Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prakeiktieji" / "The Damned"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“ (angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson. Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką mitologiją.

 

Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų, kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net yra tikresni, nei atrodo...

 

Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą – draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis, grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais. Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.

 

Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas, naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį. Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: Džimio salė / "Jimmy's Hall"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Džimio salė“ (angl. Jemmy‘s Hall) (2014). Na, su režisieriumi Ken Loach jau susipažinau seniai ir tai nebe pirmas jo matytas režisūrinis darbas. Pirmasis – „Miežius siūbuojantis vėjas“, „Angelų dalis“ buvo rodomi įvairiuose Lietuvoje filmo festivaliuose. „Džimio salė“ šiemet pasirodo „Scanoramoje“.

Šiame filme, kaip ir „Miežius siūbuojantis vėjas“, režisierius vaizduoja Airijos istorinius etapą. Šįkart ne partizaninį karą, bet kitokį konfliktą – Airijos ateistų, laisvamanių piliečių susirėmimą su religija. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo, kai Airija neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Britanijos, provincijos buvo gana atsilikusios, ten nebūta jokių pramogų, apleistas švietimas, todėl žmonės patys norėjo kurti savo kultūrą, todėl apleista Džimio pašiūrę primenanti salė tapo laisvosios kultūros vietovių centru. Filmas apremtas tikrais įvykiais. Tačiau religija norėdama išlikti dominante ėmėsi kryžiaus žygį, kad tik ši „velnio skylė“, būtų uždaryta...

Šiaip iš tikrųjų nebloga medžiaga. Rodos, pernelyg istoriškai smulki ir nereikšminga, tačiau mažuose dalykuose režisierius aptiko kino vertos medžiagos. Prisipažinsiu, kad man kur kas labiau patiko filmas „Angelų dalis“ apie viskio degustavimą, nei šis, tačiau nenoriu pasakyti, kad filmas prastas ar nevykęs. Iš esmės patiko. Savitas, atpažįstamas režisierius, turintis kaip visada ką papasakoti apie Airiją. Neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei vaidybai, nei medžiagai – tiesiog skonio reikalas, ar Jums patinka tokios istorijos, ar jomis Jūs sugebate žavėtis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela