Knyga: Pedro Simón "Dabar mūsų eilė"

 

Pedro Simon.  „Dabar mūsų eilė“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 276.

 

„Nes mes gyvenome rojuje. Mes buvome laimingi kaip dievai ir to net nesuvokėme (p. 262).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Daug kas man rekomendavo perskaityti Lietuvoje pamažu bestseleriu tampantį šiuolaikinio ispanų autoriaus Pedro Simon (g. 1971) romaną Dabar mūsų eilė (ispn. Los siguientes), kurį į lietuvių kalbą išvertė bene svarbiausių ispanakalbių literatūros vertėja Lietuvoje – Alma Naujokaitienė, o išleido BALTO leidybos namų leidykla. Buvau įspėtas, kad čia viena iš tų knygų, prie kurios reikia pasiruošti nosinaitę, nes labai paveiki, jautri ir egzistenciškai sukrečianti. Galbūt šįkart pasirodysiu šiek tiek kietaširdis, tačiau neišliejau nė vienos ašarėlės, tiesą sakant, knygą suskaičiau gana kietai sučiaupęs lūpas, nors ir buvo keletą vietų, dėl kurių norėjo širdis padilgčioti, tačiau visumoje knyga pasirodė ganėtinai vidutiniška, tad šiame įraše apžvelgsiu kas, kaip ir kodėl.

 

Įdomu, kad rašytojas Pedro Simon Ispanijoje pirmiausia išgarsėjo ne kaip literatas, bet kaip itin pastabus elitinis žurnalistas dienraštyje El Mundo (Pasaulis). Jo žurnalistinis tyrimų ciklas La España del despilfarro (Švaistanti Ispanija) pelnė jam Ortega y Gasset premiją, atskleidė dešimtis tuščių, milžiniškų sprendimų padarinių visoje šalyje – nuo niekam nereikalingų nenaudojamų oro uostų iki vaiduokliais virtusių kultūros rūmų. Autoriui labai svarbus humanizmas ir humanizmo temos. Daugelis jo parašytų romanų, kaip pats teigė, remiasi į darytus interviu su įvairiais žmonėmis, apie jų žemiškas problemas ir kančias. P. Simon itin taikliai save ir savo kartą apibūdina kaip „ypatingą sumuštinio kartą“: „Esame ta karta, kuri vaikystėje geriausią vietą prie stalo palikdavo tėvui, o dabar geriausią vietą palieka savo vaikui.“ Vaikų ir tėvų santykiai neišvengiamai pavaizduoti ir naujausiame autoriaus kūrinyje Dabar mūsų eilė, kurios tema sudaro tam tikrą romanų trilogiją, o šioji būtų trečioji dalis, nors papasakota visiškai atskira istorija. Beje, tai pirmasis autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

 

Romanas vaizduoja istoriją iš šių dienų Ispanijos tikrovės trijų senuko Antonijaus vaikų perspektyvos. Savo pasakojimą apie pablogėjusią Antonijaus sveikatą, šlapimo ir išmatų nelaikymą bei silpstančią atmintį savo slaugymo patirtimis ir tėvo prisiminimais dalijasi dukra Karmen, sūnūs Darijas ir Gabrielis. Išties tema gana artima ir mums, lietuviams, nes visi daugiau ar mažiau yra susidūrę su savo artimųjų slaugymo problemomis. Senstanti Ispanija, senstanti Europa ir Lietuva. Jeigu anksčiau paliegę ir jau prie gyvenimo pabaigos slenksčio žmonės būdavo išlydimi savose šeimose, tai dabar vis dažniau senukus jų artimieji patiki senelių namams, pensionatams ar prieglaudoms. Ekonomika ir darbo rinka iš esmės pakeitė požiūrį ne vien į šeimos santykius, bet ir požiūrį į senatvę: galima, anot kai kurių, senti oriai. Bet kas tas orumas, kas tave supa komfortas, bet iš esmės svetimi žmonės? Viena iš pagrindinių veikėjų – penkiasdešimtmetė senukų slaugytoją Karmen, kuri atsisako savo tėvą atiduoti prieglaudon dėl to, kad jai nesmagu, ką žmonės pagalvos, nes šioji slaugo svetimus, o negali prižiūrėti savo tėvo. Galiausiai vaikai sutaria, kad kas du mėnesius savo tėvą prižiūrės pakaitomis savo namuose.

 

Karmen daug galvoja apie tai, ką ji iš tikrųjų turėtų jausti plaudama savo tėvui užpakalį, kai šis jai pačiai plovė, kai ji dar buvo visai vaikas. Apie tą santykio apsikeitimą, rūpinimąsi, gėdos ir pareigos santykį Karmen nuolat mąsto, bandydama apibrėžti, kas ji dabar yra savo tėvui ir kas yra tėvas dabar jai pačiai, kaip šis santykis kito ilgalaikėje perspektyvoje. „Nes žmogus, ko gero, vienintelė gyva būtybė Žemėje bjaurisi savimi. Nešvari būtybė, teršia, viską dergia, tenkindama įnorius nuodija orą ir naikina kitų žmonių daiktus. Štai kas mes esame. Tie šūdai, kuriuos skubiai valomės, kad neprimintų, jog esame supuvę iš vidaus. Mane tai siutina. Jaučiuosi pavargusi. Užlipu ant svarstyklių ir atsidūstu. Kasdien vis pilnėju (p. 104).“ Karmen yra toji atsakingoji, ta, kuri kontroliuoja situaciją, nes iš jos daug tikimasi, kaip ji supranta, dėl to, kad ji vienintelė dukra, privalo labiausiai stengtis ir aukotis, nes ispanų moterims tai priimta iš kartos į kartą. Deja, Karmen pačios sveikata prastėja, jai atliekama kelio operacija ir ji pamažu supranta, kad nebėra tokia stipri ir sveika ir kad galbūt dar vienas dešimtmetis ir ji pati bus kaip tėvas, o jos sūnui Ugui teks ją prižiūrėti arba atiduoti į senelių namus.

 

Darijas – Antonijaus sūnus, nors ir šmaikštus ir žaismingas, tačiau jaučiasi nepateisinęs tėvo lūkesčių. Jis ne tik nesukūrė šeimos, neturi palikuonių ir dirba pakaitinius nekvalifikuotus darbus, bet ir yra alkoholikas, malšinantis savo nenusisekusį gyvenimą svaigalais. Jis taip pat rūpinasi du mėnesius tėvu, bando jį prablaškyti nuo kontrolės ir saugumo siekiančios sesers Karmen. „Neturėsiu prabangos atostogauti. Neturėsiu „Harley“ kaip Mindolas. Neturėsiu net motociklo. Neisiu pas brangų kirpėją. Neturėsiu gražaus namo <...> Tačiau turiu „Plus-Comfort“ fotelį savo seniukui. Štai ką pasiekiau. Ir šito nieks nepaneigs. Kad ir padedamas brolio, turinčio visko, ką čia išvardinau, ir dar užtektinai pinigų, kad šią pat akimirką imtų ir nusipirktų šimtą tokių fotelių (p. 124).“ Nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas Darijas pavydi broliui Gabrieliui pinigų, sėkmingo gyvenimo, todėl savaip bando suteikti tėvui prabangaus komforto, tad labiau nei tėvo emocine savijauta iš tikrųjų jis rūpinasi pačiomis sąlygomis.

Pedro Simon

 

Su vyresniuoju sūnumi Gabrieliu Antonijaus santykiai labiausiai komplikuoti. Gabrielius materialiai labiausiai apsirūpinęs iš jo vaikų, nuolat skraido iš Madrido į Miuncheną ir Majamį darbo reikalais, tačiau jo asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Jį po sūnaus Ernano nelaimės, po kurios jis liko prikaustytas prie lovos ir neveiksnus, paliko žmona Patrisija iš Argentinos, todėl jis samdo neįgaliam vaikui prižiūrėtoją. Dėl to, kad sūnus Ernanas būtent toks, Gabrielius kaltina savo tėvą Antonijų, tačiau neatsisako jo prižiūrėti, bet su tėvu jis atsitvėręs tylos siena ir bendrauja tik formaliai, vedinas vien tik šalto socialinio pareigos jausmo. „Ir toje kryžkelėje pasirinkau kitą pusę: užuot išvėdinęs namus ir įsileidęs šviesos, uždariau langus ir nuleidau žaliuzes. Su tavo mama susigūžėme, apsistatėme sienomis, ant durų pakabinome česnakus, sukandome dantis ir aš ne tik leidau neapykantai penėti mane it žąsį, numatytą ruoštis foie gras, bet ir leidau suvešėti absurdiškam keršto troškimui (p. 153).“

 

Dabar mūsų eilė iš esmės yra sudėtingos šeimos dilemos romanas, kurioje viduriniosios kartos atstovai sprendžia menkstančio tėvo likimą, permąstydami savo būties klausimus ir santykius ilgalaikėje prisiminimų perspektyvoje. Matydami, kad tėvo atmintis pamažu paveda, jie neskuba jam išlieti širdį, nebando kaip nors įprasminti ir tauriai išreikšti savo emocijas ar pakoreguoti savo elgesį, o tik atideda savo sprendimus į šalį, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime. Knygos pabaigoje po tėvo mirties pateikiami veikėjų laiškai, kuriuose staiga jie apsinuogina, yra kur kas atviresni, kupini atlaidumo, rūpesčio ir apgailestavimų. Romanas dažnai pateikia tą santykių modelį, kuris dominuoja sociume ir pačiame žmoguje. Kitaip sakant, nors romanas apie šeimą ir kartų kaitą bei atmintį, jis iš tikrųjų ir apie kiekvieno iš mūsų egzistencinę vienatvę, kuri atsiveria tarp išorinio pasaulio, kuriame daugelis iš mūsų atlieka socialinius vaidmenis ir tenkina lūkesčius, o viduje dažnai tai, kas reikšmingiausia, prislopinama dėl išorinių aplinkybių. Daugiau ar mažiau visi veikėjai jautrūs, savaip linkę į dvilypumą ir jaučia iš to kylantį egzistencinį nerimą, jog gyvenimas toks trumpas ir jame tiek daug nesėkmių ir trumpalaikių džiaugsmų ir visa tai dėl ko? Svarbus nereikalingumo jausmas, ateinantis iš to, kai senas žmogus pamažu ima jaustis savo vaikams našta: „Nes mano tėvas – iš NTT kartos. Ir tas Nenoriu Tau Trukdyti kentėjo it vandens į burną prisėmęs, guldavosi nutylėjęs apie tą savo atsijungimą, nepasidalijęs savo išgąsčiu, labos nakties, Darijau, sūneli, kaip sekasi, gerai, o tau, man viskas gerai, man visada viskas gerai, gerai pailsėk (p. 180).“

 

Pro buities ir atsakomybės šydą romane skverbiasi šeiminių santykių apmąstymas, kuris, manau, labiausiai ir žavi tuos skaitytojus, kurie atpažįsta tuos paprastus senatvės ir gyvenimo brandos dėmenis, leidžiančius suprasti gyvenimo laikinumą. Pačia bendriausia prasme juk Dabar mūsų eilė romanas yra apie bendruomeniškumo ir rūpinimosi be materialaus atlygio politika. Gal net ne politika, kuris tapo šeimos kontekste formaliai apibrėžiančius santykius žodžiu, kiek reiškiantį tarpasmeninį ryšį, grįstą ne vien paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu formaliai tvarkytis su senstančiais ir sveikatą prarandančiais tėvais, kiek apie to ryšio tikrumą, kylantį iš dėkingumo. Kiek iš tikrųjų tokių žmonių jaučia padėką ir dėkingumą tokioje situacijoje savo gimdytojams, o kiek iš tikrųjų vien tik rūpesčius, finansinį sunkumą ir baimės emocinį foną, gėdą bei pažeminimą? Laikai, kai savo vaikus skatiname vien ieškoti savęs, vien realizuoti, kreipti į savo asmenines kūrybines galias, tikslus ir uždavinius, kai įtaisome atžalas garbingiausioje stalo vietoje, nė nesumąstydami, kad taip juos įkaliname atskirtyje, neleidžiame atsigręžti nei į šeimą, nei į bendruomeniškumą. Tokie dažniausiai užaugę nesirūpina savo tėvais, juos tik formaliai uždaro į prieglaudas, aprūpina naujomis sofomis ir slaugėmis, numaldydami save, kad taip bus komfortabiliau jų iš gyvenimo išeinantiems tėvams.

 

Literatūriniu atžvilgiu romanas šiek tiek sentimentalus ir patetiškas. Autorius neužsižaidžia sudėtingomis literatūrinėmis formomis ar idėjomis. Socialinio pobūdžio romanas savyje talpina ir šeimos paslaptį, kuri tampa pagrindine šio romano intriga. Kitaip sakant, apie sudėtingas temas autorius kalba populiariojo romano maniera ir formomis, tad knyga gali būti nesudėtingai perskaitoma visokio amžiaus ir socialinio lygmens žmonių, tačiau jos emocinis fonas palieka nemažai susimąstymo, kad visoje šioje atpažįstamoje situacijoje esi ir tu pats kaip dalyvis. Taigi pagrindinė romano idėja perteikia skaudžią senstančios visuomenės realybę ir nelengvą naštą, kai suaugusiems vaikams tenka pasirūpinti savo senstančiais tėvais. Kūrinys jautriai žvelgia į šeimos santykius, atminties praradimą bei kartų kaitos dramą. Tai sukrečianti, bet vilties ir atleidimo ieškanti knyga apie neišvengiamą gyvenimo ciklą, kintantį laiką ir atmintį. Gal tai asmeniškai nebus metų skaitinys, tačiau žinau, kad apie šią knygą daug kas kalbės ir dalysis būtent kaip apie tokią, kuri bus verta būti tarp geriausių metų knygų.

 

Maištinga Siela