Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana
neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“
(angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson.
Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame
filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką
mitologiją.
Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man
patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai
sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX
amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo
vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės
krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų,
kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta
laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai
pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai
mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net
yra tikresni, nei atrodo...
Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą –
draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis,
grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali
įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais.
Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti
draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.
Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai
įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti
visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios
atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas,
naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai
manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo
pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku
įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai
paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį.
Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.
Štai ir atėjo diena, kai
sužiūrėjau ketvirtąjį „Sostų karų“
dar kai kur verčiamo kaip „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezoną. Išties 10 serijų nėra jau tiek ir daug,
kai serialas įtraukia ir nebepaleidžia. Net to staigiai suryto laiko negaila,
tad skubu greit pasidalyti šio sezono įspūdžiais.
Ir ką aš vėl galiu
pasakyti? Šiame sezone visko daugiau, greičiau, įdomiau, efektyviau! Šiame
sezone kaip niekad daug batalinių kovų, taigi ir veiksmo. Vien praktiškai devintoji
serija be pertrūkio skirta Šiaurės sienos kovai, todėl veiksmo mėgėjams tai
tikra puota. Iš tikrųjų net nebesuskaičiavau, kiek žmonių mirė šiame sezone,
bet tai ir tikriausiai nesvarbu: Skalikas, karalienė, žindusi dešimtmetį,
karalius Džefris ir dar daug kitų personų, kurie tik ką buvo spėję atsirasti
kaip nauji personažai ir tokie įdomūs, kad jų pasitraukimas, nespėjus parodyti,
ką jie iš tikrųjų sugeba, kaip antai tas brunetas kovęsis už Neūžaugą ir per
savo sentimentalumą netikėtai pralaimėjęs kovą.
Iš esmės šiame sezone Neūžaugos
padėtis įdomi ir įtempta, jis kaltinamas sūnėno (taigi ir karaliaus) nužudimu.
(Ak, pagaliau nudaigojo tą Džefrį!), kas, aišku, sukėlė ištisą virtinę įvykių –
karalienė pasakė tėvui, kad ji myli savo brolį dvynį ir t. t. Išties Neūžaugos
personažas, kad išsisuks nuo mirties bausmės, buvo lyg ir savaime suprantama,
juk šitoks puikus personažas, tačiau, kad jis taip puikiai susidoros sezono
pabaigoje su intrigantais, net nesitikėjau. Jau beveik tampa aišku, kad Starkų
giminei pabirus po septynias karalystes nelemta susikirsti dar ilgai, nes vos
tik seserys (Arija ir Sansa) priartėja arba luošys su Džonu Sniegu, tuoj kas
nors perbėga per kelią ir jie nepasimato. Tai iš esmės truputi lyg ir erzina,
nes sukuria siužetiškai gumos tempimo įspūdį, bet sezone yra labai daug gerų
atperkančių dalykų. Kokie jie?
Žinoma netikėtos mirtys,
netgi labai svarbių personažų. Vis stipriau didėjantis didingo epo įspūdis –
augantys drakonai, batalinės kovos, vis daugiau vaizdavimo mitinių būtybių
(milžinai, baltieji klajūnai ir t. t.). Bet iš kitos pusės šiame sezone, bent
jau man, žinomų personažų mirtys jau nebestebina, kad ir Džono Sniego merginos
mirtis, kuri kažkodėl nesukėlė gailesčio, gal dėl to, kad ne nuo pirmojo
sezono? Nežinau. Kol kas mano didžiausias dėmesys ir įdomumas tebėra Pietuose,
kad ir kaip bebūtų stipriai akcentuojama Šiaurė, karalių intrigos man lyg ir
labiau patinka, gal dėl pavojingai nedorų personažų? Juk šiaurėje viskas ir
taip aišku: yra varnai-saugotojai, vadinasi, gerieji ir yra laukiniai,
vadinasi, blogieji ir baigtas kriukis.
Karalius turėjo vesti Sansą Stark, o vedė vieną mano mėgstamiausių veikėjų - Mardžerę Tyrelę.
Smagu.
Kur aš jį mačiau? Pasirodo, tai aktorius iš serialo "Juodoji našlaitė".
Kaip visada daug kančios ir smurto.
Lordas smirdžius.
Gražių merginų netrūksta.
Naujas veikėjas, įdomus ir charizmatiškas, o tiek neilgai išbuvo gyvas...
Arija kaip visados keliauja...
Valio, Džefriui amen.
Akimirkai įsivaizduokime, kad jie vaidina šiais rūbais...
Drakonų motina šį sezoną
atrodo šiek tiek pasyvi, praradusi ambicijas susigrąžinti geležinį sostą, bet
kitų problemų jai netrūksta: išdavystė, naujos karalystės valdymas, bet
didžiausias jai galvos skausmas yra kaip ant mielių augantys drakonai, kurie
jau buvo taip „nucackinti“, kad pradeda nebeklausyti pačios Drakonų motinos,
todėl galiu visai pagrįstai įtarti, kad ateityje drakonai jai gali pridaryti
dar ir daug žalos, nei naudos. Vienas įdomiausių dalykų – baltieji klajūnai,
prisikėlę numirėliai, kurie kažkaip atsirado šiaurės lygumose, bent jau tą
galima įtarti, kai šie užpuolė kitų akimis regintį specialiųjų poreikių (!)
turintį berniuką su „chėbryte“.Kažkodėl
neišvengiamai įtariu, kad drakonai susidurs su baltaisiais klajūnais, nors
vėlgi siužetas nenuspėjamas, tikiuosi, kad knygos autorius turi paruošęs kur
kas įdomesnių siužetinių gudrybių, nei galiu numatyti.
Ak, tiesa, toks
personažas, kažkada buvęs lordas, dabar ponas Dvokas, išties įdomus. Į jį netgi
sadistiškai įdomu žiūrėti, reiškia, kaip kankinimais paveiktas vyrukas
ištikimai pajungtas žeminančiai tarnystei. Tokie personažai, kurie buvo pasiekę
socialiniu atžvilgiu lubas ir staiga tapę prastesni už šunis yra ir tikriausiai
bus dar ne vienas, ir tai žiūrovą išties džiugina ir linksmina. Štai Raudonoji
moteris, žynė, šiame sezone atrodė be intrigos, na, išskyrus tai, kad naktis
tamsi ir kupina pavojų, ir kad toliau manipuliuoja visais į sveikatą ir tuo
mėgaujasi, nieko įdomesnio su ja neįvyko, bet... Bet kaip visada galima įtarti,
kad laikui atėjus, ji šaudys dar iš savos patrankos.
Ką gi. Šis sezonas ne tik
greitesnis, bet ir prabangesnis, investuota daug, tačiau, kiek girdėjau, kiti
likę sezonai bus dar beprotiškesni ir ne ką prastesni, todėl nieko nelaukdamas
kibsiu į penktąjį sezoną, juk naktis tamsi ir kupina pavojų.
