameistrystės praktikos, tačiau vėliau ji buvo smarkiai praplėsta įvairių papildomų sistemų. Tarp jų labiausiai išsiskiria Škotijos ritas, turintis trisdešimt tris laipsnius, ir Jorko ritas, kuriuose gilinamasi į ezoterinius, kabalistinius bei hermetinius mokymus. Kiekvienas naujas laipsnis reikalauja specifinio išbandymo, priesaikos ir slaptažodžių žinojimo, o pačių ložių viduje galioja geležinė subordinacija bei paklusnumas renkamiems vadovams. Vadovavimą vykdo Garbingasis Meistras ir Didysis Sekretorius, atsakingi už vidaus tvarką ir naujų narių patikrinimą pagal griežtus moralinius bei socialinius kriterijus. Ši uždara hierarchinė sistema per amžius kėlė didžiulį nerimą autoritarinėms valstybėms bei Bažnyčiai, kurios ložėse matė grėsmę nusistovėjusiai valdžios vertikalei.
 
Masonų ritualai ir simbolinė kalba yra glaudžiai susiję su legendomis apie Saliamono šventyklos statybą ir jos vyriausiąjį architektą Hiramą Abifą, kuris narsiai mirė neišdavęs slaptažodžių. Centrinė organizacijos figūra, vadinama Didžiuoju Visatos Architektu, leidžia brolijai vienyti įvairių religijų atstovus, tačiau reikalauja neginčijamo tikėjimo aukštesniąja jėga bei sielos nemirtingumu. Šis deistinis pobūdis ir reikalavimas saugoti ložės paslaptis gyvybės kaina užsitraukė griežtą Vatikano pasmerkimą, išreikštą popiežiaus Klemenso XII bulėje, kurioje katalikams buvo uždrausta priklausyti masonams. Slaptažodžiai, specifiniai rankos paspaudimai ir uždari archyvai tapo pagrindu, ant kurio vėliau išaugo tūkstančiai spekuliatyvių teorijų apie slaptąjį pasaulio valdymą iš šešėlio.
 
Viena patvariausių ir tamsiausių sąmokslo teorijų sieja masoneriją su okultizmu, raganavimu bei tiesioginiu satanizmu, remdamasi XIX amžiuje sukurtomis mistifikacijomis, kurios iki šiol giliai gajos radikaliuose naratyvuose. Didžiausią įtaką šiam mitui padarė vadinamoji Leksilio apgavystė, kuomet prancūzas Gabrielis Jogand-Pagès, rašęs slapyvardžiu, išgalvojo tariamus aukščiausių masonų laipsnių ritualus, kuriuose esą šlovinamas Liuciferis. Nors pats autorius vėliau viešai prisipažino sukūręs šią didžiulę mistifikaciją, siekdamas pajuokti bažnytinius sluoksnius, krikščioniškieji fundamentalistai šiuos prasimanymus perėmė kaip neginčijamus įrodymus. Papildomo svorio šioms teorijoms suteikė klaidingai interpretuoti masonų autoriteto darbai, kuriuose filosofine prasme nagrinėjamas šviesos nešėjo simbolis, nacių vėliau prilygintas šėtono garbinimui.
 
Lietuvos teritorijoje masonų idėjos įsišaknijo XVIII amžiaus antroje pusėje, kuomet Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo kurtis pirmosios komandorijos bei ložės, tokios kaip „Šv. Karolio riterių“ ar „Tobula sąjunga“. Šios organizacijos aktyviai jungė Abiejų Tautų Respublikos bei vėlesnės carinės imperijos valdų intelektualus, bajorus ir kultūros veikėjus, siekusius švietimo plėtros ir reformų. Žymiausi tų laikų Lietuvos šviesuoliai, įskaitant garsųjį architektą Lauryną Stuoką-Gucevičių ir dailininką Joną Rustemą, per ložes palaikė glaudžius ryšius su Vakarų Europos mokslo centrais bei masoniškomis vertybėmis. Nepaisant to, kad 1822 metais Rusijos imperatorius Aleksandras I oficialiai uždraudė masonų veiklą visoje imperijoje, konfiskuodamas archyvus, laisvųjų mūrininkų dvasia išliko pogrindyje ir vėliau maitino XIX amžiaus tautinį bei kultūrinį atgimimą.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, XX amžiaus pabaigoje masonų judėjimas šalyje sulaukė teisinio atgimimo, o 2002 metais oficialiai įsikūrė suvereni Lietuvos Didžioji ložė, palaikanti ryšius su tarptautine bendruomene. Šiuolaikinėje erdvėje lietuviškoji masonerija vienija įvairių sričių profesionalus, teisininkus, akademikus bei verslininkus, kurie dėl visuomenėje tebėra gyvų stereotipų dažnai renkasi griežtą konfidencialumą. Istoriniuose archyvuose galima rasti duomenų, kad tarpukario Lietuvoje tam tikroms ložėms priklausė žinomi nepriklausomybės akto signatarai bei politikos veikėjai, o tai tik stiprina visuomeninį smalsumą dėl šios brolijos įtakos valstybės aparatui. Visuomenėje netyla diskusijos, analizuojančios galimus šiuolaikinių politikos elito narių ryšius su laisvaisiais mūrininkais, nors pačios ložės visa tai vadina nepagrįstomis sąmokslo teorijomis.
 
Pasauliniame kontekste laisvieji mūrininkai padarė milžinišką įtaką modernių valstybių formavimuisi, ypač Šiaurės Amerikoje, kur JAV nepriklausomybės deklaracijos rengėjai ir pirmieji vadovai atvirai vadovavo vietinėms ložėms. Tarp garsiausių istorinių pasaulio masonų minimas pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, Benjaminas Franklinas, taip pat filosofas Volteras bei genijus Volfgangas Amadėjus Mocartas, kurio muzikiniai kūriniai tiesiogiai atspindi masoniško ritualo filosofiją. Šių asmenybių buvimas brolijoje suteikė jai neprilygstamą autoritetą, tačiau kartu tapo pagrindu teorijoms, kad visi didieji pasaulio geopolitiniai lūžiai, revoliucijos ir finansinės krizės yra suplanuoti už uždarų durų. Dėl šios priežasties populiariojoje kultūroje masonų vardas tapo visuotiniu sinonimu paslaptingai, nematomiems tinklams, galintiems keisti vyriausybių kursą ir lemti valstybių likimus.
 
Šiuolaikinių tyrinėtojų prieinami archyvai ir istorinė medžiaga rodo didžiulį atotrūkį tarp mistifikuotų pasakojimų ir proziškos ložių kasdienybės, kurioje dominuoja labdara, savišvieta bei filosofinės diskusijos. Nors konspirologai įsitikinę, kad masonai valdo pasaulio bankus ir žiniasklaidą, realybėje dauguma organizacijų susiduria su narių senėjimu, tradicijų sekimu ir visuomenės abejingumu griežtoms hierarchinėms formoms. Visgi pati masonų simbolika – skriestuvas, matlankis, akis piramidėje – tebėra galingas kultūrinis kodas, žadinantis vaizduotę ir maitinantis popkultūros kūrinius bei detektyvinius romanus. Šis nenutrūkstamas susidomėjimas rodo, kad žmogaus psichika visada ieškos paslapties ten, kur susipina archajiški ritualai, uždari kambariai ir šimtmečius puoselėjamas konfidencialumas.
 
Maištinga Siela

Klaipėda. Masonai Klaipėdoje. Kas žinoma apie masonus Klaipėdoje?

 

***
 
Istoriniai duomenys apie masonų ložių veiklą Klaipėdoje (vokiškai Memel) yra gana fragmentiški, tačiau žinoma, kad XVIII–XIX a. mieste veikė kelios įtakingos organizacijos. Viena svarbiausių ir žinomiausių buvo ložė „Memphis“, kuri vienijo vietos elito atstovus – pirklius, laivų savininkus ir aukšto rango valdininkus. Masonų veikla šiame mieste buvo glaudžiai susijusi su miesto intelektualiniu bei socialiniu gyvenimu, o jų nariai dažnai prisidėdavo prie įvairių labdaringų iniciatyvų bei kultūrinio ugdymo.
 
Nors masonų ložių susirinkimai vykdavo uždaroje aplinkoje, laikomasi griežtų hierarchijos ir ritualų taisyklių, jų įtaka Klaipėdos vystymuisi buvo pastebima. Ložių nariai propagavo šviečiamąsias idėjas, laisvamanybę bei humanizmą, kas buvo būdinga to meto Europos masonų organizacijoms. Jų patalpos dažnai tapdavo vieta, kur neformaliai buvo aptariami ne tik filosofiniai klausimai, bet ir miesto ekonominės bei politinės aktualijos.
 
Per laiką, ypač keičiantis politinei situacijai XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje, masonų veikla Klaipėdoje susidūrė su įvairiais apribojimais. Kaip ir visame regione, masonų judėjimas buvo jautrus politiniams pokyčiams, o vėliau, nacių valdymo metais, ložės Vokietijoje ir jos okupuotose ar prijungtose teritorijose buvo uždarytos, o jų turtas konfiskuotas. Tai faktiškai nutraukė ilgą laiką trukusią organizuotą masonų tradiciją Klaipėdoje.
 
Šiandien apie buvusią masonų veiklą mieste primena tik istoriniai archyviniai dokumentai ir pavieniai architektūriniai reliktai. Nėra išlikę autentiškų masonų ložių pastatų, kurie funkcionuotų pagal savo pirminę paskirtį, tačiau šia tema domisi istorikai, tiriantys Klaipėdos krašto socialinę praeitį. Masonų istorija Klaipėdoje išlieka svarbi miesto kultūrinio paveldo dalis, atskleidžianti kosmopolitišką ir vakarietišką uostamiesčio orientaciją praeityje.
 
Maištinga Siela