Filmas: "Apačioje" / "Down Low"

 Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Rightor Doyle šiemet pristatė naują LGBTQ komediją pavadinimu „Apačioje“ (angl. Down Low) (2023). Nors filmo pavadinimas dviprasmiškas, tačiau toli gražu istorija ne apie tai, ką dažnas gali pagalvoti. Norintiems linksmos ir spalvingos komedijos, kuri nereikalauja įsiklausymo, tiesą sakant, net nuoseklaus žiūrėjimo, manau, „Apačioje“ bus kaip tik toks, kokio reikia neįpareigojančiai pramogai.

 

Visgi tenka pripažinti, kad tikėjausi šiek tiek daugiau. Istorija pasakoja apie jauną masažuotoją Kameroną, kuris padeda mirštančiam nuo sunkios ligos ir ką tik išsiskyrusiam Gariui pasitenkinti. Įsivėlę į jaunatviškus žaidimus, jie nusprendžia išsikviesti vaikiną, kuris Garį patenkintų, tačiau viskas baigiasi vyruko mirtimi ir naujiesiems „draugams“ tenka kaip nors atsikratyti lavonu. Atrodo, lyg viskas ir paprasta, kol į namus neatsibeldžia psichotropinių vaistų prisirijusi kaimynė, o vėliau ir donorų prekeivis iš juodosios interneto rinkos...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliučiai teatralizuotas, tai situacijų komedija, persmelkta klasikinio ir pramoginio amerikietiško parodijos žanro. Čia parodijuojama viskas: gėjų bendravimo ir seksualumo klišės, kriminalinių filmų siužetai, vienatvės problemos, narkotikų vartojimas, veiksmo filmų scenos... Tiesa, akis akivaizdžiai bado išskirtinai mažas filmo biudžetas, nes didžioji filmo dalis nufilmuota viename prabangiame name, o dirba viso labo penki aktoriai ir toli gražu ne visi profesionaliai. Netgi vyrukas, kuris „netyčia“ iškrenta per langą, akivaizdžiai įkrenta net ne į krūmus, veikiamas fizikinės traukos, o ant laiptų (matyt, vėjelis krentantį papūtė). Daugelis komedijos elementų yra atkartojami iš ankstesnių komedijų apie vakarėlius, kuriuose visur juokingai maišuose tampomi lavonai, kurie vėliau, pasirodo, esantys gyvi ir sveiki...

 

Atvirai kalbant, jeigu ir žiūrėti šią komediją, tai dėl LGBTQ versijos, tad ir auditorija tikriausiai dažniausiai ir bus šios bendruomenės nariai arba atviro rato žmonės. Visgi kaip ir daugelis parodijų, taip ir šioji, yra tiesiog įsigalėjusių klišių juokingas perpasakojimas, tad trūksta ir originalumo, ir netikėtumo, viskas daugmaž aišku ir žinoma nuo pat pradžių iki galo. Filme nusifilmuoja du Holivude atviri aktoriai gėjai Zachary Quinto, žinomas iš „Amerikietiška siaubo istorija“ serialo, ir „Baltojo lotoso“ žvaigždė Lukas Gage, pastarasis prisidėjo ir prie šio siužeto scenarijaus kūrimo. Tikriausiai belieka pasakyti, kad filmą kūrė gėjai apie gėjus ir filmas labai gėjiškas, o ten, kur gėjai, viskas labai ryšku, lengva, spalvinga ir ne visada rimta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas" / "American Horror Story: NYC" (11 sezonas / season 11)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet Brad Falchuk ir Ryan Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl. American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.

 

Šiame sezone beveik nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių komanda daugiau vyriška.

 

Istorija apima visą devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma, gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną, kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas – nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose (kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl kriminalinių nusikaltimų.

 

Iš pažiūros serialo kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo, kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.

 

Nuo pat pirmosios serijos pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja – tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu, kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas (perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).

 

Kaip žinia, nuo AIDS mirs ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia, AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur, ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.

 

Apžvelgiant sezono stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.

 

Hiperbolizuotas šiurkštus seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių, trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis, nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.  

 

Kalbant apie serialo naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems, priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos, kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti visus jį persekiojančius žmones.

 

Šis sezonas nėra nei itin įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Maiklas" / "I Am Michael"

 Sveiki,

Kai JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard (1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti, kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.

Biografinis filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...

Žiūrėjau šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams, kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas, manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi, šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.

Mano įvertinimas: 6.5/100

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grupė berniukų" / "The Boys in the Band"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas naujausių „Netflix“ platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais 2020 metų versijos aktoriais.

 

Filmas pastatytas pagal pjesę ir jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“, tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis itin pažeidžiamas.

 

Vieno vakaro, vieno lietingo vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin asmeniški ir jautrūs.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigdžių kelias" / "Star trek"

Sveiki,

Na, pažiūrėti „Žvaigždžių kelias“ (angl. Star trek) (2009) jau planavau labai seniai ir pradėjau nuo visai atsinaujinusios epopėjos dalies, kurią nepaprastai pripažino kino kritikai ir žiūrovai. Šiaip „Žvaigždžių kelias“, kaip ir „Žvaigždžių karai“, turi gana senas fantastinio kino ištakas iš aštunto dešimtmečio ir, berods, „Žvaigždžių kelias“ turi net 8-10 skirtingus filmus, buvo kuriamas ir serialas, tačiau režisierius J. J. Abrams 2009 metais pristatė visiškai naują versiją su naujais personažais, 2013 metais jis sukūrė ir šios dalies tęsinį, kiek man žinoma, šiuo metu kaip tik filmuojama trečioji dalis.

Tai tikrai labai išliaupsintas filmas, taigi kodėl man jo nepažiūrėjus, pagalvojau. Ir tiesą sakant, visai smagiai praleidau laiką. Fantastikos mėgėjai, kurie dar nematė šio filmo, turėtų suklusti, nes jis, mano akimis, tikrai neblogas. Režisierius laikosi visų šio žanro taisyklių – vaizduoja herojinius personažus, kurie susiduria su žmogiškosiomis vertybėmis, pasiaukojimu, galaktikoje grumiasi „gerieji“ ir blogieji“, kažkas kažką gelbsti, truputį meilės, truputį praradimų ir, žinoma, specialieji efektai. Gana neprastas, sakyčiau, scenarijus, nors vėlgi jis nieko manęs pernelyg ir nenustebino, tiesiog viskas buvo gerai. Nauja žinomų aktorių karta atrodė taip pat padirbėjusi iš peties, tačiau jie įrėminti, vienkrypčiai, nesukuria kažko ypatingo, personažai turi savo komiksams būdingos patirties, todėl į filmą reiktų žiūrėti ne kaip į novatorišką kūrinį, bandant apčiuopti personažų „sudėtingumą“, bet veikiau kaip į totalų pramoginį „komiksinį“ produktą, tinkantį masėms patenkinti. Netgi tai suvokus, filmas tikrai nėra pats prasčiausias visame tame herojinių galaktinių kelionių mišrainėje.

Kas galbūt man nepatiko? Tai tikriausiai, kad iš pradžių buvo sunkoka „įsivažiuoti“, režisierius pradžioje rodo tikrosios istorijos priešistorę, pasiaukojimą, gabalėlį herojaus vaikystės ir po to besimezgančią meilės istoriją... Vėliau, po 40 minučių, buvo lengviau atsispirti nuo pagrindo ir jau mėgautis veiksmu ir specialiais efektais.

Iš esmės man visai patiko, nesigailiu žiūrėjęs. Juokingiausia tai, kad niekaip neatpažinau aktoriaus Eric Bana, ir tik filmui pasibaigus, ištiko šokas, kad po tuo storu grimu slėpėsi mano mėgstamas aktorius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela