Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prakeiktieji" / "The Damned"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“ (angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson. Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką mitologiją.

 

Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų, kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net yra tikresni, nei atrodo...

 

Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą – draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis, grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais. Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.

 

Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas, naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį. Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maišagalvė" / "Baghead"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Rašydamas apžvalgas apie filmą pagaunu save galvojant, kiek laiko mano atmintyje išliks vienas ar kitas filmas. Neįtikėtina, tačiau peržiūrinėdamas 2019 metų čionai aprašytus filmus stebėjausi, kad nemažai kino juostų man kaip nematyti, neidentifikuoju žiūrėjimo patirties, net kai kurių pavadinimai išties stebina. Manau, kad vienas naujausių siaubo filmų „Maišagalvė“ (angl. Baghead) (2023) bus vienas iš tų, kurių net šių metų pabaigoje neprisiminsiu.

 

Šiaip tie tamsūs ant vieno kurpalio susukti siaubo filmai mane iš vienos pusės labai masina, ypač kai esu pavargęs po darbų ir bežiūrint nebus gėda užmigti, todėl renkuosi siaubo trilerius, nes jie paprastai primityvoki, viensiužečiai su nuspėjamais charakteriais. „Maišiagalvė“ joks išskirtinis, sakyčiau, tipiškai nišinis filmas, skirtas fonui.

 

Tiesa, norisi retsykiais pagirti filmo idėjas, kurios, deja, nevirsta „paturtbintais“ scenarijais ir nežinia dėl ko... Dėl negabių scenaristų ar režisierių, o gal dėl lėkšto kino kampanijos užsakymo, kur režisierius gauna finansavimą tik tiek, kiek kampanija mato filmo potencialą, kitaip sakant, jį sužlugdo. Visgi toji moteris didžiulio ir seno namo rūsyje su maišu ant galvos, įkalinta už raganavimą prieš 400 metų, buria ir įtraukia su mirusiais pasikalbėti trokštančius veikėjus. Nežinau savo pažįstamų rate, kas išvis norėtų pakalbėti su kokiu mirusiu giminaičiu, todėl man nesuprantamas tas maniakiškas veikėjų troškimas prievartauti maišagalvę ir kalbėtis su dvasiomis, kurioms tauzija nesąmonės. Bent jau paklaustų: kur pakasei milijoną?! Būtų prasminga. Bene keli veikėjai filme pasako, kad nori su artimaisiais atsisveikinti, taigi dėl sentimentų, biliūniškos sąžinės ir dėl to neįdomu. Tai ko neatsisveikinai prie karsto ar nebuvai mielaširdingesnis, kai šie buvo dar gyvi? Neatrodo, kad veikėjai norėtų kaip nors numalšinti kaltės jausmą, nors scenarijus būtent liguistai kelia šį motyvą kaip pagrindinę filmo varomąją idėją. Šiaip kvaila pagrindinė veikėja, kvaila maišagalvė, kvailas tėvas ir kvailas kaimynystės vyrukas... Lyg ir suvokia kuo rizikuoja, tačiau kaip prisukamos balerinos dirbtinai sukasi apie pernelyg akivaizdžiai suformuluotus banalius veikimo principus.

 

Kita vertus, nėra ko norėti, juk filmas lėkštas ir jis nesugeba daugelio žiūrovų patenkinti. Baisiausia, kad pagrindinė veikėja toli gražu nieko nebijo ir naktį ryžtasi nakvoti, žinodama, kad į namus bet kada gali įeiti vyrukas, o rūsyje gyvena kažkokia moteris. Nei policijos, nei natūralios savisaugos, tiesiog vienas didelis pigus neįtikinamas teatras. Gaila tik vieno: neužsnūdau ir teko tai susiurbti iki paskutinės minutės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventovė" / "Sanctuary"

 Sveiki,

 

Yra tokių neįpareigojančių filmų, kuriuos norisi žiūrėti sekmadienio vakare be didesnio sunkumo, pasiduoti, kitaip sakant, trilerio aštriam siužetui, kuris įtrauktų ir jaudintų vien savo aštria dinamika. Maždaug to tikėjausi iš erotiškai pulsuojančios kino juostos „Šventovė“ (angl. Sanctuary) (2022), kurį režisavo Zachary Wigon.

 

Istorija nufilmuota viešbutį primenančiame paviljone ir jam tereikia vos dviejų aktorių. Turtingas viešbučio verslo paveldėtojas Halas žaidžia erotinį vaidmenų (nuolankiojo ir dominuojančiosios) žaidimą. Halui tai tam tikras būdas išsivaduoti iš tėvo paliktos traumos, taip jis suvokia savo gijimą ir, aišku, dėl to patiria lytinį susijaudinimą. Kas toji Rebeka? Verslininkė? Prostitutė? Aukštas seksualines paslaugas turčiams teikianti palydovė? Sunku tame filmo fone supaisyti, o galiausiai neaiškumas ir neapibrėžtis tampa viso filmo varomuoju varikliu.

 

Filmas prasidėjęs nekaltu vaidmenų žaidimu perauga į psichologinio smurto vaidmenis. Rebeka pradeda reikalauti 6 milijonų, arba ji paviešins jų sekso įrašus. Prasideda tikra smurtinės istorijos drama, kurioje nebeaišku, ar čia vaizduojamas dar seksualinis improvizuotas scenarijus, ar iš tikrųjų veikėjai bando susitarti. Man regis, kad filmo esmė buvo perteikti tų ribų nebepaisymą, sumaištį, kai žaidimas perauga į santykius, o santykiai į žaidimą. Veikėjai taip įpratę žaisti kuris kurį, kad net susitarimus bando išspręsti tik jiems suprantama psichologinės prievartos kalba.

Šiaip tikėjausi ne tokios profaniškai teatralizuotos istorijos. Tikriausiai tas psichologinis cirkas, kurį tenka žiūrėti, yra teatrinė metafora, kuri bando kalbėti vėlgi apie vyro traumas, galią ir primestus lūkesčius. Iš tikrųjų erotiškai filmas skystokas, jis iš esmės idėjiškai ir dvasiškai negyvas, nėra įdomesnės provokacijos, vien tik nuspėjamas beprotiškas ir vienkryptis psichologinis smurtas vienas prieš kitą, masinant vienas kitą patyčiomis ir grasinimais. Tik klausimas: ar tai išlaisvina veikėjus, ar dar labiau kuria toksiškus santykius ir gyvenimo lėlių namelyje iliuziją? Vos įpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, nes paprasčiausiai neįtraukia į intrigas. Filmas, kuris laikosi ant vieno siūlo: tai kuris kurį nugalės ir kuris palūš?

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio šviesa" / "Prey for the Devil"

 

Sveiki,

 

Žiauriai juokingu pavadinimu siaubo filmas „Velnio šviesa“ (angl. Prey for the Devil) (2022) tikriausiai pritraukė ištisą tuntą žiūrovų. Turiu galvoje tuos, kurie išties mėgsta siaubo filmus ir vedini „Egzorcisto“ bei kitų kultinių filmų, kurie anuomet padarė įspūdį, nė nemirktelėję pasirinko žiūrėti ir „Velnio šviesą“. Režisierius Daniel Stamm, galima sakyti, yra šio žanro profesionalas (žinoma, ne kokybės, o kiekybės prasme), nes pastaruoju metu dirbo prie panašaus turinio serialų, o mes jį labiau žinome kaip siaubo filmo „13 nuodėmių“ (2014) kūrėją. Pastarąjį filmą teko matyti irgi, tačiau net kankinamas elektra negalėčiau atpasakoti, kas tame filme dėjosi, nes paprasčiausiai nebeatsimenu, kadangi nepadarė jokio įspūdžio.

 

„Velnio šviesa“ pasakoja apie jauną peroksidinę (auč!) vienuolę, kuri vaikystėje patyrusi mamos apsėdimą, bando vyriškoje kunigų seminarijoje pralaužti lyčių standartus ir tapti... egzorciste vien tam, kad kažkaip išgydytų savo traumas, suprastų, kaip veikia demoniškosios jėgos, kurių šiame filme pilna ant kiekvieno kampo. Visgi moteris iškart pajaučia, jog turi įtaigos galią ir blogis jos klausosi, tą suuodžia ir įvardija bažnyčios tarnai. Visgi filmas prikaišiotas ir aplipintas šiam žanrui būdingų klišių, kurios stelbia filmo turinį. Vos tik bandai įsijausti į istoriją, bet suvoki, kad ta personalizuota sesers Anos istorija neveža net iki Rietavo, o ką jau kalbėti apie Mažeikius, tad pamažu darosi juokinga. Jeigu filmo pradžioje dar galima jausti pastangų kurti intrigą, tai pabaigoje tampa kakofoniška Užgavėnių pasiutpolkės parodija, kai Ana, įkritusi į požemių švęsto vandens baseinėlį, pati išsivaro velnią.

 

Manau, su šiuo filmu beveik viskas arba blogai, arba labai labai „ties riba“, nes scenos komponuojamos kaip iš vadovėlio „Sukurk prastą siaubeką, kurį vis tiek visi žiūrės“. Galiu tik pasidžiaugti, jog šalia viso šio siaubo filmo pompastikos neseniai užgimė aukštesnio siaubo filmo bumas („Vyrai“, „Paveldėtas“, „Motina!“, „Ne“ ir kt.), o tai, kas yra „Velnio šviesa“, jau galima laikyti nurašytu broku. Dieve mano, tik nesugalvokite mokėti už šį „šedevrą“ pinigų, geriau atiduokite juos man.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlaitė: pirmoji auka" / "Orphan: First Kill"

 Sveiki,

Reikėjo daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl. Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.

 

Istorija pasakoja pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje, apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti, tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“ tęsiniu.

 

Filmas beveik komiškai sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to, kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką, kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man išvis nemotyvuotas...

 

Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo, kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į diletantišką ir prastą režisūrą.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela