Sveiki, skaitytojai,
Vienas naujausių „Netflix“
platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in
the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra
dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali
širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką
kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju
dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir
ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne
paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet
tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė
berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio
filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais
2020 metų versijos aktoriais.
Filmas pastatytas pagal pjesę ir
jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik
slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas
vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka
visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl
plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas
seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT
tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono
filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio
nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai
ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog
girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą
gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“,
tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose
kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus
pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką
nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis
itin pažeidžiamas.
Vieno vakaro, vieno lietingo
vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas
vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę
patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė
tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne
pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo
Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių
žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus
ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas
nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai
visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano
supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai
Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin
asmeniški ir jautrūs.
Mano įvertinimas:
8.5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
