Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrodimas" / "The Autopsy of Jane Doe"

Sveiki,

Vat būna – šast! – ir blyksteli kažkas netikėto siaubo filmo rinkoje. Prieš pusmetį matyta gana novatoriška „Ragana“, kuri dažną lietuvį kažkodėl paliko abejingą, šįkart tas abejones lyg ir sugriovė filmas „Skrodimas“ (angl. The Autopsy of Jane Doe) (2016), kuris lyg ir nieko naujo nežadėjo – dar vieną klaikiai nuobodžią pilną patologinių (atseit baisių) vaizdinių iš morgo arba pasakėlės iš rūsio, tačiau režisierius kažkaip pasistengė nevažiuoti greitkeliu, o aplenkti jau iki gyvo kaulo įgrisusias ir padlaižiaujančias siaubo juostas ir praminti savo takelį.

Taip, neįmanoma nepastebėti minimalų filmo biudžetą – be masinių scenų, pigios izoliuotos erdvės, menkai žinomi aktoriai, todėl vien minimaliomis lėšomis bandoma kurti kažką iš dalies kitokio. Kaip kažkada „Bleiro ragana“ (1999) ar „Paralnormalus aktyvumas“ praktiškai „iš nieko“ sukūrė savitą atmosferą, kurią po to ėmė ir nuvalkiojo šimtai kitų prastų filmų. Tiesą sakant, „Skrodimas“ lyg ir koks „Lozoriaus efektas“ (oi, koks nevykęs filmas!) žadėtų staigų nemirtingųjų ir blogio sugrįžimą į žmogaus kūną, bet ne, filmas laikosi ant iliuzijos idėjos, nors ir panaudotos visos senos tokio siaubo filmui būdingos gudrybės, tačiau scenarijus kažkaip skausmingai nenučiuožė žingsnis po žingsnio nuspėjamu valso ritmu. Scenarijus išties vertė spėlioti, analizuoti skrodimą, daryti kartu su skrodikais keisčiausias prielaidas, kurios privedė prie išties keistų teorijų apie merginą ant skrodimo stalo. Būtent intelektualioji kone detektyvinė šerlokiškos mąstysenos būdas filmą išgelbėjo nuo kracho ir pakylėjo į visai kitokį žiūrėjimo lygmenį. Na, o siaubo efektai... Žinoma, buvo galima išvengti kai kurių banalybių, tačiau nepaisant kai kurių banano žievių, režisieriui pavyko išgauti atsargumo, netikėtumo ir tuoj įvyksiančio nesuvaldomo siaubo protrūkį.

Kad ir kaip siužetiškai norėtųsi kitokio finalo, tačiau galbūt toks pasirinkimas visgi buvo teisingas, tik labai bijau, kad šis pripažintas projektas tuoj sulauks skausmingos trydos ir pažirs visokiausi prasti tęsiniai, o to labai nenorėčiau, nes kaip siaubo filmas ši juosta man patiko, nes sukėlė šiurpuliukų, kurių paskutinįkart jaučiau žiūrėdamas „Išvarymo“ antrąją dalį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb; 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milkas" / "Milk"

Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimę mylėti" / "Twice Born" / "Venuto al mondo"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart keliauju į italų režisieriaus (ir aktoriaus) Sergio Castellitto naujausią, pagal savo žmonos rašytojos sukurtą romaną, filmą „Gimę mylėti“ (Born Twice) (2012). Tai ketvirtas šio žymaus Italijoje žmogaus režisūrinis darbas ir jau antras, kada į savo komandą pasikviečią ispanų gražuolę Penelope Cruz. Žinia, kas Castellitto mėgsta būti ištikimas savo aplinkos žmonėms ir dažniausiai į savo projektus susikviečia gimines, pažįstamas, draugus. Šiame filme išvysime vaidinant ir jo sūnų, tačiau „prieraišių“ aktorių kolektyvas nė kiek nesumenkino sukurpti stulbinamos prabos juostą.

„Gimę mylėti“, man akimis, tik pirmąją valandą dvelkė iš tolo gaivumu, šiokia tokia romantika ir drama – moteris niekaip negali susilaukti vaikelio, tačiau persiritus juostai į antrą pusę, nejučia užklumpa žiūrovą siužetinės staigmenos, melagystės, išsiskyrimai, karas ir sudėtingai sunarplioti likimai. Filmas išties man priminė prieš kelis metus matytą kanadiečių juostą „Moteris, kuri dainuoja“, kuri savo šokiruojančia pasakojimo fabula ir siužetiniu vingiu nepaliko daugelio abejingų. „Gimę mylėti“ taiko ne tik stipriu scenarijumi į aukštumas, bet ir matomai gerai organizuota europietiška režisūra, kuri nepalieka abejingo jau patį pirmą pusvalandį, nes leidžia patikėti pasūdytais puikiu garso takeliu kadrais, o gražūs aktoriai ir užburiantys Sarajevo vaizdai be jokios abejonės leidžia nusiraminti ir mėgautis, mėgautis, mėgautis. Manau, kad puikioji Penelope Cruz ir turėtų vaidinti tokio tipažo europiniuose filmuose ir nelįsti į daugiau į Holivudą, kurioje dažniausiai atlieka dekoracinius vaidmenis, o šiame filme ji pasireiškė kaip puiki aktorė, ir manau, kad tai apskritai vienas stipriausių jos vaidmenų, prisimenant taip pat jos stipriąją juostą „Elegiją“(2008). Filme taip pat smagu išvysti ir simpatingąjį „Into the Wild“ žvaigždę Emile Hirsch, kuris čia pasirodė itin charizmatiškai permainingo personažo amplua. 

Smarkiai rekomenduoju dramų mylėtojams, kurie mėgsta nebanalias ir jaudinančias istorijas, kurios nereikalauja didelių filosofinių apmąstymų, tačiau neaplenkia pamatinius žmogiškumo kriterijus – kas yra meilė, atsidavimas, praradimas ir galiausiai, kas yra pats žmogus?

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela