Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mara" / "Mara"

Sveiki,

Daugelis man rekomendavo siaubo filmą „Mara“ (angl. Mara) (2018) kaip ganėtinai neblogai įtraukiantį siaubo filmą, kuris savo istorija lenkia daugelį panašaus žanro vidutiniokų. Istorija pasakoja apie detektyvų srityje dirbančią teismo psichologę, kuri sprendžia vieną nužudymą, bet netrukus įsivelia į mistinę istoriją apie sapnų demonę Marą. Filmo medžiaga remiasi viduramžių pasakojimais ir teorijomis apie miego paralyžių, kurio metu ateina demonas ir sėdi tau ant krūtinės...

Pagrindinį vaidmenį sukuria simpatinga aktorė Olga Kurylenko, tačiau ji tampa dar viena, sakyčiau aktore-auka, kurią priviliojo į abejotinos vertės kino projektą. Taip, medžiaga intriguojanti, taip, yra tikrai ką papasakoti apie miego paralyžių, bet... Pradėkime nuo to, kad scenarijus apsiriboja klišėmis – būtinai detektyvinė aplinka, būtinai psichūškė, būtinai kaltės jausmas, būtinai žavi ir jauna (liekna!) pagrindinė herojė, kuri be pastangų gali kelti seksualinį geidulį... Atmetus šiuos scenarijaus pasirinkimus ir tipinę siaubo filmo aplinką, į akis krenta šabloninė atmosfera, sakyčiau, dar nuo 1995 metais pasirodžiusio išties puikaus panašaus žanro filmo „Septyni“. Psichologiniai sprendimai, apie tikėjimą ir netikėjimą, apie per daug akivaizdžių veikėjų požiūrio kaip mokyklinukui suskaldymą aš tiesiog patylėsiu, kadangi tai rodo neišplėtotos, nesukristalizuotos, tingios ir abejotinos režisūros pakraipą, kuri skirta siaubo filmų rinkos „užkišimui“.

Kaip ir neseniai matytas siaubo filmas „Hanos Greis egzorcizmas“, taip ir „Mara“, yra absoliučiai vienkrypčiai filmai, kuriuos kaip lengvus pusfabrikačius spjaudo Holivudo fabrikas neišrankiems, neišsilavinusiems žiūrovams sukelti pasitenkinimo efektą – noriu, kad šokiruotų, bet noriu, kad būtų ir patogiai viskas atpažįstama. Tai tikriausiai ir yra visos amerikietiškos siaubo filmų industrijos prakeiksmas – užsakomi filmai pagal pageidavimus, nustekenant bet kokį režisierių originalumą.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela