Medėja. Mitas apie Medėją: mito reikšmė, prasmė, interpretacija, istoriniai šaltiniai

Sveiki, mielieji!

 

Medėjos mitas yra viena dramatiškiausių, tamsiausių ir sudėtingiausių senovės Graikijos legendų, pasakojanti apie aistrą, išdavystę, stebuklingą galią ir krauju aplietą kerštą. Ji prasideda tolimojoje Kolchidėje (dabartinio Sakartvelo teritorijoje prie Juodosios jūros), kur valdė karalius Ajėtas, o jo dukra Medėja buvo garsi saulės dievo Helijo anūkė bei deivės Hekatės žynė, valdžiusi burtus, nuodus ir vaistažoles. Kai į Kolchidę atplaukė Jasonas su argonautais, siekdamas pagrobti šventąją Aukso vilną, deivės Hera ir Afroditė pasirūpino, kad Medėja iškart pamiltų jaunąjį herojų. Vedama aklos aistros, Medėja išdavė savo tėvą ir tėvynę: ji davė Jasonui stebuklingų tepalų, apsaugančių nuo ugnimi spjaudančių jaučių, pamokė, kaip nugalėti iš drakono dantų išaugusius karius, ir užmigdė nemiegantį drakoną, saugojusį pačią Aukso vilną.

 

Bėgimas iš Kolchidės virto pirmąja krauju aplietąja Medėjos tragedija, demonstruojančia jos pasiryžimą paaukoti viską dėl Jasono. Siekdama sulaikyti juos persekiojantį tėvo laivyną, Medėja griebėsi šiurpaus poelgio: ji nužudė savo jaunėlį brolį Apsirtą, sukapojo jo kūną gabalais ir išbarstė po jūros bangas. Tėvas Ajėtas buvo priverstas sustabdyti persekiojimą, kad surinktų sūnaus palaikus ir deramai jį palaidotų, taip suteikdamas argonautams laiko pabėgti. Grįžusi kartu su Jasonu į jo gimtąjį Iolką, Medėja panaudojo savo burtus, kad atkeršytų Jasono dėdei Pelijui, neteisėtai užgrobusiam sostą. Ji apgaule įtikino Pelijo dukteris, kad gali sugrąžinti jų tėvui jaunystę: pademonstravusi, kaip sukapotas senas avinas, išvirtas stebuklingame katile, paverčiamas jaunu ėriuku, ji įkalbėjo dukras sukapoti savo tėvą ir sumesti į verdančius nuodus.

 

Po šių baisių slaptų žudynių Jasonas ir Medėja, nešini nusikaltėlių šlove, buvo išvaryti iš Iolko ir prieglobstį rado Korinte, kur taikiai gyveno dešimtmetį bei susilaukė sūnų. Tačiau ramybė truko neilgai. Korinto karalius Kreontas pasiūlė Jasonui savo dukros Glaukės (kituose šaltiniuose vadinamos Kreūsa) ranką. Jasonas, vedamas politinės ambicijos, siekdamas užsitikrinti aukštą statusą bei atsiriboti nuo barbariškos praeities, sutiko palikti Medėją, ramindamas ją, kad ši santuoka bus naudinga ir jų vaikams. Medėjai šis poelgis tapo skaudžia išdavyste: ji paaukojo tėvynę, šeimą, brolio gyvybę ir padarė baisius nusikaltimus dėl vyro, kuris dabar ją lengva ranka atstumia kaip svetimšalę barbarę.

 

Užvaldyta nevaldomo įsiūčio ir pažeminimo, Medėja parengė siaubingą keršto planą. Įtikinusi Kreontą leisti jai pasilikti mieste bent vieną papildomą dieną, ji apsimetė susitaikiusia su situacija ir per savo vaikus nusiuntė Glaukei vestuvines dovanas – prabangų apdarą bei auksinį vainiką. Tačiau dovanos buvo įsigėrusios mirtinų Medėjos nuodų: kai tik jaunoji nuotaka užsivilko suknelę, audinys užsiliepsnojo nebeužgesinama ugnimi, graužiančia kūną iki kaulų. Tėvas Kreontas, puolęs apimti liepsnojančios dukros, prilipo prie jos kūno ir abu žuvo baisiose kančiose.

Medėja

 

Tačiau pats šiurpiausias keršto etapas dar tik laukė. Norėdama galutinai palaužti Jasoną, atimti iš jo bet kokią ateitį, palikuonis ir atmintį, Medėja priėmė sprendimą paaukoti savo pačios gimdytus vaikus. Nepaisydama vidinės motiniškos kančios ir dvejonių, ji savo rankomis nužudė sūnus. Kai Jasonas atskubėjo į namus, siekdamas išgelbėti vaikus nuo įtūžusių Korinto gyventojų, jis rado Medėją, stovinčią ant stebuklingo jos senelio Helijo atsiųsto drakonų traukiamo vežimo, su savo pačios nužudytų vaikų kūnais. Apsupta nepasiekiamos dieviškos šviesos, ji pasityčiojo iš Jasono skausmo, atsisakė atiduoti berniukų kūnus palaidoti ir išskrido į Atėnus, palikdama Jasoną visiškai sužlugdytą.

 

Atėnuose Medėja rado prieglobstį pas karalių Egėją, kuriam prižadėjo išgydyti jo nevaisingumą magija, netrukus tapo jo žmona ir pagimdė sūnų Medą. Norėdama išlaikyti įtaką, ji bandė nuodyti iš slaptų kelionių grįžusį Egėjo sūnų – herojų Tesėją, tačiau Egėjas paskutinę akimirką atpažino sūnaus kalaviją ir išmušė nuodų taurę. Vėl atskleista ir išvaryta, Medėja kartu su sūnumi Medu grįžo atgal į savo gimtąją Kolchidę. Čia ji padėjo tėvui Ajėtui atgauti sostą iš jį nuvertusio dėdės Perso, o jos sūnus Medas vėliau tapo medų tautos pradininku.

 

Istorinė šaltinių analizė ir mito evoliucija

 

Seniausi rašytiniai šaltiniai rodo, kad Medėjos mitas ne visada turėjo tokį šiurpų motinos-žudikės akcentą. Archainės epinės poezijos fragmentuose ir ankstyvuose mitografo Eumelo Korintiečio (VIII a. pr. Kr.) liudijimuose vaikai žūsta ne nuo Medėjos rankos – juos netyčia pražudo pats Medėjos bandymas padaryti juos nemirtingus deivės Heros šventykloje arba juos nužudo patys Korinto gyventojai, keršydami už savo karaliaus Kreonto mirtį. Lemiamą posūkį šio mito raidoje padarė tragedijų kūrėjas Euripidas, 431 m. pr. Kr. pastatęs garsiąją pjesę „Medėja“. Būtent Euripidas įvedė motyvą, kad Medėja pati sąmoningai nužudo savo vaikus iš keršto Jasonui, taip paversdamas pasakojimą apie tolimų kraštų burtininkę gilia psichologine drama apie išduotos moters įniršį, izoliaciją patriarchalinėje Atėnų visuomenėje bei barbarės ir graiko susidūrimą.

 

Vėlesniais amžiais mitas buvo nuolat permąstomas ir pritaikomas prie kintančių kultūrinių normų. Romėnų stoikas ir dramaturgas Seneka (I a. m. e.) savo „Medėjoje“ dar labiau sustiprino herojės demoniškumą ir tamsiąją magiją, paversdamas ją tyro, nevaldomo blogio bei aistros naikinančios jėgos simboliu. Tuo tarpu helenizmo laikotarpio poetas Apolonijas Rodietis epe „Argonautika“ susitelkė į jaunosios Medėjos vidinį pasaulį – pirmą kartą antikinėje literatūroje smulkmeniškai pavaizduotas paauglės merginos vidinis konfliktas tarp ištikimybės tėvui ir staiga įsiplieskusios meilės nepažįstamam užsieniečiui.

 

Šiuolaikiniai istoriniai ir feministiniai tyrimai (pvz., Christos Wolf romanas „Medėja“ ar Sarah Pomeroy lyčių studijos) mitą interpretuoja kaip klasikinės atėniečių ksenofobijos bei mizoginijos pavyzdį. Medėja atspindi graikų baimę prieš „Kito“ – svetimšalės, ne graikės, intelektualios ir stebuklingų galių turinčios moters – grėsmę vyro valdomai tvarkai. Mitas iš gąsdinančios pasakos apie monstrą-motiną evoliucionavo į sudėtingą socialinį tyrimą apie tai, kaip atstumta, teisių neturinti ir į kampą įremta asmenybė gali sunaikinti pačius trapiausius civilizuoto pasaulio pamatus.

 

Maištinga Siela