Amerikiečių režisierius Rightor Doyle šiemet pristatė
naują LGBTQ komediją pavadinimu „Apačioje“ (angl. Down Low)
(2023). Nors filmo pavadinimas dviprasmiškas, tačiau toli gražu istorija ne
apie tai, ką dažnas gali pagalvoti. Norintiems linksmos ir spalvingos
komedijos, kuri nereikalauja įsiklausymo, tiesą sakant, net nuoseklaus
žiūrėjimo, manau, „Apačioje“ bus kaip tik toks, kokio reikia neįpareigojančiai
pramogai.
Visgi tenka pripažinti, kad tikėjausi šiek tiek
daugiau. Istorija pasakoja apie jauną masažuotoją Kameroną, kuris padeda
mirštančiam nuo sunkios ligos ir ką tik išsiskyrusiam Gariui pasitenkinti. Įsivėlę
į jaunatviškus žaidimus, jie nusprendžia išsikviesti vaikiną, kuris Garį
patenkintų, tačiau viskas baigiasi vyruko mirtimi ir naujiesiems „draugams“
tenka kaip nors atsikratyti lavonu. Atrodo, lyg viskas ir paprasta, kol į namus
neatsibeldžia psichotropinių vaistų prisirijusi kaimynė, o vėliau ir donorų
prekeivis iš juodosios interneto rinkos...
Pradėkime nuo to, kad filmas absoliučiai
teatralizuotas, tai situacijų komedija, persmelkta klasikinio ir pramoginio
amerikietiško parodijos žanro. Čia parodijuojama viskas: gėjų bendravimo ir
seksualumo klišės, kriminalinių filmų siužetai, vienatvės problemos, narkotikų vartojimas,
veiksmo filmų scenos... Tiesa, akis akivaizdžiai bado išskirtinai mažas filmo biudžetas,
nes didžioji filmo dalis nufilmuota viename prabangiame name, o dirba viso labo
penki aktoriai ir toli gražu ne visi profesionaliai. Netgi vyrukas, kuris „netyčia“
iškrenta per langą, akivaizdžiai įkrenta net ne į krūmus, veikiamas fizikinės
traukos, o ant laiptų (matyt, vėjelis krentantį papūtė). Daugelis komedijos
elementų yra atkartojami iš ankstesnių komedijų apie vakarėlius, kuriuose visur
juokingai maišuose tampomi lavonai, kurie vėliau, pasirodo, esantys gyvi ir
sveiki...
Atvirai kalbant, jeigu ir žiūrėti šią komediją, tai
dėl LGBTQ versijos, tad ir auditorija tikriausiai dažniausiai ir bus šios
bendruomenės nariai arba atviro rato žmonės. Visgi kaip ir daugelis parodijų,
taip ir šioji, yra tiesiog įsigalėjusių klišių juokingas perpasakojimas, tad
trūksta ir originalumo, ir netikėtumo, viskas daugmaž aišku ir žinoma nuo pat
pradžių iki galo. Filme nusifilmuoja du Holivude atviri aktoriai gėjai Zachary
Quinto, žinomas iš „Amerikietiška siaubo istorija“ serialo, ir „Baltojo lotoso“
žvaigždė Lukas Gage, pastarasis prisidėjo ir prie šio siužeto scenarijaus
kūrimo. Tikriausiai belieka pasakyti, kad filmą kūrė gėjai apie gėjus ir filmas
labai gėjiškas, o ten, kur gėjai, viskas labai ryšku, lengva, spalvinga ir ne visada
rimta.
Šiemet Brad Falchuk ir Ryan
Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl.
American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke
devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo
antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas
rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu
platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis
serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.
Šiame sezone beveik
nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties
metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai
pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo
antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima
vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie
Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių
komanda daugiau vyriška.
Istorija apima visą
devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio
pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma,
gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną,
kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu
žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad
Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas
– nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius
asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš
esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose
(kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje
erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl
kriminalinių nusikaltimų.
Iš pažiūros serialo
kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas
gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi
yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą
tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso
von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos
kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo,
kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių
aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį
mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis
Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.
Nuo pat pirmosios serijos
pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis
žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos.
Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių
antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose
antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja
kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja –
tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu
lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu,
kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa
fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks
įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų
standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas
(perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.
Devintojo dešimtmečio
pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie
neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo
sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir
aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į
vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir
linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks
meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai
anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir
malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka
užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš
mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu
paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono
plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti
daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).
Kaip žinia, nuo AIDS mirs
ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis
vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug
žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia
pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir
mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia,
AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur,
ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.
Apžvelgiant sezono
stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio
kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur
senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar
turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar
sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima
palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo
laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį
klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu
atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės
epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada
nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip
reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris
įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.
Hiperbolizuotas šiurkštus
seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo
bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti
tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak
forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių,
trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per
giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis,
nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į
pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims
ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo
metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme
pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.
Kalbant apie serialo
naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau
mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių
charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai
istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis
spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems,
priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata
su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos,
kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų
galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip
įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti
visus jį persekiojančius žmones.
Šis sezonas nėra nei itin
įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį
devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio
dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros
atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui
ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.
Kai
JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard
(1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis
filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai
dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš
kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis
Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro
atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir
nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti,
kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo
pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.
Biografinis
filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda
būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių
pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės
narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo
skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų
miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo
tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai
bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad
jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa
priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis
išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...
Žiūrėjau
šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams,
kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai
pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos
krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš
tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip
pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai
štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o
žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir
įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam
tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro
stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James
Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas,
manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano
ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas
pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių
gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi,
šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.
Vienas naujausių „Netflix“
platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in
the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra
dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali
širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką
kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju
dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir
ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne
paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet
tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė
berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio
filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais
2020 metų versijos aktoriais.
Filmas pastatytas pagal pjesę ir
jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik
slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas
vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka
visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl
plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas
seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT
tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono
filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio
nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai
ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog
girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą
gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“,
tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose
kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus
pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką
nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis
itin pažeidžiamas.
Vieno vakaro, vieno lietingo
vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas
vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę
patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė
tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne
pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo
Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių
žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus
ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas
nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai
visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano
supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai
Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin
asmeniški ir jautrūs.
Na, pažiūrėti „Žvaigždžių kelias“ (angl. Star trek) (2009) jau planavau labai
seniai ir pradėjau nuo visai atsinaujinusios epopėjos dalies, kurią nepaprastai
pripažino kino kritikai ir žiūrovai. Šiaip „Žvaigždžių kelias“, kaip ir
„Žvaigždžių karai“, turi gana senas fantastinio kino ištakas iš aštunto
dešimtmečio ir, berods, „Žvaigždžių kelias“ turi net 8-10 skirtingus filmus, buvo
kuriamas ir serialas, tačiau režisierius J. J. Abrams 2009 metais pristatė
visiškai naują versiją su naujais personažais, 2013 metais jis sukūrė ir šios
dalies tęsinį, kiek man žinoma, šiuo metu kaip tik filmuojama trečioji dalis.
Tai tikrai labai išliaupsintas
filmas, taigi kodėl man jo nepažiūrėjus, pagalvojau. Ir tiesą sakant, visai
smagiai praleidau laiką. Fantastikos mėgėjai, kurie dar nematė šio filmo,
turėtų suklusti, nes jis, mano akimis, tikrai neblogas. Režisierius laikosi
visų šio žanro taisyklių – vaizduoja herojinius personažus, kurie susiduria su
žmogiškosiomis vertybėmis, pasiaukojimu, galaktikoje grumiasi „gerieji“ ir
blogieji“, kažkas kažką gelbsti, truputį meilės, truputį praradimų ir, žinoma,
specialieji efektai. Gana neprastas, sakyčiau, scenarijus, nors vėlgi jis nieko
manęs pernelyg ir nenustebino, tiesiog viskas buvo gerai. Nauja žinomų aktorių
karta atrodė taip pat padirbėjusi iš peties, tačiau jie įrėminti, vienkrypčiai,
nesukuria kažko ypatingo, personažai turi savo komiksams būdingos patirties,
todėl į filmą reiktų žiūrėti ne kaip į novatorišką kūrinį, bandant apčiuopti
personažų „sudėtingumą“, bet veikiau kaip į totalų pramoginį „komiksinį“
produktą, tinkantį masėms patenkinti. Netgi tai suvokus, filmas tikrai nėra
pats prasčiausias visame tame herojinių galaktinių kelionių mišrainėje.
Kas galbūt man
nepatiko? Tai tikriausiai, kad iš pradžių buvo sunkoka „įsivažiuoti“,
režisierius pradžioje rodo tikrosios istorijos priešistorę, pasiaukojimą,
gabalėlį herojaus vaikystės ir po to besimezgančią meilės istoriją... Vėliau,
po 40 minučių, buvo lengviau atsispirti nuo pagrindo ir jau mėgautis veiksmu ir
specialiais efektais.
Iš esmės man visai
patiko, nesigailiu žiūrėjęs. Juokingiausia tai, kad niekaip neatpažinau
aktoriaus Eric Bana, ir tik filmui pasibaigus, ištiko šokas, kad po tuo storu
grimu slėpėsi mano mėgstamas aktorius.