Vakar,
ko gero, pamačiau geriausią „Sostų karų“ seriją – ilgą karo simfoniją su
preliudija, ilga įtampos kova, kulminacija ir, žinoma, pabaiga. Tiesą sakant,
po serijos kiek liko keistas jausmas. Žiūrint atrodė, kad scenarijaus autoriai
ir kūrėjai tiesiog naikina tai, ką taip ilgai žiūrėjome, puoselėjome, matėme
juos augančius, išduodančius, pasitikinčius ir visiškai sugniuždytus, o dabar
jie, personažai, kovoja drauge ir vienas po kito miršta kaip su koja permynus
persirpusias vynuoges tirštame kubile... Apokalipsinė simfonija.
Žinoma,
kiek staigi ir netikėta serijos pabaiga vėl diktuoja naują eigą ir ritmą. Net
nebandau įsivaizduoti, kiek šioji didelius lūkesčius pateisinusi serija kainavo
kūrėjams. Ir kiek kantrybės bei strateginių sprendimų reikėjo jai sukurti. Bet
kokiu atveju, buvo verta vien dėl tų emocijų žiūrėti visą serialą, nors jis dar
net nesibaigė, tačiau po vakarykštės batalinės serijos apima jausmas, kad
viskas jau tikrai ir baigėsi – mirtis su baltaisiais klajūnais pasibaigė,
beliko tik kaip per akciją „Darom“ susišluoti šiukšleles ir pasiimti Geležinį
sostą, susitvarkyti likusių gyvųjų meilės santykius. Bijau, kad likusios
serijos nebebus tokios jau įdomios, bet žiūrėti tikriausiai vis tiek verta.
Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo
apipiltas neseniai praėjusiais Emmy
apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o
štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir
žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę.
Visgi šeštasis sezonas,
kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga.
kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą,
serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio
projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo
sezono įspūdžiais.
Gal šįkart pradėsiu nuo
to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai
kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai
buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart
žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone
nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš
kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas
atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio
sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.
Žinoma, galima ginčytis
ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip
vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių
aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis
Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau,
o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai
baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus,
žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina.
Nekalbu apie siužetišką
nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai,
tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms
atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo.
Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir
jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu
Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs
Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė –
išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir
tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo
kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.
Žinoma, paskutinės
serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės –
vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas
atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark
vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man
gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti
ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta
pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir
pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau,
kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi
trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių
kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau
puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti.
Šiaip ar taip, nepaisant
gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir
daugelis žiūrovų, septintojo sezono.
Pagaliau baigėsi ilgai
trukęs balsavimas dėl geriausio, Jūsų manymu, TV serialo per pastaruosius 8-5
metus. Gaila, kad į balsavimą negalėjau įtraukti daug serialų pavadinimų, tad
stengiausi pačius populiariausius, tad rezultatai yra tokie, kokie yra.
Balsavime, kuris truko
daugiau nei pusmetį, prabalsavo 397 asmenys, kurie iš pasirinkto serialo sąrašo
galėjo rinktis Jiems patinkantį arba patinkančius kelis variantus. Kad ir kaip
bebūtų keista, daugiausia Jūsų balsų surinko (be kategorijos „kiti serialai“)
serialas „Sostų karai“ – 73 jūsų balsų, o tai sudaro 18 procentų visų balsų.
Taip pat, Jūsų nuomone, geriausi serialai yra: „Bręstantis blogis“ – 72 balsai,
„Amerikietiška siaubo istorija“ – 71 balsas, „Vaikščiojantys negyvėliai“ – 52, „Vampyro
dienoraščiai“ – 51.
Daugiau pozicijų su
rezultatais matote viršuje esančioje lentelėje.
Kas gero įvyko penktajame
„Sostų karai“ (Sostų žaidimas)
(angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma
pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl
bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo
ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau
šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių
tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su
sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...
Iš esmės šis postūmis
neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį
siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek
keistis.
Didingi vaizdai, atveria
viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau
žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir
ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta
esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis
absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva
manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai
veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša
religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku,
kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios
interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei,
kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių
personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas –
motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei
Lenai Headey!
Nauji veikėjai...
Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.
Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.
Arija mokosi keisti pavidalus.
Slibinai užaugo.
Ištikimas iki kaulo smegenų.
Esminės permainos karaliaus mieste.
Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.
Neužauga ir Drakonų motina?
Neužauga Lansteris
niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai
potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir
žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis
pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra
šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti
Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką,
bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista,
nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais
paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau
prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...
Sansa! Ištekėjo už
sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis
išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip
kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis
tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau
pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama
numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek
nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą,
tiesiog Arija, gyvenanti sau.
Sunku „Sostų karus“
analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar
mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga
tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus
senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu
pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną.
