Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjas, siūbuojantis miežius" / "The Wind That Shakes the Barley"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley) (2006 m.). Taigi, pagaliau ir vėl filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro. Tai airių režisieriaus Ken Loach filmas su labai man gražiu pavadinimu, kuris aišku turi metaforinę reikšmę. Patiko ir šis filmas, nes nieko panašaus ir nebuvau matęs apie Airijos ir D. Britanijos karą ir nesutarimus. Ilgą laiką Airija buvo Britanijos sudėtyje ir pats režisierius ir pasakęs, kad šį filmą kūrė būtent tam, kad prabilti apie tiesą, kad ir Britanija iki pat xx amžiaus vidurio buvo imperialistinė valstybė – grobė, žudė, okupavo.

Filmas išties stulbina savo režisūra ir istoriniu kontekstu. Sunku pasakyti, kiek joje tiesos, kiek melo, tačiau istorija man pasirodė įtikinama ir netgi priminė man lietuvių partizaninį karą su okupantais. Taip, filme yra žiaurių scenų – viena iš tokių yra kankinimo scena, kada replėmis plėšomi žmogaus nagai. Ar jums nepanašu į KGB tardymus? Man tai panašu. Šiaip filme jaučiasi Airijos gamta, kalvos, keliukai, keista „nelietuviška“ žolė, akmeningos lygumos. Žiaurus britų elgesys su airiais rėžimo metu iššaukia pasipriešinimą ir Airija stoja prieš Čerčilio vykdomą politiką ir smurtą visoje Airijoje.

Vienas ryškiausių aktorių šiame filme – Cillian Murphy, kuris atlieka karštakošio Deimeno vaidmenį. Patiko šis aktorius ir ta jo mieguistiška veido povyza... Šiaip filmas man labiausiai patiko dėl istorinio konteksto, airiško dvasingumo ir kovos. Filmas kontraversiškas, jis nepuola vien tik britus, bet kartu kritikuoja ir suskaldžiusią pasipriešinimo Airiją, nes tai, kas dėjosi britams išvažiavus iš Airijos, buvo kažkas panašaus į pilietinį karą, tačiau režisierius to toliau nebeanalizuoja ir ačiū Dievui, nes filmas ir taip vienoje vietoje, manding, pasirodė užtęstas, jį būčiau sutrumpinęs 20 – 30 minučių, nes tos patriotinės airių kalbos ir pasitarimai buvo perdėm nuobodūs, o šiaip tai tikrai gan stiprus ir įdomus filmas, bent jau man, jei susidomėjote, tai rekomenduoju pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.5 


 

Jūsų Maištinga Siela