Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje" / "Scary Stories to Tell in the Dark"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas bandymas susigrąžinti vaikystėje patirtą Helovino meto kino skonį, kada anuomet, kaip ir daugelis lietuvių, tiesiog sugulę ant lovų ir sofų, fotelių ir grindų su paminkštinimais, eilinį kartą žiūrėdavo kokį nors „Fokus pokus“ (1993) ir manėsi, kad geresnio helovininio filmo nebūsią. Kažin ar po tiek metų įstengčiau pažiūrėti „Fokus pokus“ iki galo? Nežiūriu į nugludintus filmus, todėl renkuosi tai, kas nematyta ir nauja ir tai šįkart neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (angl. Scary Stories to Tell in the Dark) (2019).

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad filmas sukaltas remiantis būtent ta sena „Fokus pokus“ ir kitų klasikinių filmų kaip antai „Kukurūzų vaikai“ nostalgija. Filmo vyksmas kaip „Keisti dalykai“ seriale arba siaubo dalyse „Tas“ – vaikai, kurie kapstosi po siaubų pasaulį, bando save išgelbėti, tačiau suaugusieji jais netiki... Jau vien dėl to, kad pagrindiniai veikėjai yra vaikai, galima tikėtis, kad filmas nebus toks baisus, kokio būtų galima tikėtis. Taip iš esmės ir yra. Jis skirtas pramoginei rinkai: truputį dinamikos, truputį paauglių patyčių, truputis siaubų ir truputis nuotykių, santykių, pirmųjų meilių... Žodžiu, viskas po truputį, bijant prarasti bent dalį masinės auditorijos, kuri neis į šį filmą, nes nėra vieno ar kito pasakojimo elemento, todėl bandoma „sumesti“ viską.

Tiesą sakant, filmo pradžia gana nemažai žadanti. Jaučiasi ir kokybė, ir istorijos tempas, ir dinamika, tačiau greitai įtampa išblėsta ir po vaikino virtimu kaliause darosi jau nuobodoka, nes žinai daugiau ar mažiau, kas vyks toliau. O toliau mirčių vis daugės, suaugusieji išprotės ieškodami žudiko, kol galiausiai vaiduokliai atleis už viską ir praeities skausmas bus numalšintas... Iš tikrųjų primena siaubo „Tas“ serijas, tik gal šis filmas prastesnis, nes siauresnis siužetas, kai kurie siaubo elementai, kaip antai lakstymas po raudonus ligoninės koridorius bandant pabėgti nuo pabaisos jau tikrai matyti, bet kantriesiems žiūrovams, manau, tai nė kiek neklius.

Vertinant visumą, galima teigti, kad tai tikrai netaps siaubo kino klasika, tačiau filmas nebus nurašytas ir į siaubo filmų sąvartyną, kaip neseniai mano matytas pigus „Ilajus“ (2018), šitas turi bent už ko užkabinti masinį žiūrovą. Tiesa, patiks ir Lanos Del Rey gerbėjams, nes pagrindinė reklaminė daina, skambanti filmo pabaigoje „The Season of The Witch“ yra būtent dar vienas atlikėjos perliukas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrodimas" / "The Autopsy of Jane Doe"

Sveiki,

Vat būna – šast! – ir blyksteli kažkas netikėto siaubo filmo rinkoje. Prieš pusmetį matyta gana novatoriška „Ragana“, kuri dažną lietuvį kažkodėl paliko abejingą, šįkart tas abejones lyg ir sugriovė filmas „Skrodimas“ (angl. The Autopsy of Jane Doe) (2016), kuris lyg ir nieko naujo nežadėjo – dar vieną klaikiai nuobodžią pilną patologinių (atseit baisių) vaizdinių iš morgo arba pasakėlės iš rūsio, tačiau režisierius kažkaip pasistengė nevažiuoti greitkeliu, o aplenkti jau iki gyvo kaulo įgrisusias ir padlaižiaujančias siaubo juostas ir praminti savo takelį.

Taip, neįmanoma nepastebėti minimalų filmo biudžetą – be masinių scenų, pigios izoliuotos erdvės, menkai žinomi aktoriai, todėl vien minimaliomis lėšomis bandoma kurti kažką iš dalies kitokio. Kaip kažkada „Bleiro ragana“ (1999) ar „Paralnormalus aktyvumas“ praktiškai „iš nieko“ sukūrė savitą atmosferą, kurią po to ėmė ir nuvalkiojo šimtai kitų prastų filmų. Tiesą sakant, „Skrodimas“ lyg ir koks „Lozoriaus efektas“ (oi, koks nevykęs filmas!) žadėtų staigų nemirtingųjų ir blogio sugrįžimą į žmogaus kūną, bet ne, filmas laikosi ant iliuzijos idėjos, nors ir panaudotos visos senos tokio siaubo filmui būdingos gudrybės, tačiau scenarijus kažkaip skausmingai nenučiuožė žingsnis po žingsnio nuspėjamu valso ritmu. Scenarijus išties vertė spėlioti, analizuoti skrodimą, daryti kartu su skrodikais keisčiausias prielaidas, kurios privedė prie išties keistų teorijų apie merginą ant skrodimo stalo. Būtent intelektualioji kone detektyvinė šerlokiškos mąstysenos būdas filmą išgelbėjo nuo kracho ir pakylėjo į visai kitokį žiūrėjimo lygmenį. Na, o siaubo efektai... Žinoma, buvo galima išvengti kai kurių banalybių, tačiau nepaisant kai kurių banano žievių, režisieriui pavyko išgauti atsargumo, netikėtumo ir tuoj įvyksiančio nesuvaldomo siaubo protrūkį.

Kad ir kaip siužetiškai norėtųsi kitokio finalo, tačiau galbūt toks pasirinkimas visgi buvo teisingas, tik labai bijau, kad šis pripažintas projektas tuoj sulauks skausmingos trydos ir pažirs visokiausi prasti tęsiniai, o to labai nenorėčiau, nes kaip siaubo filmas ši juosta man patiko, nes sukėlė šiurpuliukų, kurių paskutinįkart jaučiau žiūrėdamas „Išvarymo“ antrąją dalį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb; 6.9

Jūsų Maištinga Siela