Filmas: "Aš esu Maiklas" / "I Am Michael"

 Sveiki,

Kai JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard (1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti, kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.

Biografinis filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...

Žiūrėjau šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams, kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas, manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi, šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.

Mano įvertinimas: 6.5/100

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katastrofų kūrėjas" / "Negandų kūrėjas" / "The Disaster Artist"

Sveiki,

Dar vienas biografinis filmas apie tikriausiai blogiausią Holivude kada nors egzistavusį režisierių Tommy Wiseau, kuris 2003 metais pristatė pagal savo pjesę pastatytą vieną prasčiausių ir labiausiai nevykusių darbų „Kambarys“. Filmas „Katastrofų kūrėjas“, dar kitur verčiama kaip „Negandų kūrėjas“ (angl. Disaster Artist) (2017) pasakoja apie šio keistuolio režisieriaus draugystę su vienu jaunuoliu ir jo kūrybinius klystkelius, kuriant filmą „Kambarys“.

Pats niekada šio „Kambario“ nemačiau, mane kur kas labiau domino šis profesionalus filmas, atskleidžiantis kiek kitokį žmogaus pasaulį. Tiesą sakant, filmas išties keistas, keista, kad taip apskritai dar gyvenime nutinka ir visgi biografija labiau panašėjo į nepatogų „atsilikusio“ žmogaus paveikslą – čia kaip „Lūšnynų milijonierius“, tik nepalyginamai „rimčiau“. Jeigu rimtai, pirmoji filmo pusė kažkaip sunkiai kabino – nevykusios aktorių peržiūros, abejotina ir keista dviejų jaunuolių draugystė, kuri lyg nieko gero nežadėjo ir štai – pats įdomiausias filmo momentas – paties „Kambario“ filmavimas, kuris filme pateikiamas absoliučiai komedijos žanro rėmuose, kad net sunku patikėti, jog tai galėjo vykti iš tikrųjų. Akivaizdu, kad filmo režisierius James Franco, kuris, beje, ir atliko pagrindinį vaidmenį šiame filme, sukūrė mitu pagrįstą pasakojimą, nesistengdamas kažin ko atskleisti, demaskuoti, bet priešingai – remdamasis pasakojimais ir nerealiais liudijimais sukurti savo spalvingą versiją. Manau, kad jam iš esmės pavyko, bet...

Bet ar mane filmas užbūrė? Toli gražu. Turėčiau priekaištų dėl pasakojimo rutuliojimo, tam tikrų režisūrinių sprendimų, lėtos intrigos... Net nežinau, antroji filmo pusė, aišku, stipresnė, kadangi jau pavyko įsijausti į atmosferą, bet kažkodėl neapleidžia jausmas, kad pirmoji valanda mano liko iššvaistyta, laukiant nežinia ko. Nei čia kažin kokia gurmaniška juosta, nei kažin kokia besmegeniui sukurtas niekalas. Šiaip ar taip, vidutiniškai, kaip ir daugelis neblogai įvertintų juostų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis princas" / "Le Petit Prince"

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų animacinis filmas „Mažasis princas“ (pran. Le Petit Prince) (2015), kuris siejamas tiesiogiai su A. de Saint–Exupery literatūriniu šedevru „Mažasis princas“, ir kurio leidimas Lietuvoje sulaukė daugybės pačių įvairiausių formatų ir yra nuolat atnaujinamas, o pasakojimas įtrauktas į pradinių klasių mokyklinę programą – tai tikrai verčia suklusti. Smagu, kad visgi buvo nuspręsta neatkartoti knygos siužeto, o jį inovatyviai pratęsti, surandant šiuolaikinės raiškos priemones. Istorija pasakoja apie mergaitę, gyvenančią standartizuotojoje ir tvarkingoje gatvėje, o jos laikas suplanuotas minučių tikslumu – tai supermamytės nuopelnas, ugdant atsakingą savo atžalą. Tik šalia keistas senukas-kaimynas ima ardyti nusistovėjusią tvarką, primindamas mergaitei, kad ji nepamirštų džiaugtis vaikyste...

Graži ir paprasta filmo idėja, kuri labai tinka visai šeimai – tėvai gauna savo pamokslų rinkinį, vaikai sugraužia savo dozę. Iš esmės, būtų keista ir neįdomu, jeigu filmas neturėtų didaktinių prieskonių. Visgi kūrėjams pavyko surasti tikslingą priėjimą prie žiūrovo ir pateikti aiškias mintis taip, kad jos neatrodytų bukinančiai erzinančios. Tas, kas skaitė „Mažąjį princą“, tas tikrai pajus nostalgiją tarp to, kur mus nuneša vaikystėje atrastos knygos ir kur yra ilgas ir nuobodus geometrijos „zubrinimas“ prie vadovėlių. Būti sveikai išdykusiam – štai ką sako ši istorija, nepamiršti savo vaikystės ir individualumo.

Iš esmės tai gražus animacinis filmas. Gal kiek nuspėjama, gal kiek pernelyg stokojanti kažkokių įdomesnių idėjų, pernelyg struktūruota ir aiškiai pateikta, tačiau atsižvelgiant į žanrą, filmas toks gal ir turėjo būti. Rekomenduoju šeimynoms.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milkas" / "Milk"

Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškas nusikaltimas" / "An American Crime"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą „Amerikietiškas nusikaltimas“ (angl. An American Crime) (2007), kurį režisavo Tommy O‘Haver. Kažkaip seniai buvau pamatęs šį filmą ir susidomėjęs, tačiau, kaip dažniausiai pas mane būna, atidėliodavau iki begalybės. Filmas lyg ir daug žadantis – intrigą, gerą vaidybą, o svarbiausią – sukrečiančią istoriją. Tikriausiai daugelis, kurie matėte šį filmą, iš tikrųjų galite jį pavadinti sukrečiančiu.

Tikriausiai kuo toliau, tuo sunkiau filme pajausti kažką panašaus į tikrą sukrėtimą. Aišku, po šitiek juostų sunkoka rekonstruoti jausmus, nes į akis krinta klaidos, šablonai ir karkasai, kurių „Amerikietiškas nusikaltimas“ taip pat neišvengė. Žinoma, yra filme gana įdomių ir emocijas pakertančių scenų, kurios priverčia aiktelėti, o jų kaip norėjosi kuo daugiau, bet režisierius kažkaip viską stengėsi maskuoti, viską darė atsargiai, rūsyje, rodydamas tik tam tikrus momentus. Kad istorija paremta tikrais įvykiais – nieko nestebina, bet labiausiai stebina pačių vaikų žiaurumas ir elgesys, kurie pritarė išsekusios motinos veiksmams. Ar jų elgesys ir pritarimas logiškas? Deginti mergaites, liepti į vaginą susikišti butelį? Kad filmas moka „išprievartauti“ iš žiūrovo reakcijas – net neabejokite, nors režisūra, sakyčiau, gana vidutiniška – nežinau, ar dėl režisieriaus talento stokos, ar dėl riboto biudžeto? Žinoma, geriausiai filme atrodė aktorė Chaterine Keener, daugybės filmų aktorė, tikriausiai šįkart, mano akimis, atrodė išties neįtikėtinai gerai, gal ir dėl to, kad dar niekad jos nemačiau tokios „blogiukės“ vaidmenyje. Na, Ellen Page – mažasis talentas ir briliantas, neturiu jai išskirtinių priekaištų, nebent keistokas atrodė pacifistinis nesipriešinančios pozicija, o akyse rodėsi maištininkės parakas – kažkaip prasilenkė viltys ir lūkesčiai iš to užtaiso ir to, kokia pažeidžiama buvo jos kuriamas personažas. 

Filmas išties neblogas. Man asmeniškai jis patiko. Manau, tikrai patiks ir jums, o gal kai ką netgi sukrės.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valgyk, melskis ir mylėk" / "Eat Pray Love"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, truputį keista kalbėti apie filmą „Valgyk, melskis ir mylėk“ (angl. Eat Pray Love) (2010). Filmas sukurtas pagal kultinę knygą, kurios niekada neskaičiau, nes negaliu pakęsti „bobiškų“ knygų, tačiau vis tiek kažkodėl nusprendžiau pažiūrėti, nes nuojauta kirbėjo, kad filmas ne toks jau prastas, kokį galbūt įvertina kai kurie kritikai ir žiūrovai. Aišku, filmas daugiau ar mažiau siejasi su moteriškais filmais ir literatūra, tačiau kažkodėl man tai netrukdė, priešingai – kažkodėl ištirpo lyčių stereotipai ir šis filmas tapo geografinė ir dvasinė veikėjo kelionė, atrandant vidinę pusiausvyrą ir grįžtant prie santykių esmės – meilės.

Na, galėtume lyg ir sakyti, kas gali būti banaliau už moterį, kuri meta viską ir išvyksta į pasaulį ieškoti laimės, užsimiršti, bet... Nežinau, manau, filmą visai kitaip žiūrės neišsiskyrusios poros arba vieniši žmonės ir visai kitaip, kurie nors kartą yra praradę žmogų, namus, pusiausvyrą, kai tenka mokytis visko iš naujo – jausti maisto skonį, kurti tikslus be prisirišimo prie praeities. Todėl nustebau, kai kažkas tiesiog stačiai apie šį filmą komentuoja, kad Julia Roberts prasta vaidyba, nes nemoka suvaidinti šiltai įsimylėjusios moters. Kažkoks absurdas, beveik visas filmas apie depresijos apsėstą moterį, kuri suglebus bando atrasti pusiausvyrą, o žiūrovo priekaištas, kodėl J. Roberts nespindi meile – gal dėl to, kad vaidinama visiškai priešingos emocijos, dvasios būklė? Jeigu tikitės romantinės paprastos komedijos, kai moteris verkia ir tušas nenubėga, tai tikriausiai reiktų pamiršti.

Aišku, filme esama ir banalių romantinių komedijos elementų., pvz. J. Roberts personažo susitikimas su gyvenimo meilė, atseit nekalta avarija – kiek filmų, kur susitinkama būtent susistumdžius gatvėje, pakėlus nosinaitę ir pan.? Yra ir kitų nelabai skanių klišių, bet tikriausiai pati knyga reikalavo vienaip ar kitaip pavaizduoti siužeto muilo operos lygio scenas, tačiau visumoje man patiko, kaip režisieriui pavyko pavaizduoti geografinę moters ieškojimo slinktį: Amerika, Italija (senoji Europos kultūra – maistas), Indija (Azija – malda) ir Bali sala, kuri akcentuojamas trečiasis sandas (meilė). Filmas kompoziciškas, manau, išlaikytos knygos proporcijos ir visose kontinentuose moteris kažkaip imli kultūroms, noriai priima ir per skrandį, ir per dvasią, bet kartu išlaiko amerikietiškos kultūros mąstymą – tai irgi įdomu.

Julia Roberts buvo tiesiog puiki, neturiu priekaištų. Man, kaip ir daugeliui, tiesiog smagu į ją žiūrėti. Filmą režisavo serialo „Amerikietiškų siaubo istorijų“ bei filmo „Normali širdis“ režisierius Ryan Murphy. Tai be galo skirtingas projektas nuo visko, ką daro šis režisierius – būtent jo kitoniški darbai ir buvo ta priežastis, dėl kurios leidausi į šį seansą. Filmas, kaip bebūtų keista, man patiko, net nesitikėjau, kad tai daug daugiau nei meilės istorija, todėl nepagailėsiu balų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela