2010 m. kovo 30 d., antradienis

Moters įvaizdis - gaunamas su reklamos injekcija


Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Šiandien kaip tyčia, o gal visai netyčia atkreipiau dėmesį į reklamą. Nepamenu, kas jame reklamuojama, nes reklama kone penkių sekundžių, tačiau mane apstulbino, kad reklamoje filmavosi MOTERIS. Ne bet kokia moteris, o paprasta, ne koks sekso simbolis, ne papai automatai. Sakau, kažkas čia ne taip. Juk kaip jūs įsivaizduojate reklamą be papų ir kitų moteriškų atributų, tarsi būtų parduodama ne prekė, o pati moteris. Neretai tokie papai švaistosi tarp animacinių filmukų reklamų, vaikus, mat, nori sudominti gera kokybiška reklama. O šiandien teko išvysti solidžią, pagyvenusią moterį reklamoje, na, gal drastiškas spjūvis reklamos kompanijoms, sulaužęs jau įsigalėjusius stereotipus, kad prekę gali įsiūlyti tik gražus žmogiškasis kūnas. Reklamos poveikis didelis, kad net gauni šoką vieną dieną įsijungęs ir pamatęs ne to, ko tikiesi kaip visada. Vakar šliūkštelėjo dar viena reklama, kuri tiesiai šviesiai žiūrovui sako: „nesitikėkite, kad darysime Jums nuolaidą, nieko šiais laikais nemokomo nebėra!“ Kaip jums tokia „nagla“ reklamėlė? Atmetę reklamoje sustatytus vaikus ir visokias olialia pupytes, galiausiai galime pamatyti ir reklamų maištautojų, kurie tiesiai šviesiai pasako apie esamą padėtį ir abejoju dar dėl to nukenčia jų produktas. Galiausiai iš kur Lietuvoje ir visame kitame likusiame pasaulyje požiūris į moterį ir merginą bus teisingas ir teigiamas, jei pati reklama naudojasi motes įvaizdžiu, tiksliau sakant, moters papais vietoj tualetinio popieriaus valyti užpakaliui ir mūsų smegenims. Įdomu, kaip reaguoja pačios moterys į seksualias reklamas, jau nekalbu apie „Lenor“, kur reklamos kadre išnyra nuostabaus grožio ispanas ar italas ir pakrutina antakius, visos tuoj kaip mat nebegali praeiti parduotuvėje nei pro „Lenor“, nei pro „Silan“ ar kitą importinį „briedą“. Bet vis vien daugiau reklamos su seksualiomis moterimis, o televizorių žiūri daugiausia moterys ir dauguma tingių vyrų, na, dabar, aišku, ir bedarbiai. Įdomu, kaip pačios moterys reaguoja į pateikiamą presuotą moterį? Leiskite atspėsiu, jūs jau pripratusios, kitaip sakant, jau nebekreipiat dėmesį. Na, kaip “Jacobs“ reklama neapsieis be apnuogintos gražios moters? Juk neįmanoma. Pastaraisiais metais žmonės atkišo ir vaikus, mamos dienos proga sustatyti vaikai už pigių karkasų yra priverčiami už saldainius ir grašius sakyti eilėraščius mamai, kad po to visa Lietuva į juos žiūrėtų. Galbūt tai gražu, bet už to slypi komercinis biznis. Kūno kultas ir vaiko bejėgystė yra vieninteliai dalykai, prieš kuriuos negali atsilaikyti žmogaus pasąmonė. Be to, žinome, kad reklamos yra apgaulingos, jos supranta, ko mes norime. O tos putojančios dėmės, dėmė vonioje, viryklėje ar šiaip ant rūbų, galiausiai žmonės tai supranta, kad tai farsas patys išbandę produktą, kol galiausiai kiekvienas kvailys išbando ir išmėgina valiklį ir įsitikina, kad šnipštas, bet palaukit, po metų ateina nauja reklama, kuri reklamuoja jau patobulintą produktą, jau geresnį, kuris tikrai išvalys jūsų nuostabiąją dėmę. O taip, reklamoje dėmė gali būti nuostabi! Jau nekalbu apie švelnius kūdikių užpakaliukus, prie kurių dienos šviesoje per didžiuosius ekranus glaudžiasi tėvai, kone murdo nosį į vaiko ... ir ieško smarvės, bet juk servetėlės viską išvalė! Jau esu kalbėjęs apie reklamą ir jos siekius, jau nebesinori visko kartoti, tik galiausiai turime likti savo paties likimo kalviais, o ne reklamos aukomis. Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 29 d., pirmadienis

Filmas: "Gražioji Keitė"


Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris, manau, sujaudins ne vieną žiūrovą. Tai kontraversiškas filmas apie brolio ir sesers meilę „Gražioji Keitė“ (Beautiful Kate). Nežinau kaip jums, bet man šis filmas buvo gražus, nors kiti sako: na, kas jame tau čia gali būti gražaus, kad neva brolis sesę krušo? Atsakysiu, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir savo suvokimo receptorius. Man šis filmas gražus ir viskas, gražūs aktoriai, nuostabi vaidyba, kad ir tragiška, bet įdomi istorija. 40 metų vyriškis po 20 metų grįžta namo su savo naująja mergina, prieš tiek laiko maždaug įvyko skaudi tragedija, to pagrindinio herojaus sesuo dvynė mirė autoavarijoje. Filmas labai realus, bet kartu jį dar nepaprasta retrospektyvinis įrėmintas pasakojimas. Čia ir dabar jie gali gerti arbatą, nors už lango eina 20 metų senumo įvykiai, girdisi balsai, tarsi prisiminimų vaiduokliai vis lankytų vyriškį. Namuose jis kalbasi su jaunesniąja seserimi, senu patėviu ir vis mintimis grįžtą į tuos laikus, kai jis mylėjo savo dvynę seserį Kate, jis prisimena tuos laikus, kai ji jam pradėjo patikti ir jis patiko Keitei, galiausiai tas beprotiškas intymumas besimaudant ežere, slapti žvilgsniai ir meilės kalba, kai aplinkinių supratimu, tokia meilė yra uždrausta ir net laikoma iškrypėliška daro savo pavojingą atmosferą. O ką iš tikrųjų gali padaryti, kai myli ir negali? Galiausiai filme pradeda išaiškėti daug paslapčių, reali neforsuojanti aktorių vaidyba puikiai perteikia filmo autentišką nuotaiką, norisi žiūrėti ir žiūrėti. Bet kartu žiūrint viduje kažkas kirba, tarsi nedora mintis, pagalvoji, dieve, juk jie brolis ir sesuo, kodėl jie tai daro? Bet tai tik filmas, reikia įsijausti į personažus ir nieko nesmerkti anksčiau laiko. Tokie patys klausimai gali iškilti kiekvienam, kodėl dangus mėlynas, o vanduo šlapias, kodėl vienas šviesiaplaukis, o kitas tamsiaplaukis. Daugybė filmų kalba apie meilę, apie jos beribę makrokosmišką beprotybę, galiausiai prieinama prie vieno ir to paties – meilė neturi nei lyties, nei tapatybės, ji tiesiog yra ir nieko čia nepadarysi. Kur kas įdomesnis klausimas, kuris atvirai per filmą taip ir nebuvo atskleistas, bet menamai apčiuopiamas yra tai, ką jaučia ir kaip žvelgia 40 metų vyriškis į savo praeitį? Jis save kaltina dėl Keitės mirties, atvyko čia atleisti sau, atleisti Keitei ir visiems, bet tas sugulęs gyvenimiškasis skausmas yra per didelis, galiausiai jam tai pavyksta padaryti, aišku, kai ko ir netenkant. Tik klausimas liko tas pats, ar jis tebemyli taip pat Keitę kaip mylėjo prieš 20 metų? Bet už visko slypi vienas ir tas pats gražiosios Keitės, kuri nebegali apsirėkšti čia ir dabar ir atleisti broliui, galiausiai tik jam pačiam belieka atleisti už tai, kas tarp judviejų jaunystėje nutiko. Sakau, filmas labai kontraversiškas, jums ir kiekvienam jis iš mūsų gali sukelti vis kitokius jausmus. Gal dėl to, kad niekad neturėjau brolio ir sesers, man atrodo kitaip, gal tiems, kurie augo daugiavaikėse šeimose, šis filmas vėlgi pasirodys kitoks. Galiausiai filmas nėra nei nešvankus, nei iškrypęs, kaip komentarai pila savo nesantaikos aruodą, atvirkščiai, filmas gan skaidrus, gražiai nufilmuotas, realus, toks koks ir turi būti savo žanro ir kategorijos filmas. Kaip jau sakiau, graži aktorių vaidyba, puiki režisūrinė realizacija, gaila, kad va tokie filmai taip ir nepasiekia mūsų žiūrovų kino teatrus, jie neprasibrauna pro Holivudo „perlus“, galbūt žmonės žiūrėdami tokius filmus ir gyvenimą matytų visai kitokį, mokėtų labiau vieni kitus pateisinti, galbūt...



Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Amelija"


Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti autobiografinį filmą „Amelija“ (Amelia). Tai filmas apie įžymiąją amerikiečių lakūnę Ameliją Earhart. Žanras kaip supratote yra biografinė drama, o biografinės dramos yra vienas iš nuostabiausių žanrų, ypač pasakojant apie stiprias ir ryžtingas moteris. Prisiminkime meksikiečių dailininką Fridą arba nuostabią Edith Pief gyvenimo istorija filme „Rožinis gyvenimas“, jau nekalbu apie Žana D‘Arc ir kitas. Šis filmas yra būtent iš šios serijos, o Amelijos vaidmenį buvo patikėta sukurti garsiajai aktorei Hilari Swank. Jeigu ši pavardė nieko nesako, tai dėl visa ko priminsiu, kad ji sukūrė nuostabius vaidmenis: „Mergina verta milijono“, „P.S. aš tave myliu.“, „Deimanto vėrinio paslaptis“ ir filme, kuris atnešė jai Oskarą „Berniukai neverkia“. Ši aktorė – talentas, visi jos vaidmenys labai skirtingi, įvairiapusiški ir nuostabūs. Tai aktorė meistrė, nebijanti keisti personažus ir savo išvaizdą, nebijo būti negraži, nepatraukli ir t.t. Ir štai ji sukuria dar vieną stiprų vaidmenį filme „Amelija“, kiek žinau nusikirpo plaukus ir juos paaukojo perukams moterims sergančioms leukemija. Drąsus poelgis, sakyčiau. Filme vaidina jau aktorius legenda tapęs Ričardas Gere, jau nevardysiu kokiuose jis filmuose yra sublizgėjęs. Tai nepaprastai produktyvus aktorius. Taigi, apie filmą „Amelija“, iš pradžių filmas pasirodė blankokas ir nuobodus, maniau, kad Amelijos charakteris per mažai maištingas, matyt, lyginau su kitais biografiniais filmas, tačiau apsirikau. Tai filmas apie moters stiprybę, apie svajones, kurios tampa tikslais. Amelija buvo pirmoji moteris perskridusi lėktuvu Atlanto vandenyną, galiausiai po kiek laiko ji tai padarė be jokių palydovų – viena ir tapo viena žymiausių to meto amerikiečių moterų, kurios kovojo už lygias moterų teises su vyrais. Filme taip pat nemažai vietos skirta ne tik jos aistrai – aviacijai, bet ir asmeniniam gyvenimui, kurį užpildo graži meilė, meilė, kuri gali subanguoti, pasijausti išduota, bet kartu po neramumų stabilizuotis ir egzistuoti kaip dar stipresnė apraiška. Amelija nelaikė savęs gražia, ji neturėjo krūtinės, pradžioje atrodė kaip vyras, rengėsi kelnėmis ir tik filmo viduryje ji pradėjo skleistis kaip nuostabi moteris. Aviacinė svajonė buvo jos gyvenimas, ne daug žmonių gali sau leisti spjauti į visuomenės nustatytas dogmas ir gyventi tik savo svajonėmis, Amelija buvo viena iš tokių, filme taip puikiai realizuojama. Tik ji galėjo sėsti viena į lėktuvą ir, nepaisydama sinoptikų, kilti į padanges ir per audros debesis skristi savo svajonės link. Kas įdomiausia buvo Amelijoje? Tai, kad filmas buvo apie jos individualią laisvę, Amelija nebuvo azartiška, ji nerungtyniavo su kitomis, nebandė įtikti pasauliui ar dėl to būti garsi, ta skrydžio utopija buvo tik jos vienos žvaigždė. Todėl daugelis jos nesuprato, manė, kad ji garbėtroška, bet viduje ji buvo tyra, nors šiek tiek ambicinga, bet ambicinga ir reikli sau. Kiekvieną kartą įgyvendinusi nesapnuotą skrydį per Atlantą, ji vis iškeldavo kitą, dar didesnį siekį – perskristi pasaulį. Galiausiai dideli lūkesčiai, mažos to meto technologijos galimybės padarė savo, galiausiai Amelija dingo Ramiajame vandenyne, galima sakyti, kad svajonė ją pražudė. Bet ji sakė, kad geriau tegu vandenynas būna jai kapas, nei atsisakys savo svajonių, geriau bandyti ir žūti, negu kriošti iki senatvės auginant vaikus. Taigi priėjome prie to, kad šis filmas yra puikus dokumentas savęs realizavimui, juk galima mokytis iš kitų ir žavėtis kitais nieko neapgaunant ir neišduodant. Manau, Amelija buvo tokia, kurią nebūtų niekas suvaldęs, jos siela ir minčių realizavimas buvo per didelio kalibro mūsų nustatytoms normoms. Kad ir kaip jums beatrodytų, siūlau pažiūrėti filmą „Amelija“ jau vien dėl nuostabios vaidybos ir filmo perteiktos dvasios.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 27 d., šeštadienis

Interviu: Darius Gikevičius: "Laisvė yra neribota!"


Sveiki mielieji, šiandien noriu pateikti interviu. Nežinau kiek naudos duos naudos šis interviu jums, bet galbūt atrasite kažko naudingo, sutiksite arba paneigsite Dariaus atsakymas kaikuriais klausimais. Galbūt atsakimai šiek tiek, mano akimis, naivoki, ( Dariau nepyk ;), bet tikrai nuoširdūs, galiausiai naiviam būti yra gražu ir nuostabu, todėl pamaniau, kad galima tiesiog pasimokyti paprastumo iš parasto žmogaus, todėl įdedu mūsų pokalbį. Juk dažniausiai mes bandome dėtis savyje didžiai svarbiais žmonėmis, einam gatve ir galvojame, kad visi mus stebi akimis, todėl reikia suvaidinti tobulą praeivį, bet tai netiesa, viskas yra kur kas paprasčiau, mūsų gyvenimas mintyse tampa sudėtingas tik dėl to, kad mes patys jį padarome sudėtingą, sureikšminame. O juk iš tikrųjų bijome to paties kaip ir visi, todėl pridedu šį interviu kaip gyvenimo paprastumo dokumentą. Taigi interviu su Darium Gikevičium:


1. Mielas Dariau, papasakok apie savo vaikystę. Kokia ji buvo? Kaip mėgai leisti laiką Šalčininkuose? O gal turėjai kokių nors keistenybių? Keistų nutikimų, draugų, pomėgių, slaptų vietų? Apie ką svajojai būdamas mažas? Kuom norėjai tapti? Ko bijojai ir t.t.?

Hm... mano vaikystė. Ji buvo labai įvairiapusiška, kadangi užaugau nedideliame mieste, turėjau artimų ryšių tiek su miestu, tiek su kaimu. Leidau laiką sau draugais, su šeima, kaime žaisdamas ir nerūpestingai lakstydamas po pievas. Kieme su kaimynų vaikais prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, kvailysčių, tada mums niekas nerūpėjo, tik linksmai praleisti laiką. Lėkdavome prie upės, ant tilto, ten stebėdavome žuvis, mėtydavome akmenukus. Keistenybių? Kad nežinau, jaučiu buvau vaikas kaip ir kiti, linksminomės, žaisdavome ir tiek, aišku, nutikdavo visokiausių dalykų, kaip sakoma, prisivirdavome košės ir po to gaudavome pylos, bet ko tik ne būna, be to, visko reikia patirti šiame gyvenime. Dėl slaptų vietų tai net nežinau, verti susimąstyti. Na, dar ir dabar tebėra šalia mano Menų Mokyklos apleista degtinės gamykla. Kiek pamenu iš pasakojimų, prieš tai ten buvo pieninė, bet gerai pamenu, kad buvo degtinės gamykla ir dar iki dabar joje yra užsilikę visokių kolbų, keistų daiktų. Ūktelėję, jau tada įsilauždavome į gamyklą ir tyrinėdavome. Aplink augo dideli medžiai ir krūmai, ten yra net susidariusi pelkė, per ją lakstydavome, bėgdavome nuo apsauginių. Va čia ir pasireiškė baimės. Tamsos baimė, baimė būti pagautam darant kažką uždrausto ir pan., kaip ir kiekvienas vaikas labai bijojau tamsos, netgi miegoti būdavo baisoka, jei nebūdavo bent ruoželio šviesios iš lauko ar uždegtos lempos. Bijojau ir vienatvės, kadangi visada atrodydavo, kad visi tave paliko namuose ir kažkur išvyko, ir kad daugiau nebegrįš. Dabar tai pasikeitė, nes kartais geriau pabūti vienam su savo mintimis, su savo liūdesiu ir išgyvenimais.

2. Kaip tu sugalvojai įstoti į architektūrą? Nesigaili, juk tenka atkentėti ir bemieges naktis, ir finansinių sunkumų (maketų medžiaga, kiek žinau iš tavęs, nemažai kainuoja)? Ką patartum tiems, kurie ketina ten įstoti mokytis?

Tikrai nė akimirkos nesudvejojau ir nepasigailėjau, kad čia įstojau. Aišku, kai išgyveni sunkumus, savaime imu svarstyti, ar tikrai čia mano vieta, ar aš to noriu, bet, kai nepasiduodamas tęsiu darbus ir pamatau rezultatą, aš juo džiaugiuosi, va, tada suprantu, kad tai buvo tiesiog silpnumo akimirka, ir tikrai į nieką nekeisčiau savo studijų. Teisingai pastebėta dėl bemiegių naktų, tačiau jos dažniausiai pasireiškia prieš svarbius atsiskaitymus, kadangi tada suvoki, kad tai paskutinė galimybė sutvarkyti savo darbą taip, kad galėtum juo didžiuotis ir pateikti dėstytojams. Finansai taip pat kerta per kišenę, tačiau, manau, visiems jie kerta, kadangi teisininkai perka darbo kodeksus, įstatymų knygas ir kiti savo profesijos atstovai. Aš perku medžiagas maketams, planšetėms. O patarti galiu tik tai, kad reikia siekti savo svajonių, kadangi tik jos mus veda į priekį. Ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų, nes visus tuos sunkumus įveikus, mes pasijaučiame daug geriau, negu tuo atveju, jeigu būtume pasidavę ir viską praradę.

3. Dariau, aš žinau vieną baisią tavo nuodėmę, tu labai mėgsti savo dievaitę Britney Spears, nors daugumai lietuvių ji atrodo banali. Papasakok, kaip ja susižavėjai, kas tau joje patinka, ir apskritai, pasidalyk tuo pasauliu apie ją? (Pareklamuok ir savo Brtiney blogą).

Tai tikrai ne nuodėmė, čia tiesiog kitų nesupratimas, kodėl ji man patinka. O susižavėjau ja dar tada, kai ji tik debiutavo scenoje, kai aš buvau mažas vaikas ir mažai ką nusimaniau muzikoje. Tiesiog patiko dainos, patiko stilius, be to, ji labai graži moteris. Laikui bėgant, augau aš ir augo susidomėjimas ja kaip atlikėja, kaip žmogumi. Lietuviams ji atrodo banali todėl, kad jie iš dalies jai ir pavydi, kadangi ji yra viena iš nedaugelio pasaulio atlikėjų labai sėkmingai pradėjusi karjerą dar 16 metų ir iki šiol būdama 27 metų, ji vis dar yra muzikos dievaitė, tiksliau, jau tikra muzikos karalienė ir ikona. Dauguma smerkia ją už tai, kad 2007 metais ji patyrė nervinę krizę, kuri pakišo koją jos gyvenime, tačiau būkime sąžiningi, ji atsitiesė ir parodė visiems, kad ji yra tikra žvaigždė muzikos pasaulyje. Galėčiau šia tema plėstis iki begalybės, kadangi žinau daug daugiau negu visi kiti, kurie skaito alfa.lt ir delfi.lt, kurie pusę informacijos sumeluoja, pusę sukuria istorijas patys. Domiuosi daug tikslesniais šaltiniais ir žmonių pasakojimais, todėl tiesiog nesmerkime žmogaus, o mylėkime ją. Beje, gerai sakai, kviečiu visus jos gerbėjus apsilankyti mano bloge http://britneypasaulis.blogspot.com/. Jame rasite visas naujienas susijusias su Britney. Lauksiu jūsų.

4. Dariau, ar domiesi politika? Koks tavo kaip Lietuvos piliečių kontaktas su mūsų valdžia? Ar turi autoritetų, autsaiderių? Kokios tavo politinės pažiūros? Ar ką nors keistum, jei turėtum tokią valią?

Domiuosi, bet stengiuosi labai į ją nesigilinti, kadangi tai purvinas darbas. Esu jaunas, todėl nenoriu savęs teršti tokiais dalykais. Aišku, aktyviai išsakau savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kadangi nesu pasyvus savo šaliai. Man įdomu, kas dedasi šalyje, kokie įvykiai siaučia ir pan. Sunku išsakyti savo nuomonę, kadangi kiekvienas iš mūsų turime savo susidariusį vaizdą apie vieną ar kitą dalyką ir nekeisime jos vien todėl, kad kažkam nepatinka. Jeigu tik galėčiau, pakeisčiau mūsų šalyje daug ką, ypač korupciją, kadangi šiuo metu, kaip ir visada, viską valdo pinigai. Visiems jų reikia, visiems jų maža ir maža. Daugiau reikia dėmesio kreipti į paprastus piliečius, žmones, kurie išlaiko valstybę, o ne krauti turtus, kol turi vieną ar kitą aukštą postą.

5. Ar tau aktuali žemės ekologijos tema? Ar kaip nors bandai prisidėti prie to, kad tausotumėm vienaip ar kitaip žemės išteklius? Jei taip, tai kaip? Ar tenka įsivaizduoti ateities grėsmę, jog mūsų vaikaičiai galbūt gyvens tik sąvartynuose arba, neduok dieve, visiškai suniokotoje planetoje? Kaip turėtume ir galėtume kiekvienas prisidėti prie Žemės išsaugojimo ir puoselėjimo?

Žinoma aktuali, kadangi esu šios planetos gyventojas, man svarbu, kokioje ateityje gyvensiu aš, mano vaikai, anūkai. Visada išmetu šiukšlę į tam skirtą vietą, o ne kur nors lauke. Aišku, tai smulkmena, tačiau nuo mažų darbų judame link didelių. Pamąstau ir apie tai, kad ateitis gali mums atnešti nežinomybę ir grėsmę, kadangi gamta yra baisiai teršiama atliekomis, šiukšlėmis, dujomis ir t.t. Neaišku, ko galime tikėtis vėliau, tačiau jau dabar reikia pradėti keisti savo gyvenimo būdą ir ieškoti kitų resursų, kaip galime sumažinti oro taršą, kaip įmanoma taupyti energiją ir naftą. Saugokime medžius, sodinkime jų kuo daugiau mūsų soduose, miškuose ir t.t. Kiekvienas mažas darbas padarytas gamtos labui gali atnešti didžiulę naudą mums ir mūsų aplinkai.


6. Pakalbėkim ir apie mano labai mylimą temą – literatūrą. Ar dažnai vaikštai į knygynus? Jaučiu, kitaip sakant, žinau, kad nebelieka laiko tau skaityti, bet pasidalyk savo jau perskaitytomis knygomis. Kokios knygos ar autoriai tau įsiminė labiausiai? Kodėl? Ką jie turi tokio savito? Tavo gyvenimo knyga? Ar tau knyga yra vertinga?

Šiuo metu labai retai lankausi knygyne, kadangi laiko stoka daro savo ir neleidžia pasimėgauti knyga. Taip, prisipažinsiu, labai mėgstu skaityti, dar mokyklos laikais skaičiau labai daug, ir skaičiau viską, pradedant nuo romanų, nuotykių, detektyvų, baigiant istorinėmis knygomis. Išskirti ką nors negalėčiau, kadangi man asmeniškai kiekvienas rašytojas turi kažką savo, kas vilioja ir pritraukia akį. Be to, manau, su mūsų amžiumi auga ir mūsų poreikiai į knygas. Vaikystėje mėgstame vieną, paauglystėje visai ką kitą, kadangi plečiasi akiratis ir norime sužinoti vis daugiau ir daugiau dalykų. Noriu būti visapusiškai išprusęs žmogus, todėl skaičiau ir detektyvus, kurie be galo patiko, bei istorines knygas, tokias kaip apie mano mėgstamiausią Sali Egiptą. Domėjausi iš knygų apie Egipto istoriją, skaičiau apie faraonus ir jų karalystes istorijas, nuotykius, vėliau padarytus atradimus ir kitokius dalykus, kurie siejasi su salimi. Vėliau pamėgau indėnus, laukinius vakarus, kadangi norėjau pajausti tą netramdomą dvasią, kurią jie skleidžia. Norėjosi susidėti daiktus ir keltis gyventi į miškus, gyventi laisvai nuo viso pasaulio. Ir tikrai, drąsiai sakau, kad knyga yra vertinga, kadangi ji man daug ką suteikė. Ji lavina mūsų vaizduotę, supažindina mus su pasauliu, moko mus gyvenimo, skaitydami istorijas praktikuojamės ir ruošiamės savo asmeniniams žygiams. Knyga yra svarbi mūsų gyvenimo detale.
7. Daugelis nustemba, kodėl taip aktyviai kovoju už homoseksualų teises. Ir daugelis dėl to net pasipiktina arba pradeda į mane žiūrėti įtariai. Sakyk, Dariau, o tau pačiam teko susidurti su homoseksualiais žmonėmis? Ar jie iš tikrųjų tokie monstrai? Ar tau iš vis aktuali ši tema ir ar apie tai reikia kalbėti Lietuvoje, nepaisant, kad tai erzina virtines žmonių? Jei taip, tai kodėl? Ką galime padaryti, kad šią situaciją pagerintume?


Aš esu tolerantiškas žmogus, pasisakau už žmonių lygybę, nepaisant įvairių dalykų, kurie tai gali stabdyti. Homoseksualumas nėra nei liga, nei koks apsigimimas, tai yra toks pat žmogus kaip ir kiekvienas iš mūsų. Neteisinga, kad jie yra smerkiami, kadangi taip žmonės parodo savo nesupratingumą kitiems. Juk nesvarbu ką žmogus myli, ar vyrą, ar moterį, svarbu, kad jis jaučiasi laimingas, kad jam yra gera su tuo žmogumi. Kodėl žmonės yra tokie monstrai ir pavydi kitiems jų laimes??? Juk ne jų reikalas ką tas žmogus myli, juk jis jam nei kenkia savo meile, nei daro ką piktą, jis tiesiog gyvena su savo žmogumi ir džiaugiasi saulės spinduliais, kurie apkloja mus visus, nepriklausomai nuo mūsų orientacijos. Apie tai reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet visur, kadangi ši tema yra labai skaudi, manau, tiems žmonės, kurie kenčia nuo jos, kurie yra engiami, tai yra puikus būdas jiems padėti. Ir manau, pradžiai turime imtis to, kad parodytume, jog tai nėra blogi žmonės, kad tai tie patys žmonės, kaip ir visi kiti, kurie mokosi, turi darbus, turi šeimas, turi gimines, jie nieko neišsiskiria iš kitų. Reikia kalbėtis, kalbėtis apie tai, ir bandyti keisti žmonių nuomonę, arba bent jau ją suminkštinti.

8. Koks tau žmogus yra laisvas? Kas tau yra laisvė? Ar laisvė turi turėti atsakomybė ir kur jos turėtų būti ribos? Kuo skiriasi materiali laisvė nuo dvasinės, vidinės laisvės? Ar tu esi laisvas abiejuose frontuose? Pasidalyk laisvės arba nelaisvės pojūčiais.

Sunkus klausimas, kadangi kartais jaučiuosi laisvas, kartais visiškai priešingai. Laisvė yra tada, kai tu nepriklausomai nuo kitų žmonių patarimų ir nurodinėjimų padarai tai, kas tau atrodo geriausiai ir to nesigaili. Bet kartu negali daryti bet ko, kadangi esame žmonės, gyvename tarp žmonių, turi būti atsakomybės jausmas už save ir už kitus. Laisvė yra neribota, tačiau viduje mes turime jausti ribas, kadangi, kaip žinome, kuo daugiau laisvės duodi, tuo didesnis chaosas gaunasi, todėl reikia mokėti suderinti šiuos du dalykus, tik tada būsi tikrai laisvas. Galiausiai viduje tavęs niekas nevaržys, ir kartu nesijausi kaltas prieš kitus. Materialumas ir dvasiškumas ir yra, kas mus sujungia į visumą. Aišku, tai skirtingos laivės, kadangi materialumo laivė suteikia tau finansines nepriklausomybes nuo ko nors. Jautiesi neprikaustytas prie jokio žmogaus, jautiesi pats savo gyvenimo šeimininkas, juk labai dažnai būna, kad materialumas stabdo tolimesnį gyvenimo procesą. Vadinasi reikia suderinti visas savo laivių rūšis, kad būtų galima gyventi laisvai ir užtikrintai. Negaliu pasigirti visiškai savo laisve, kadangi esu materialia prasme priklausomas nuo tėvų, nes esu studentas, mokausi, laiko darbui nebelieka. Todėl šiuo atveju jaučiuosi suvaržytas, bet kartu ir dėkingas tėvams už tai, kad jie dėl manęs stengiasi, suteikia man viską ką jie gali, atiduodami man paskutinius centus, kad tik man būtų gerai, aš tai be galo vertinu, ir todėl stengiuosi kuo geriau viską padaryti, nenuvilti jų. Viduje aš taip pat nesu visiškai laisvas, kadangi manyje gyvena daug priešingybių, kurios kartais suspjauna ir tada aš atsiduriu aklavietėje. Bet kartais jaučiuosi išsilaisvinęs iš to „narvo“ ir galiu laisvai skirsti į visas puses. Yra akimirkų, kai jaučiuosi visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas, kaip paukštis, kuris gali skleisti sparnus ir skristi i visas puses, bei džiaugtis gyvenimu. Aš esu laisvas!


Ačiū Tau ;)

2010 m. kovo 26 d., penktadienis

Knyga: Kobo Abe "Moteris smėlynuose"


Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti Kobo Abe‘s knygą „Moteris smėlynuose“. Tai japonų rašytojas, egzistencialistas, lietuviams be šios knygos dar žinomas romanas „Kengūros sąsiuvinis“, kuriame ypač gausu siurrealistinių vaizdų, na, įsivaizduokite, jau vien ko verta istorija apie žmogų, kuriam ant kojų pradeda augti balti ridikėliai. „Moteris smėlynuose“ – keistas romanas, gal dėl to, kad ne standartinis, čia ne siužetas svarbu, bet svarbus paties žmogaus gebėjimas priešintis absurdui, gyvenimo spąstams. Tiesa, kūryba kažkiek artima Albertui Kamiu, tačiau Kobo Abe turi savo „kabliuką“. Šis jo kūrinys skaitosi skaniai, o jo pagrindinis variklis – smėlis, jis tiesiog byra visur: tarp storų knygos puslapių, raidžių, minčių, smegenų rėvių, pro kojų pirštus ir visur, kur tik gali įsismelkti žmogaus sąmonė. Nepaprasta smėlio knyga, pagrindinis herojus tiesiog persisunkęs egzistencijos smėliu, pasak jo, smėlis yra tarsi vanduo – jis banguoja, dreifuoja, jame galima paskęsti, įklimpti tarsi pelkėje, mirti, girdyti smėliu savo sielą. Šis pagrindinis herojus atsiduria tokiuose smėlynuose, kuriuose tampa kaliniu, kaimiečiai jį apgyvendina didžiulėje duobėje ir jis tampa jų ir viso savo gyvenimo įkaitu, herojus turi kasti smėlį, tam, kad tolėliau esantis kaimelis nebūtų užpustytas. Bet dauboje jis esti ne vienas, čia jau seniai gyvena moteris, kuri kovoja su pustomu smėliu. Skaitai, ir galvoji, koks beprasmis, koks Sizifinis gyvenimas ištiko šiuos herojus, kokia banalybė, beprasmybė, monotonija yra kasti smėlį tam, kad kaimiečiai juos girdytų, atneštu maisto ir kitų gėrybių, tačiau niekas jų neklausė, ar jie patys nori tokio likimo. Na, ir intymumas! Tokios įdomios erotikos niekur neskaičiau, net nemaniau, kad japonai gali taip aistringai rašyti apie žmogaus aistrą kitam žmogui, knyga padvelkė ne Japonija, bet Ispanija ar Lotynų Amerika. Vyras, moteris ir daug smėlio, nesibaigianti kova tarp savasties ir smėlio, šie dalykai romaną pakylėjo iki egzistencinio lygio – o kame viso to prasmė, klausia pats savęs pagrindinis herojus Nikis Džiumpėjus. Kiekviena naktis ir diena paženklinta smėlio, medinė lūšnelė dauboje, pro kurio sijas nuolatos byra smėlis, jis byra į lovą, todėl herojai net prieš miegą yra priversti veidą prisidengti audeklu. Galiausiai erotika apgaubta smėliu ir nesibaigiančiu prakaitu. Sakyčiau, Nikis pradeda alsuoti smėliu, mąstyti kaip smėlis, perprasti smėlį taip, kaip jį perprato moteris. Nikis turi savo vertybių skalę, ankstesnis gyvenimas, be kurio jis niekaip negalėjo išsiversti: darbas, namai, pramogos, staiga subyrą į smėlį, ir smėlynų akivaizdoje jis pamato, kad iki šiol jo buvęs tvirtas gyvenimas tėra tik smėlio sauja, kurį išbarsto vėjas. Moters paveikslas nemažiau įdomus, ji tarsi aukštesnio rango mokytoja, bet kartu nori to paties kaip ir Nikis – užpildyti begalinę tuštumą savo viduje, kurį išgriaužė smėlis ir visas likęs gyvenimas. Galiausiai knygos pabaigoje Nikis į smėlį žvelgęs kaip į priešą, kaip į sausą dalyką, jame atranda vandenį, atranda naują suvokimą, kuris iš šalies yra toks primityvus ir akivaizdus, bet Nikio viduje jis yra tarsi tvanas, naujo pasaulio, naujo mentaliteto pradžia, staiga jis duobėje pamato prasmę, tą prasmę, apie kurią jam nuo pat pradžių bandė papasakoti moteris. O prasmė yra ta, kad nesvarbu, kur tu esi ir ką tu darai, prasmė yra kaip tu darai. Iki tol Nikis nekartą bandė pabėgti iš spąstų, bet jam nepavyko, nes visada tikėjosi bausmės, būti persekiojamas kaimiečių, tačiau, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir jam duodą laisvę, pasikeitęs Nikis pasirenka duobę, nes jo sieloje įvykę gyvenimiškieji lūžiai pakeitė požiūri į visą pasaulį. Laisvė tampa priklausoma ne nuo teritorijos, bet nuo žmogaus minčių katalizatoriaus, bet kartu autorius knygos pradžioje pasako: „Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne galimybė sulaukti bausmės“, vadinasi, herojus pajutęs, kad yra laisvas, jo pastangos pabėgti nebetenka prasmės. Ir iš tikrųjų duok žmogui laisvę ir jis visada liks šalia tavęs, bet tik tu pamėgink jį suvaržyti, uždėti antrankius, jis jausis mentališkai nelaisvas ir bandys žūtbūt pabėgti. Kad ir kaip tai bebūtų, man šioje knygoje laisvė pasirodė esanti nemateriali, ji tėra mūsų produktyvios sąmonės ir pasąmonės žaismas, viskas, kas esti mūsų suvokime, mintyse, tai ir yra laisvė, tu gali būti supančiotas pilnu ir geležimi, bet jeigu tavo mintys yra laisvos, tavo laisvė bus nepalaužiama. Na, ir pagaliau knygoje atsiskleidžia be galo gilus vienišumo jausmas. Herojai yra dvasiniai asketai, nors jei kalba suprantama kalba, bet ta individualių minčių substancija tiesiog neleidžia prisileisti kito žmogaus. Vyras ir moteris. Jie vienas be kito negali egzistuoti, bet jie negali būti dvasioje artimi, tarsi juos skirtų smėlis. Abu trokšta užpildyti tuštumą, rodos, išeitis ranka pasiekiama, bet iš tikrųjų ji tėra tik mentaliniame lygmenyje, giliai įklimpę į smėlį, į save, jie niekada taip ir neprabils, nepasakys, kad bijo, kad jiems skauda, kad jie silpni, tarsi pati puikybė ir silpnumo privilegija reikštų jų pačių pražūtį, todėl pasirenkamas kitas vaidmuo – vaidinti nepalaužiamus. O jau kokia stipri moteris romane! Kokia jos begalinė ramybė, kokia kantrybė, kad kartais vyras šalia jos atrodo tarsi skruzdėlytė prieš banginį, tačiau tas balansas knygos pabaigoje netikėtai išsilygina pačiu natūraliausiu būdu – pakeičiant savo pasaulėžiūrą.
Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Filmas: "Paklausk dulkių"



Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Paklausk dulkių“ (Ask the dusk). Nors kiek pasidomėjau lietuviai labai, sakyčiau, savaip išvertė šį pavadinimą – „Paskutinės novelės puslapis“ dar kai kur „Nebaigta novelė“. Kiek žinau „Kitokios knygos“ leidykla yra net išleidusi knygą „Paklausk dulkių“ pagal kurį ir buvo sukurtas šis filmas, bet jos kol kas dar neteko skaityti. Šį filmą turėjau pas save jau apie metus ir niekaip vis jo nepažiūrėdavau, taigi vieną vakarą susizgribau, kad neturiu ko žiūrėti, tai prisiminiau, jog kažkur tebeguli nusviestas filmas „Paklausk dulkių“, tarsi tyčia rinko savo dulkes, bet atėjo laikas jas nupūsti. Negaliu atsidžiaugti aktorių personalu, jie – fantastiški! Mano numylėtinė Salma Hayek atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų, čia ji vaidina meksikietę emigrantę apie 1930m Amerikoje. Šiame filme taip pat vaidina Kolinas Farelis (Colin Farreli), atlikęs įžymųjį Aleksandro Makedoniečio vaidmenį. Ir ką jūs manote? Jis ir ji – nuostabi pora! Žiūri filmą ir galvoji, Dieve, kodėl jie gyvenime nėra pora. Nuostabi vaidyba, nuostabus siužetas ir filmo idėja. Filmas yra viens iš tokių, kuriais reikia tiesiog mėgautis, mėgautis istorija, mėgautis praeities romantikos gairėmis ir visu kitu. Aišku, kai kur man filmas prasilenkė su logika, ypač, kai pagrindinio personažo gyvenime atsiranda nuo gaisro nukentėjusi moteris be savo istorijos, be savo tapatybės, ryški, bet niekam nežinoma, trūko jos personažo atskleidimo. O šiaip filmas romantinis, jame nestokojama humoro, įdomaus, originalaus ir netradicinio, tikriausiai perkelto iš knygos „Paklausk dulkių“. Trumpai apie siužetą: filmas apie italų rašytoją, kuris emigravo į Ameriką ir čia, norėdamas įsimylėti baltaodę, jo širdis pasirenka aitringą meksikietę, - abu nublokšti likimo į svetimą šalį kovoja su savo nacionaline ir asmenine tapatybe. Kažkodėl Amerikoje būti kitataučių tais laikais buvo baisi gėda, abu personažai nori iš gyvenimo per daug, taip jie paaukoja vienas kitą, bet galiausiai meilė viską nugali, tačiau šis žaidimėlis per daug ilgai užsižaistas, todėl herojų analogiškai laukia atitinkama bausmė, - vienas iš herojų miršta tuberkulioze. Siužetas gan paprastas, tačiau vis tiek nuostabu žiūrėti dar nuostabesnių aktorių vaidybą, kuri atgamina puikius to meto Amerikos imigrantų dvasinius pojūčius. Niūri kasdienybė keičia šmaikštumas, ir atrodo, kad dar tais laikais, kai, regis, net šypsotis negalėtum, žmonės dar ir juokėsi ir manė, kad gyvenimas yra gražus. Toks ir atrodo, kai žiūri kaip herojai laksto po paplūdimį saulei leidžiantis, ta nuojauta, ta baisi nuojauta, jog niekas geruoju nesibaigs pasitvirtina. Na, ir duoklė rašytojams! Daugybę rankraščių, daugybę bandymų rašyti romaną, gaudyti savo fantaziją ir realų gyvenimą, puikiai kuria šios profesijos sakingą fanatizmą, pagrindinis herojus balansuoja ties realybe ir ties savo fantazijos vaisiais, kol galiausiai jo paties gyvenimas tampa knyga.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 24 d., trečiadienis

Mūsų teisė


Sveiki mielieji, tas, kuris sako, kad Lietuvoje arba visuomenėje neturi teisių, mano nuomone, gali tik trumpai pasiguosti, trumpai paverkti arba išketi aukščiau galvą ir įsivaizduoti, kad esi aukščiau viso mėšlo, kurį valdo tokia nežinoma ir korumpuota valdžia, kad belieka tik pilstyti gražiais žodeliais. Žinot, nes po visų draudimų aš, tu ir dar visi, kurie negali tam pasipriešinti, vis dar turi teisę kalbėti su savimi, mes dar turime teisę mylėti save ir gyvenimą, visi turim teisę į raudonus skėčius su geltonais apskritimais. Nepaisant, kad kažkam tai nepatinka, mes dar turim teisę į saulėtas dienas, į žemės saują, į orą, kuris dar neapmokestintas. Aš ir tu turime teisę į lietų, šokti jame iki begalybės arba tyliai sau sėdėti vandeniui žliaugiant per kūną. Dar turime teisę ilgai juoktis iš nieko, nesvarbu, kad kažkam nepatinka, galime „žvengti“ iki begalybės arba ilgai nesustojant verkti, jei skauda. Dar turime teisę kalbėtis su savimi tik mums suprantama kalba, turim teisę laužyti stereotipus, laižyti braškinius, o ne šokoladinius ledus, mylėti tai, ko įstatymai neleidžia arba piktas kaimynas draudžia, mes vis dar turime teisę į pavasarį, į pasivaikščiojimus, galiausiai turime teisę į patį gyvenimą, egzistavimą ir net mirtį, jeigu to nori žmogus. Kai kurie šia teisę pasinaudoja labai jauni, bet tai buvo jų teisė. Mes vis dar turim teisę dažyti plaukus mums patinkančia spalva, turim teisę maitintis, turim teisę pabėgti iš namų ir ilgai ilgai nesugrįžti, mes net turim tokią kvailą teisę save įtikinėti, kad viskas yra gerai arba, kad viskas yra blogai. Mes turim teisę bent kartą gyvenime pamatyti jūrą, bent kartą basi pabraidyti po žolę, turime teisę į savo svajones, o neprimestas kitų. Taip, turime teisę į savo mintis, turime teisę mąstyti ir galvoti blogai, galime klysti, apgauti save. Turime teisę būti pikti ir negražūs, turime teise sirgti, šlubuoti arba būti žvairais, turime teisę nekęsti visų ir kartu mylėti, šypsotis, kada tik to užsinori. Visi turi teisę tikėti Dievu arba jo nekęsti, visi turi teisę kvėpuoti, padėti nuskriaustiems, jeigu to nori. Visi turi teisę į pasiaukojimą arba būti abejingais, turi teisę tylėti, neatsakyti į klausimus. Visi turi teisę per Vėlines žiūrėti „Teletabius“, o per Kalėdas „Titaniką“, ir apskritai turime teisę nešvęsti švenčių, jei tik to norime. Turime teisę vilkėti didelius „šeimyninius“ geltonus apatinius. Turime vis dar teisę parduoti savo kūną, turime teisę atsisakyti smurto ir paglostyti šunį, turime teisę nemiegoti visą naktį, turime teisę būti geri vieni kitiems, vis dar turime teisę nevalgyti mėsos ir nemesti šiukšlių pro mašinos langą, nes juk niekas to neverčia daryti. Vis dar, ačiū Dievui, turime teisę kritikuoti valdžią, dar turime teisę patys nesilaikyti teisių, kadangi patys kuriantieji jų nesilaiko, turime teisę būt naiviais arba labai įtariais. Turime teisę kažko atsisakyti arba priimti pagalbą, turime teisę prisirišti prie mums svarbių dalykų, turime teisę iki begalybės reikalauti savo teisių į teisę, pildyti šį sąrašą, turime teisę kuo nors žavėtis, turime teisę badauti arba persivalgyti, jei to mums norisi. Turime teisę juokauti, rašyti tokius blogus kaip čia, turime teisę išsakyti savo nuomonę, jei kitam ir nepatinka, visi turime teisę dainuoti, niuniuoti mums gražios dainos melodiją, kalbėti kinų ar mįslių kalba, turime teisę skaityti tai, kas mums patinka, o kitiems nepatinka. Galiausiai turime teisę būti savimi ir dėl to nesigriaužti.
Jūsų Maištinga Siela
P.S. Dėkui eilėraščiui įkvėpusiam tęsti tai iki begalybės...

2010 m. kovo 23 d., antradienis

Atsargiai, ką dedi į burną?!


Sveiki mielieji, šiandien, kai Lietuvoje vyksta potvyniai ir kiti priešpavasariniai malonumai, noriu pakalbėti apie labai paprastą dalyką – maistą. Iš tikrųjų jau seniai norėjau užvesti šią temą, bet vis nerasdavau nuotaikos arba rimtos progos, o štai dar pažiūrėjus filmą „Food Inc.“, visgi nusprendžiau nebetylėti ir patrimituoti. Taigi nuo ko čia pradėti? Gal nuo to, kad prieš kelias savaites nusipirkau labai pigų jogurtą, kurio skonis buvo lyg ir lydytų lašinių su šlakeliu žemuoginių kvepalų ir rausvų dažų – valgiau susiraukęs, kambariokas žvairavo į mane, suprask, „pilna subinė, todėl ir raukaisi“. Suprask – sveika ir skanu, todėl nesiraukyk. Nagi negali skanus ir sveikas maistas kainuoti centus, o pasirodo, ten bene sumūryti šeši konservantai, visokios rūgščių atmainos ir taip gražiai prirašyta: „gali pasitaikyti sojos ir bla bla pėdsakų“. Nuo kada jogurte ir kitame sveikame ir gerame maiste, anot antraštės, paliekamai PĖDSAKAI? Na, taip stiliaus klaida, bet mes ne kvaili, suprantame apie ką, bet jogurte pasirodo esą visko ko tik yra mūsų margame pasaulyje išskyrus paties jogurto. Tas pats ir apie kitą nesveiką, bet skanų maistą – pepsi, bigmekai, traškučiai ir t.t. Nežinau, ar iš skurdo, ar šiaip valios įgytomis pastangomis, nuo Naujųjų metų atsisakiau tokio skanėsto – bulvių traškučių. Dar gerai pagalvojus Lietuvos maisto rinka yra gan normali, o štai JAV, ten jei negyveni kaime ir esi vidutinis miestietis, tai turi pastipti nuo maisto per pirmąsias tris dienas. Jau nekalbu apie mėsą ir jos industrinę pramonę. Pasibaisėjau, kaip amerikiečiai skerdžia karvutes ir kiaules. Įsivaizduokite šių dienų lagerius, kuriuose kali jau vos išsiritę viščiukai, kurie gyvena vos 49 dienas ir užauga žymiai didesni, nei normalios vištos per tris mėnesius, tai jūs įsivaizduojate, beveik kas du mėnesius po vieną vištų kartą! Bet ir tos pačios vištos nepaprastos, na, nesupermenės gi, bet tai tiek pakeisti genų, kad jos užaugina mėsą t.y. krūtinėles tris kartus didesnes nei paprasta mūsų kaimo višta! Reikėtų jum pamatyti tų vištų gyvenimą! Tupi šikinyke, dvokia, vos vaikšto, gyvenime sparnų neišskleidžia dėl vietos stokos, žolės nelesa, net dienos šviesos taip ir nepamato per savo trumpą gyvenimą, nuo didelio ir greitai augančio svorio vištos ten dūsta, kaulai neatlaiko augančios masės, paukštis nuolat kankinamas skausmo, kvėpavimo bėdų. Kasryt fermerė surenka nustipusias nuo kankynių vištas ir toliau visokiais pesticidais lesina gyvuosius. Po to jas tokias smirdinčias sugaudo ir tada į skerdyklą, o dar po to su milijoninėm bakterijom į marketus. Taip, gi skani mėsa, be kaulų, sultinga, didelės porcijos. Bet nesveika, užkrėsta bakterijų, mėsos ląstelių sandara pakitusi dėl nesveikų vištos gyvenimo sąlygų, pašaro, o ir žinote, kad maistas turi savo bionergetiką, aurą, kaip manote kaip mus paveikia kankinio gyvūno mėsa? Kaip paveikia mūsų mintis? Mąstymą? Patį organizmą ir dvasią? Tą patį galima pasakyti ir apie jautieną, karvės ten šeriamos ne žole, jos žolės niekada nematė, ėda modifikuotų kukurūzų pašarą, nuo kurio užsikrečia „Koliu“ t.y. tokia mutacija, kada kinta vidaus organai dėl modifikuotų produktų, vadinasi, jei kinta gyvulio ląsteliena, tai kinta ir mūsų organai dėl modifikuotų produktų, amerikiečių per dešimt metų tiek padidėjo sergančiu diabetu, kad ligoninės masiškai perpildytos ir viskas dėl maisto! Filme galiausiai parodoma moteris, kuriai mirė berniukas suvalgęs mėsainį, nes jis užsikrėtė „Koliu“, jam pradėjo irti inkstai ir kiti organai. Jis mirė per 12 dienų. Jau seniai valgydamas mėsą galvoju, ką valgau, ta prasme, kas ta mėsa buvo prieš tai, ką ji jautė, kaip gyveno. Filme parodyta totali nepagarba gyvūnui, jau nuo pat mažens į gyvuliuką žiūrima kaip į mėsainį, jis mušamas, spardomas, o kai kurie kadrai net pašiurpino, kaip suluošinta karvė, išsukinėtom kojom stumiame buldozeriu ir varoma į skerdyklą. Vaizdelis ne iš gerųjų, mėsa ir gyvūnas nieko nesiskiria, o dar sako, kad amerikiečiai gina gyvūnų teises, siaubas ten, o ne teisės. Mūsų senoliai šnekindavo gyvūnus, juos maitindavo ir, ačiū Dievui, taip tebedaroma su gyvūnai, juos glosto, veda į ganyklas, žiūri pagarbiai, nori, kad gyvūnas būtų sveikas ir laimingas. Net kiaulės paskerdimas kaime yra šventė, šeimos įvykis, kada šeima gali prasimaitinti, būna dėkingi savo triūsui ir gyvūnui, o štai skerdyklose, na, nemoku aš apsakyti, tiesiog viskas yra faršas, nesvarbu, kad tu dar gyvas ir tai drimba iš snukio seilės. Štai tokia mėsytė – skani ir sultinga yra pristatoma. O kad ten jų niekas neplauna, kailis nudiriamas su mėšlais, užkrėsta mėsa keliauja į mėsmalę užpilant šiek tiek amoniako, kad primuštų bakterijas ir pirmyn į parduotuvę. Ir visa tai pradėjo vykti nuo 1939 metų, kai atsirado greitasis maistas, jis reikalavo žemų kainų, na, ir pigių žaliavų. Dabar šios firmos yra užvaldžiusios didžiąją mėsos rinką ir ne tik rinką! Jie masiškai modifikuoja produktus, kovoja teismuose už tai, kad žmonės nematytų ir nebūtų rodomos maisto sudėties etiketės. Kitaip sakant, valgykit valgykit, kol pastipsit. Ten natūrali salotų gūžė kainuoja brangiau nei bigmeko komplektas, o žmonės, didžioji dauguma, kurie negali įpirkti, renkasi būtent šituos produktus, nuo kurių suserga pačiomis įvairiausiomis ligomis, kai kurie ir miršta. Lietuvoje šis maistas nėra pigus, dėl to, kad importuotas, bet jis vertas centus, bet kai pagalvoji, koks buvo jo kelias, tai net baisu pasidaro. Aišku, Amerikoje esti ir fermerių, kurie stengiasi auginti savo natūralią kultūrą, bet jie nepajėgūs prasimušti į rinką. Juolab, kad ten esti tokia organizacija, kuri dar ir tyčia atima iš fermerių visą derlių, nes pasirodo yra „kažkas“ nelegalu, kas natūralu, ir bet kas gali telefonu išskųsti, kad tu jiems neparduodi žaliavos, ta kompanija atvažiuoja „supakuoja“ tave ir tavo derlių, o po to reikalauja, kad išpirktum sėklas – kultūrą iš naujo, aišku, sėklos jau būna modifikuotos (pakeistos), kurios keičia mūsų vidaus organus į blogąją pusę. Bet, ačiū dievuliui, kad pasipriešinimas šitai invazijai tik didėja, nors yra didelė baimė kalbėti prieš maisto rinkos magnatus, nes jie kiekviename žingsnyje apsikarstę advokatais, kuriems gerai moka, tiesiog jie gali paduoti tave į teismą vien dėl to, kad tiesiog parodyti, kad jie tai gali padaryti. Net neabejoju, kad filmas „Food inc.“ bylinėsis iki kraujo, bet jis jau rinkoje, žmonės jau turi galimybę protestuoti ir keistis. Lietuvoje sava rinka yra kur kas geresnė, čia įstatymai sukurti taip, kad modifikuotais produktais nespekuliuosi, etiketės tai turi nurodyti, bet tai žinot, kai kišenėj keli litai, imi kas pigiausia, kad prasimaitintum savo sveikatos sąskaita. O tie modifikuoti produktai, jie visur, bent Amerikoje patenka: į traškučius, į mėsainius, į baterijas, vaistų piliules, langų ploviklius, žodžiu, visur esama jų koncentratų dėl savo pigios paklausos, jų tiesiog užauginamas perteklius. Kol kas pas mus situacija geresnė, mes dar gauname natūralios duonos, pieno, daržovių, bet patys ūkininkai jau perka chemikalus ir purškia, ir keičia augalų struktūrą, jį didina, bet potencialiai nuodija kartu su mūsų sveikata. Todėl bet koks produktas, kad ir su konservantu, jau yra iš dalies ne koks, kenksmingas. O reklamomis nepasitikėkite, jos gali ant tiek sugadinto produkto, kad net pats velnias pragare į smalą nepiltų, užrašyti „natural“. Kartais tikrai geriau eiti į turgelius ir pirkti iš diedukų ir bobučių parupusias morkytes, nei storas nupenėtas pesticidais dešrines morkas. Kas žino, jeigu ir toliau nestabdysime tos bangos, tų pigių kenksmingų produktų potvynio, tai pasitvirtins tos prognozės, diabetu sirgs kas antras trečiosios šalies gyventojas, iš geresniųjų šalių – kas trečias, su maistu keičiasi mūsų organų sandara ir tai, kas pakito per pastaruosius 30 metų, toli gražu, mielieji, nedžiugina. O jūs žiūrite, ką dedate į burną? Kartais užsimerki, ir pasakai: ai, velniai nematė, bent jau skanu, bet tai iš dalies yra pritarimas tai nesveikai rinkai. O ką daryti, jei ta rinka įsūdė mane į tokią padėtį, kada pagal savo kišenę neturi galimybės nusipirkti geresnio maisto?
Jūsų Maištinga Siela


2010 m. kovo 20 d., šeštadienis

Filmas: "Mažosios dulkės" / "Saujelė pelenų" / "Little Ashes"



Sveiki mielieji, šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie dar vieną filmą „Mažosios dulkės“ (Little ashes). Filmas – biografija, na, nevisai biografija, kadangi, manau, kad daugelis dalykų be jokios abejonės yra interpretacija ir režisierių kūrybos vaisius. Šis filmas apie du istorinius Ispanijos asmenis, tai dailininką Salvadorą Dali ir poetą Federiką Garsiją Lorką. Kas keisčiausia šiame filme sutikau visų paauglių dievaitį, aktorių Robertą Patisoną, kuris atliko, sakyčiau, tikrai neeilinį vaidmenį – Salvadorą Dali. Galbūt nedaug kas ir žino, jog šiam aktoriui buvo pavesta sukurti gan stiprų vaidmenį, už kurį jis gavo nemažai nominacijų. Ši istorija prasideda Ispanijoje, kai susitinka du menininkai – Lorka ir Dali. Na, pasakysiu tiesiai šviesiai, šis filmas yra apie šių dviejų menininkų meilę ir draugystę. Filmas kurtas tam, kad kalbėtų homoseksualizmo tema, nors properšom parodama ir menininkų gyvenimas, asmenybių skirtybės. Nesitikėjau, kad Patisonui pavyks sukurti stiprų vaidmenį, bet tenka pripažinti, kad vaidmuo išties nesilpnas. Filmas labai gražus, poetiškas, jautrus, romantiškas, vietomis teatrališkas ir hiper meniškas, todėl mano nuomone, aplenkia tikrovę, kuri iš tikrųjų buvo tarp Dali ir Lorkos. Nepaisant to, manau, kad teatrališkumas visai tinka šiam filmui, sukuria neblogą dvasią, norisi žiūrėti tiek vidinę veikėjų dramą, tiek išorinę. Galbūt labiau pasigedau Salvadoro Dali beprotybės, juk šis dailininkas buvo tikras išsišokėlis, beprotis, gal tik filmo pabaigoje tai labiau atsiskleidė, kai šis neteko savo mylimojo, kadangi jį sušaudė už homoseksualizmo propagavimą ir liberalines, tautines idėjas. Šiame filme taip pat atsispindi ir sudėtingas Ispanijos politinis laikotarpis, į valdžią ateina Frankas ir Ispanija tampa pusiau fašistinė, kaip jau sakiau, Lorka dėl to labai nukenčia. Filme nemažai romantikos, aplinkinių suvokimas, sąmojis ir siauro mentaliteto laužymo pratybos, kurios vėl prabyla apie tą patį, ką aš kalbu jau nebe pirmame straipsnyje – apie žmogaus prigimties teises būti tokiu, kokiu norisi būti, niekam nekenkiant ir nieko nesmerkiant. Labai patiko Lorkos asmenybė, kuri pirmoji suprato, kad valdžia, religija ir visos kitos dominuojančiosios substancijos, kurios primeta savo ideologiją, tėra tik pančiai, pasiekti totalią žmogaus individualią laisvę. Lorka daug kalbėjo apie tai savo susirinkimuose ir žmonės iš tikrųjų noriai klausėsi, nors buvo ir opozicijų, kaip ir šiais laikais. Salvadoro Dali portretas man nelabai patiko, aristokratiškas, mėgstantis šokiruoti ne pačiu geriausiu būdu, dėl to dar kai kurių tyčia pašiepiamai vadinamas „genijumi“, kur kas įdomesnis Dali buvo jaunystėje, kai susipažino su Lorka – drovus, nerangus ir šiek tiek juokingas. Nemokėjimas peržengti save, nustatytų visuomenės ribų, sakyčiau, Dali privertė susikurti kitokį savo įvaizdį, stiprų ir išraiškingą, bet jo viduje kaip ir Lorkos sieloje visada atsispindės tas pats dalykas – baimė būti atstumtam, baimė būti nemylimu, negeru, menkaverčiu. Filmas išties geras, kelia daugybę minčių, žavi aktorių vaidyba, todėl labai nesutinku su komentarais, kurie teigia, kad vaidinti tokias šlykštybes yra aktoriui negarbė, sakyčiau, garbė ir dar kokia garbė, kadangi stoti į silpnąją poziciją ir ginti tuos, kurie iš dalies negali apsiginti, mano akimis, yra kilnu ir tauru. Filmas poetiškas, joje skamba ispaniška dvasia, vietomis Lorkos posmai. Poezija ir muzika tarsi du česnako skiltelės, abrikoso žiedlapiai kaukolės dubenyje grojant gitarai. Ir iš tikrųjų po tokio filmo, norisi tikėti, kad Lorka ir Dali kažkur toli nuskriejo tarp kaitrios Ispanijos, tarp migruojančių čigonų, valstiečių, javų ir visų klajoklių, man tai žavu, „veža“ tas žemasis sluoksnis, kuriame ir gimė šie du genijai. Filmas sukurtas tikrais faktais, iš tikrųjų tik jau daug metų praėjus po Lorkos mirties, Dali prakalbo apie jų buvusius santykius, todėl šių asmenybių dėka ir gimė filmas „Mažosios dulkės“.



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 19 d., penktadienis

Keli kilogramai apie lietuvišką mentalitetą


Sveiki mielieji, noriu šitą tą ir vėl prabilti apie Lietuvą, šįkart ne taip optimistiškai, kaip rašiau Kovo 11 – osios proga. Noriu pakalbėti apie lietuvių sampratą kaip asmenybės ir kaip mentaliteto saviraiškos ir suvokimo būdą. Negaliu nesipiktinti lietuvių ne tai kad bukumu, bet totaliu užsispyrimu ir nenoru keistis. Tai paskatino internete užgriuvę keli straipsniai, vienas iš tokių buvo Dariaus Sužiedėlis, kuris drąsiai prabilo apie savo asmeninę laimę ir padėtį užsienyje. Jis puikiai argumentavo, kodėl pasirinko užsienį – dėl to, kad Lietuvoje jis nebuvo priimtas toks, koks yra iš prigimties. Straipsnyje jis kalbėjo, kodėl yra svarbu kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, bet naivūs lietuviai ir vėl nepatikėjo eilinio žmogaus nuoširdumu ir jį suvažinėjo kaip eilinis sovietų tankas, palikdamas iš jo tik šlapią vietą. Mat, lietuviai dedasi nepaprastai puritoniški, vis dar mano, kad lytinė tapatybė tebėra grubus lovos reikalas, kas ir pro kurį galą daro, kad ir peikdami šituos, anot jų išgamas, iš tikrųjų dar bando dangstyti ir savo susidomėjimą seksu. Lietuviui vis dar įdomu kas ir kaip su kuo miega, gal dėl to lietuviškasis mąstymas lieka tokios primatų rūšies, sunkiai keičiamas. Nenuostabu, žvelgiant į istoriją, lietuviai sunkiai keitė savo mentalitetą, prisiminkime žemaičius, kurie pasikrikštijo paskutiniai Europoje ir įšoko paskutiniai į civilizacijos skubantį traukinį. Bet gal mums nereikia primestos vakarų Europos ideologijos? Kam ji mums? Juk mes lietuviai, mes esam išdidi tauta, todėl kodėl dabar turėtume pradėti mylėti iškrypėlius, jeigu ES to nori? Mes ne tokie! Paskaičius piliečių komentarus, susidaro tokia, švelniai tariant, nuomonė, kurią išvertus iš galybės kaltinimų, įžeidinėjimų ir padrikų keiksmažodžių lavinos, reiškia – visus kitokius – mes giljotinuojame! Gal ir nevertėtų, sakyčiau, siekti totalaus vakarų Europos gyvenimo modelio, bet pasimokyti tolerancijos ir pakantumo reikėtų, nes būti tolerantiškam, tai nereiškia būti abejingam, kaip daugelis įsivaizduoja. Galiausiai ne tik gėjai ir lesbietės, bet ir visi likę skirtybių elementai: rasė, tikėjimas ir t.t. tėra tik skirtybės, kuriomis reikia džiaugtis, pasaulis įdomesnis, pasaulyje yra nuostabių kitoniškumo apraiškų ir dėl to riesti, nes kažkur dar sovietų laikais, kažkas į senolių ir tėvų sąmonę įmontavo, kad homoseksualizmas – blogis, kol kas dabar sėkmingai vis dar vilkiname to sovietinio pasaulio paveldą ir niekaip neleidžiam į save įsiskverbti liberalioms pažiūroms. Esu pasibaisėjęs facebook‘e sukurtomis tokiomis grupėmis, kaip „Lietuva – lietuviams“, kaip pavyzdžiui turi pasijausti čia atvažiavęs italas ar tarkim trisdešimt metų pragyvenęs rusas? Tokios akcijos skatina lietuviškumą kaip izoliuotą šalį, į kurią niekas negali įvažiuoti, niekas negali kisti, nes tai pažeistų lietuvių identitetą, bet kad akcija „Lietuva – pasauliui ir lietuviams“, tokios niekas nepasirūpino sukurti, kad Lietuva plėstų savo horizontus, kviestu į save kitataučius, palaikytų savo tradicijas, jas reklamuotų, mokytų kitus, bet ne, Lietuva lietuviams. O kita grupė skelbiam „Vaikai, imkit pagaliukus ir užmuškit tą gėjuką“, kitaip sakant, dabar ši grupė jau atsidūrusi teismuose už fašistines idėjas, o lietuvių tauta vos ne savanoriais ten susiregistravo ir propaguoja diskriminaciją, atvirą smurtą ir rodo blogą pavyzdį vaikams, nors patys apsiputoję aiškina, kad tai gėjai ir visa jų pritarančioji liaudis juos provokuoja. Na, taip provokuoja gindami savo teises, nors jiems atrodo, jog jie nori parodyti nuogus savo užpakalius, čia ir vėl viskas atsimuša į lietuvio siaurą mentalitetą – lovos reikalą, mat, bet koks pašnekesys apie seksualinę orientaciją yra neabejotinas seksualinių kone pornografinių idėjų reiškimasis, kažkodėl niekas negirdi žodžių „teisė“, „lygybė“ ir t.t. Sąmonėje susikurtas blogas įvaizdis nublankina kone nebylų kitoniškųjų opozicijų cyptelėjimą. O juk kažkada Lietuva reiškėsi kaip labai tolerantiška valstybė, Gediminas kvietė į šalį visokius žmones, nepriklausomai nuo jų tautos identiteto, odos spalvos, kalbos, tikėjimo ar kitų skirtybių. Vytauto laikais vėlgi visi turėjo teisę tikėti tai, kuo nori ir niekas per galvą neduodavo, tuo labiau nesišaipydavo. Bet šiais laikais, lietuvių mentalitetas tapo atvirkščiai proporcingas istoriniam. Jau nekalbu apie lietuvio potraukį labai greitai visko išmokti, darbštumą, jau viduramžiais lietuviai nuvažiavę į Austriją buvo viskuo pasiruošę – mokėjo valgyti prie stalo, į Lietuvą vežė visas naujienas ir jas diegė, keitė mentalitetą, kūrė įvaizdį, susijusį su liberaliomis pažiūromis. Dabar šios galios nebeturime. Net neabejoju, kad daugelis piliečių skaitydami mano eilutes tik piktintųsi, sakydami, kokia čia vertybė būti tolerantiškam, kad aš kliedžiu ir esu dar blogesnis negu pats gėjus – į laužą mane! Esmė šio straipsnio turėjo būti tai, kad buvo metas, kada lietuviai ne savo noru, gelbėdami savo gyvybę nuo sovietų žaliuoju koridoriumi ir kitais būdais emigravo į Pasaulį, dabar žmonės upeliais teka į vakarus, šįkart bėga nuo pačių lietuvių ir blogų sąlygų. Patys susikuriame sau blogas sąlygas, vieni kuria mums blogas sąlygas, mes kuriame kitiems ir tokiu būdu vieni kitiems kaišiojame pagalius į ratus. Štai kas liko iš lietuvio. Man juokinga, kai lietuviai porina po panašių straipsnių apie lietuviškas vertybes: šeimą, krikščionybę, kažin, kada jie bekalbėjo su savo tėvais, kada ėjo išpažinties? Vertybės liko girdėtos vaikystėje, bet nepuoselėjamos, tai ir lieka kalibras prieš naujas liberalias idėjas, kurios nori ateiti, bet nenoras transformuotis viską stabdo. Manote, kad lietuviai nori važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl pinigų? Labai klystate, apklausos rodo, kad nemažai tokių yra dėl apgailėtinos politikos, dėl piktavališkų lietuvių, niūrios aplinkos, merdinčios kultūros ir korupcijos ar smurto. „Lietuva – lietuviams“. Kodėl mes turime izoliuotis, varyti kitus iš mūsų šalies? Skustagalvių gvardijos su odinėmis striukėmis, apkvaitę nuo alaus, kliedi nesuvokdami prigimtinių žmogaus teisių, žmogus nėra grupė, grudų aruodai, kuriuos reikia izoliuoti, atskirti ar dėl kažko diskriminuoti. Kodėl negalime keistis? Pranokti vakarus savo liberalumu, kodėl negalime savo šalies padaryti „Lietuva – pasauliui“, tegu pas mus atvyksta žmonės, tegu čia būna kultūros židiniai, tegu mokosi mūsų tautosakos, papročių, žino apie mus. Pasenusios vertybių sistemos ir perdėta netaisyklinga patriotinė samprata, puikybė neleidžia to padaryti. Lietuva – pasauliui tai nereiškia identiteto praradimo, tai nereiškia, kad Lietuva išnyksta ar tampa super kosmopolitiška, ji tampa tarsi svetainė, namai, kuriuose gera pasisvečiuoti. Utopiškas ir idiliška Lietuva, bet tokią norėčiau ją matyti, tokią norėčiau ją po gabalėlį lipdyti su visais iš naujo, tokioje norėčiau pats gyventi ir kad gyventų ateinančios kartos. Gražu. Saldu. Gaila, kad tai nerealybė. Kiek dar reikės kovoti už žmonių prigimtines teises būti savimi, būti laimingiems? Galbūt žino tik pats Viešpats.



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 17 d., trečiadienis

Ko be darbo lietuviai dar ieško krizės metu?



Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Ar akių neiškabino katės? Juk krizė tokia, kad net katės greit pradės medžioti žmones. Na, o ką daro žmonės, kai netenka darbų, o kitų susirasti negali? Aišku, tada lieka daugiau laiko, daugiau laiko meilei, jos paieškoms ir naujoms pažintims, bet kažkodėl pažinčių skelbimai vis tiek nedaugėja, sakyčiau net mažėja, todėl nutariau padaryti tokią miniatiūrinę apžvalgą ir pasidomėti Lietuvos žmonėmis, ko jie gyvenime ieško ir ko gali tikėtis iš tautos vienišių, viengungių, našlių ar šiaip pasimetusių žmonių, kuriems reikia tos pačios Meilės, kuri tikrai nėra „made in China“ etikete, kad „pasigamintų“ meilės produktą, reikia dviejų žmonių. Kaip nenuostabu visuose skelbimuose yra taip, kad mergina ieško vaikino, šitokių būna daugiausia skelbimo, gal ir nenuostabu, juk moteriškosios lyties atstovės dažniausiai jaučiasi vienišos arba bent jau keletą kartų išsiskyrusios ir panorusios mylėti. Bet nepasirikime, kartais reikia ne tik meilės, bet ir kūniškų malonumų, už kuriuos tenka susimokėti klientams. Štai tokia 33 metų Karolina rašo: „Švelni tamsiaplaukė siūlo malonų laisvalaikį. Švelni tamsiaplaukė išpildys Jūsų fantazijas.“ Na, mes ne kvailių tauta, puikiai suprantame, kas slypi už šio skelbimo. Bet, kad tikrai įsitikintume, kad mes tikrai nesame vien tik nuobodūs žmonės, tenka pasidairyti ir įdomesnių skelbimų, kurie nustebina nuostabia žmonių rašysena ir reikalavimais, kad kartais tenka dantimis ir nagais įsitverti į stalą ir kėdę, kad nenukristum. Pastebėjau, kad krizės metu lietuvaitės nepaprastai tapo talentingos ir tapo pavargusių vyrų kūnų masažuotojos, o tų nuoširdžiųjų skelbimų, kurios skelbtųsi, norinčios meilės belieka tik vienetai. Pvz.: „Jei širdelėje dar sruvena ugnies kibirkštėlė ir tereikia ją įžiebti, leisk man tai padaryti. Šiltas, atpalaiduojantis masažas prikels tave naujiems darbams, naujiems norams, tik leisk man tai suteikti...“ Taip, rankomis lietuvaitės tikrai moka įžiebti širdyje kibirkštėlę, tuo aš net neabejoju. Kai kurios nebūna jau tokios kuklios ir iš karto eina prie reikalo, cituoju: „jauna simpatiska mergyna susitiktu su kulturingu viru ,uz nedidele finansine parama.“ Nesmerkime už nelietuviškas raides, gi gal žmogus neturėjo lietuviškos abėcėlės, bet esmę gi visi pagauna ir puikiai supranta. O ko daugiau reikia vyrams per krizę iš merginų? Ko merginoms reikia iš vyrų per krizę? Bet negalvokite, kad čia aš iš piršto visa tai laužiu, skelbimų susijusių su seksu yra pilna! Na, nesiruošiame mes čia dabar smerkti prostituciją, žmonės verčiasi kuo gali, tiesiog mums įdomi statistika, iki tautą privedą „nuostabūs“ valdžios sprendimai. Tarp moteriškų skelbimų aptikau ir vieną vyriškį, kuris merginoms siūlo viagros, matyt, tikrai mūsų šalyje krizė visomis prasmėmis, cituoju: „Viagra100- 4tablečių pakuotė, 80Lt Cialis20 - 4tablečių pakuotė, 100Lt. Vilnius“. Kitas egzempliorius: „27metu istekejusi moteis iesko inteleaktualaus, aistringo meiluzio.“ Įdomu kiek ji baigė klasių, kad nėra jokių rašybos taisyklių, vien lotyniškos raidės, bet pasirodo reikia jai intelektualo, nenuostabu, juk gal nori išmokti rašyti. Kita: „33m. komunikabili, issilavinusi, li nksma, simpatiska, patraukli, apypi lne su dideliu ir graziu biustu susipazintu su materialiai apsirupinusiu vyriskiu.Vieta susitikimams turiu.Mano foto daugiau pasakys uz mane.Tik skambuciai,nes i sms neatsakysiu.Iki malonaus.“ Patikėkite, jūs tų nuotraukų nelabai norėtumėte pamatyti. Persikėlus į skyrių vaikinas ieško merginos, pamatome, kad visgi vyrai išradingesni, jiems reikia ne tik pinigų už seksą, bet ir kai ko daugiau, keista, o dar sakoma, kad visi vyrai – kiaulės. Cituoju: „labas, mes du simpatiski vyrukai, 34 ir 35 metu amziaus, shi sekmadieny vaziuojam i prancuzija su mashina per europa, kelione bus fun 3-4 dienos, atgal su lektuvu. paimtume i kompanija keleta simpatisku merginu,finansiniai klausimai tai musu problema, tiesiog ieshkom geros kompanijos. „ - Na, tokio kąsnelio negalima praleisti, tik ne krizės metu! „Esu pakankamai išvaizdus, išsilavinęs, mandagus, apsirūpinęs (turtu irpaskolom :) ) komunikabilus, nerūkantis ir šiaip malonus. galiu atsiust foto. Trokštu susipažinti, užmegzti santykius, etc :)“ Žmogus nori meilės, o ne kišenės, keista, kad tai ne mergina, o vaikinas. Nors pasitaiko ir tokių: „Masažiukas + kunilingas. Ieškau merginos ar moters.Man 30m,fainas biciukas esu vedes. Paramos neteikiu ir neieskau reikia tik relaxso.“ Na, o toks skelbimas tikriausiai sulaukė labai daug princesių – „valdovas (38m) iesko neisaukletos, inoringos princeses (verges) karališkiems zaidimams:)“ Na, o štai ką rašo toks 29 metų vyriškis – vergas: „Vergas iesko Valdoves. Esu simpatiskas, 29 metu, 181cm/86kg, išsilavinęs vaikinas is Vilniaus. Ieskau Valdoves slaptiems susitikimams. Patinka spankingas, roleplaying, surisimai, psichologins dominavimas. Patirties turiu. Fantaziju irgi... Jeigu sudominau laukiu laiskucio.“ Na ir kitas: “ ieskaus paprastos ir nuosirdzios drauges. Esu draugiskas, nuosirdus, ramus bei megstantis svelnuma tiek savo tiek merginos atzvilgiu, megstantis ir suprantantis humora. Laukiu sms. Isvaizdai pirmenybes neteikiu.“ Na, skiltis „porelės“ vėlgi pateikia savo skelbimus: „Vedusi pora is Vilniaus iesko (TIK HETERO) ir tik POROS gyvenancios kartu. Igyvendinkime keturiese savo fantazijas. Mes ieskome ne idealiu, bet simpatisku zmoniu.“ „Bi vaikinas nori isbandyti sexa su porele v+v++m“. „labukas noreciau susipazinti su tramsvestitu transexsualu ar shemaleaistringai ir sexsualiai leisti laika.skelbmas tikras tik rimti zmones zinantis ko nori.“ Na, kaip matome Lietuvoje ta seksualinė revoliucija tebėra savo apogėjuje ir niekur ji nesistengia nukristi. Matau, kad lietuviai iš kuklumo tikrai nepražus, o ir pasitaiko keturiolikmečių, kurios sugeba prašyti vyro iki 45 metų paslaugų, kelionių į užsienių ir t.t. Aišku, krizės padariniai daro savo, bet žmonės iš kuklumo ir drovumo tikrai nemiršta, o ir pasitenkinti norisi kone visiems iš skelbimo pasaulio, nesvarbu ar tu kunigas ar šiaip koks pijokas, gyventi ir pragyventi reikia visiems. Vyrai sekso ieško savo malonumui, merginos savo piniginei, visi su savo lūkesčiais, kėslais ir tikslais. Na, nežinau kaip suskaitytų užsienietis lietuvių skelbimus, bet rašybos tikrai reikėtų lietuviams pasimokyti, ypač netingėti dėti paukštukų ir nosinių ant raidžių. Juk galiausiai šie skelbimai eina į viešumą, bet tikriausiai nieko tokio, nes tuos pačius skelbimus skaito tie patys rašytojėliai, taigi, skelbimų pasaulis lieka kaip paskutinės kartuvės, kuriame gali pasiūlyti iš nevilties paskutinę savo prekę – t.y. savo kūną!


Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Knyga: Aidi Vallik "Kaip laikaisi, Ana?"




Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart mano akiratyje sukiojosi estų rašytojos Aidi Vallik apysaka „Kaip laikaisi, Ana?“ Ši knyga visai netikėtai pakliuvo man į rankas „Knygų mugės“ metu, kai viena jauna mergina drąsiai pareiškė, savo draugei, kad tai kone geriausia, ką jinai yra skaičiusi. Aišku, toks aštrus komentaras pro mano ausis nepraėjo ir aš kaip tas ilganosis pasidomėjau, kas per paukštis ta knyga ir ar ji jau tokia nepaprasta, kaip teigė nepažįstamoji. Na, prisipažinsiu, kad tai pirmoji estų knyga, kurią esu skaitęs, nepaisant mokyklinių laikų, kaip teko skaityti estų – suomių „Kalevą“. Baltijos šalių literatūra taip pat įdomi, ji tikrai neserga vien tik sovietų užkratu, kaip daugelis bando čia įsivaizduoti, atvirkščiai, nūdienos literatūra užsikrėtė vakarietiškomis temomis, imta vaizduoti tų šalių peripetijas. Iki šiol teko skaityti latvių rašytojos Laimos Muktupavelos „Kilpa“, nuostabią istoriją surišta su baltų mitologija ir nūdienos pasaulio bėdomis. Be Dagnijos Zigmontės, tikriausiai iš beletristikos nieko ir nebeteko skaityti, todėl buvo puiki proga pralaužti ledus ir paskaityti estų kūrybos. O pasirodo, kad pati Vallik biografija įdomi, pati dirba mokytoja ir moko vaikus, labiau žinoma Estijoje kaip poetė. Pastebėjusi, kad Estijos jaunimas vis mažiau skaito, ėmė jų klausinėti, kokios jie visgi knygos norėtų, kad galėtų ją su malonumu skaityti. Štai cituoju: „Kūrinys turi būti apie juos pačius. Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas. Remdamasi šiais patarimais, autorė parašė pirmą savo knygą „Kaip laikaisi, Ana?“ Vėliau ji juokavo, kad nesistebi apysakos sėkme. Mat parašė ją pagal mokinių nurodymus.“ Taigi, tekstas kvėpuojantis jaunimo dvasia. Primena skandinavų rašytojų darbus, tai ši rašytoja, sakyčiau, nieko savo saviraiškos būdu nesiskiria nuo jų. Nežinau kaip kitose Baltijos šalyse, bet pas mus, kol kas rašytojų karta, kuri rašo jaunimui, o ne vaikams ir suaugusiems, kol kas snaudžia, nors „Blogos mergaitės dienoraštis“ iš tikrųjų sudrebino Lietuvos literatūros pasaulėlį ir, manau, kad po truputį atsiranda ta rinka, kai knygos yra tarp suaugusiųjų ir vaikų. Be abejo šią knygą priskirčiau šiai klasei, bet jokiu būdu nenoriu sumenkinti pačios knygos, nes ją derėtų paskaityti ne tik paaugliams, ne tik jaunuoliams, bet ir vyresniajai kartai. Visų pirma, knyga skirta jaunimui, nėra skaitoma vien tik jaunimo, ši knyga yra puikus dokumentas nagrinėjantis nesiliaujantį kartų konfliktą – tėvų ir vaikų santykius. Siužetas gan paprastas, pavyzdinga mergina besimokanti vidurinėje, staiga aptinka mamos dienoraštį, kuriame ji sužino apie savo mamos audringą gyvenimėlį, o tėvas pareiškia, kad jis iš tikrųjų yra netikras jos tėvas. Pasirodo ta mama, kuri iš jos reikalavo tik gerųjų dalykų, staiga praranda reputacija, todėl pagrindinė veikėja Ana ryžtasi pabėgti iš namų. Bet pabėgusi susiduria su daugybe sunkumų, kurių ne visada pavyksta išvengti, visą tą laiką, ji skaito mamos dienoraštį, kuriame pamažu ima susidvejinti vienodos nuojautos tie pačios Anos, tiek mamos dienoraštis. Galiausiai Ana supranta, kad padarė klaidą taip greit pasmerkdama mamą, bet sugrįžti negali, per daug sunku pripažinti aplinkiniams, kad ji suklydo... Taigi, knyga lengvai skaitosi, yra psichologiškai stiprus užtaisas tiek jaunimui, tiek ir vyresniam skaitytojui. Knyga kinematografiška, bet dėl to tik geriau, jame nerasime Nietzschės, bet tai pakankamai geras būdas pajusti jaunam žmogui skaitymo malonumą, pasimokyti ne iš didaktikos, bet iš paties gyvenimo pavyzdžių. Tikiu, kad daugelis būdami paaugliais bandėte bėgti iš namų dėl pačių įvairiausių dalykų, kad tikrai sakėte negrįšite, ši knyga apie tai, kodėl sugrįžtame, ką po tokių dalykų supranta patys vaikai, ką supranta tėvai. Tai kartų sprendimo būdas, kad kartais reikia tyčia paleisti vaiką į pasaulį, kad jis pats sugrįžtų po ilgos pamokos į namus ir pagaliau suprastų klydęs, tuo pačius ir sau išsikelti gyvenimo klausimus, ką tu padarei tokio blogo, kad vaikas nuo tavęs turėjo pabėgti. Šioje knygoje nuolat šmėžuoja kaimas, Talinas ir Tartu, sakyčiau, kvepia Estija, tie vardai, tą jų kalba ir toks paprastas ir visame suprantamas tėvų ir vaikų ryšys, kuris visose pasaulio šalyse yra tas pats. Kas galbūt man pasirodė šiek tiek naivu, tai, kad autorė, įsijautusi į paauglių gyvenimą, pamiršo, kad ši karta nebėra tokia naivi, merginos ir tos jau žino, kas yra suvedžiotojai, kad meilė iš pirmo žvilgsnio gali būti skausminga, kartais susidarydavo toks įspūdis, kad ta Ana pastatyta į tokią situacija visiškai žalia, lyg pati nenutuoktų apie slypinti išnaudojimą ir pasinaudojimą. Bet kitu būdu autorę pateisinu, juk Ana buvo gerų tėvų gera mergaitė. Manau, ši knyga patiks visiems, kurie tiesiog siekia atsipalaiduoti, pajusti skaitymo malonumą tarsi filmo žiūrėjimą, aišku, apysaka gan nuspėjama, bet ji nepraranda dėl to savo motoriuką, tiesiog į tokius kūrinius reikia žiūrėti teisingai. Tai puiki knyga savoje kategorijoje ir savam skaitytojui. Man taip pat patiko.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"




Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 13 d., šeštadienis

Knyga: Fransua Rablė "Gargantiua ir Pantagriuelis"


Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Fransua Rablė knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tai išties neeilinis kūrinys, nuskambėjęs per visą pasaulį ir skaitomas bei nagrinėjamas beveik visur. Taip jau atsitiko, kad beskaitydamas viduramžių literatūrą, neišvengsi susidūrimo su Renesanso atstovu Fransua Rablė ir jo šokiruojančiu kūriniu „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tikriausiai visi mokykliniais laikais esate nors šiek tiek susidūrę su šiuo kūriniu, prisimenate ištraukas apie milžiną Pantagriuelį, kuris savo liežuviu apsaugojo kariuomenę nuo lietaus, kaip į jo vidurius buvo pasiųstas būrys su kastuvais, kad pravalytų kliūtis. Tikriausiai prisimenate su niekuo nesulyginamą Gargantiua gimimą, per motinos ausį ir t.t. Išties tai nuostabus kūrinys, plačių užmojų ir ambicijų kūrinys, kuris gal visai neseniai imtas nagrinėti kaip tikrai sudėtinga sistema, kurioje atsispindi prancūzų ir visos Renesanso epochos mentalitetas ir gyvenimas. Šis kūrinys remiasi į prancūzų tautosaką, jame yra stebuklinių pasakų motyvai, padavimų aliuzijos. Ir visa tai labai meistriškai sumaišyta su antikos pamatais, kūrinyje gausu antikos poveikio, jis beveik atsiskleidžia kiekviename puslapyje, o Jūs, kaip žinote, Renesanso pamatai ir buvo antikos atgaivinimas. Kas keisčiausia, pats Rablė yra buvęs vienuolis (pranciškonas, o vėliau ir benediktas), o kas keisčiausia, jis savo kūrinyje nepaprastai išjuokia ir išpeikia vienuolių paveikslą ir kataliko pasaulio atstovus – kunigus, popiežių. Aišku, Rablė nėra jau toks eretikas, kad jis spjautų į patį Dievą ir jį išniekintų, knygoje vis vien apčiuopiamas tas pagarbusis religinis audinys. Kartais Rablė visai teisingai apibūdina religijos sampratą, kuri nepaprastai būdinga mūsų dienų žmogui. Reikia pagalbos? Kreipkis į dievą! Prispyrė nelaimė? Kreipkis į Dievą! Nejučia Rablė puikiai atskleidžia religijos funkcionalumą nelaimių metu, o štai jei reikia džiaugtis, tai Rablė nurodo į žemiškuosius dalykus: vyną, žaidimus, lėbavimus, kekšes ir maistą. Atmetus visą religinį kokoną, šis kūrinys yra nepaprastai žemiškas palyginus su Dantės ar Bokačo kūryba, jo centre – žmogus, Dievas tėra tarsi pagalbininkas, kurio ne visada ir reikia. „Knyga pilna pantagriuelizmo“ – štai taip Rablė mėgsta pažymėti savo knygose. Ir čia atsiranda labai svarbus momentas, kada susiformuoja nauja mąstymo sfera, nauja pasaulėžiūra – pantagriuelizmas, tai tarsi iškreipta, smarkiai pagražinta tikrovė, kurioje viskas yra hiperbolizuota, tarsi žiūrėtume pro girtuoklio akis. Ir nepaisant tokios nuotaikos, kūrinys be galo optimistiškas, keliantis geras nuotaikas ir nešvankias mintis. Aišku, dėl visų šių dalykų Rablė turėjo bijoti inkvizicijos, kuri dar nebuvo panaikinta, nors ir vyravo Renesansas. Skaičiau šį kūrinį ir negalėjau nesižavėti pagaliau į literatūrą atėjus nešvankybėms, kuris iš tikrųjų nesugadina žmogaus pasaulėžiūros, bet padaro jį įdomesnį ir margesnį, nes iki tol vyravę kūriniai buvo pilni perdėto žmogaus idealų siekio, dievobaimingo atnašavimo. Nejaučia literatūra tampa ne siekiu įbauginti, ne siekiu kažką išaukštinti, o tiesiog teikti malonumo ir linksmumo. Tai naujas pažiūrįs į kūrybos produktą, štai kuo Rablė yra ypatingas. Nuostabi milžinų istorija, kuri pranoksta visas literatūros ribas, palyginčiau su Marquez kūryba. Skaitant tiesiog galima mėgautis ribų nebuvimu, logikos nepaisymu, čia Pantagriuelis toks didelis, kad siekia debesis, o kitame puslapyje jau dalyvauja teisme kaip paprastas žmogus, čia jis užkando kumpio, o kitur jau jo burnoje atskiras pasaulis – tai nepaprasto sudėtingumo ir mechanizmo kūrinys, jeigu bandysi jį logiškai pamatuoti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė, tai pamatysime, kad tarp jų beveik neįmanoma atkapstyti ribų. Na, ir kaip čia nepaminėsi Rablė humoro jausmo, kuris yra puiki priemonė ne tiek įžeisti,bet kiek išpasakoti tiesai, juk tik juokdarys galėdavo karaliui į akis sakyti tiesą, niekas kvailelio nebausdavo, šiuo puikiu žanru Rablė puikiai pasinaudoja ir, apsaugodamas savo asmenybę, savo gyvybę nuo eretikų medžiotojų, jis viską pateikia ant porcelianinės humoro lėkštutės. Rablė per savo herojus labiausiai išjuokia įsistovėjusias ir įsišaknijusias pasaulėžiūros modelius, juo peikia ir pateikia savo sukurto pasaulio vaizdą, kuris yra maišto išraišką prieš patriarchalinį mąstymą. Laikas keistis, savo kūriniu sako Rablė. Jo ryškūs herojų paveikslai, įkūnijantys ne vieną idėją, kartu ir politinį tų metų veikėją, Rablė spjauna ant visko ir išlaisvina literatūrinį pasaulį. Jo kūrinio daugiasluoksniškumas yra neabejotinas ginklas prieš senienas, atskleidžiantis naujas galimybes, priverčiantis juoktis iš nelaimių, verkti per džiaugsmingiausią dieną. Kalbant apie tekstą, skaičiau labai seną vertimą, kuriame net lietuviški žodžiai rašomi pagal senas taisykles „Biaurus“ „Piauna“ (bjaurus, pjauna) ir t.t. Todėl vertimo į lietuvių kalba sunku ką nors komentuoti, tekstą vertė Dominykas Urbas ir jo vertimas yra pirmasis, kada į lietuvių kalbą išverstas visas penkių knygų „Gargantiua ir Pantagriuelis“, yra daug nuomonių apie tai, kad Rablė paskutinioji – penktoji knyga yra parašyta ne jo, kadangi ji nebeatitinka rašytojo stiliaus ir pasaulėžiūros, bet ji vis vien yra priskiriama prie jo knygų. Knygoje gausu šmaikščių pasakymų, kalambūrų, aliuzijų, kurie puošia tekstą ir daro jį įdomų literatūriškai. Tai didžiulis kūrinys, pripažintas viso pasaulio skaitytojų kaip dar viena literatūrinio pasaulio transformacijos knyga, kuri davė valią naujos literatūros pradžiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasikalbėk su ja" / "Hable con ella"


Sveiki mielieji, šiandien Jums noriu pristatyti dar vieną ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Pasikalbėk su ja“ (Habla con ella). Na ką, aš beginklis prieš šį genijumi laikomą režisierių. Tai jau bene šeštas jo filmas, kurį matau ir galiu drąsiai pasakyti, jis vis dar vienas iš mano mėgstamiausių režisierių. Jo pasakojamos istorijos – nepakartojamos, tokios paprastos ir tokios sudėtingos. Tai daugiau nei muilo operos, jame yra Almodovaro dvasia. „Pasikalbėk su ja“ – tai 2002 metų sukurtas filmas, prieš „Blogą auklėjimą“, kuris pasirodė 2004m. ir tapo tikru skandalu. „Pasikalbėk su ja“ – tai istorija apie komos būsenoje gulinčią merginą, kuri jau ketverius metus nepabunda, bet ja rūpinasi vienas vaikinas, kuris ją rengia, masažuoja, prižiūri, ir be paliovos su ja kalbasi, tarsi ji būtų gyvas žmogus, o iš tikrųjų tėra tik tarsi medžiaginė lėlė. Galiausiai tas vaikinas norės ją tokios būklės net vesti, ją išprievartaus ir ji būdama komos būsenoje taps netgi nėščia. Galiausiai į gretimą palatą paguldoma kita mergina tokios pat būsenos, galiausiai antrosios vaikinas nedrįsta su ja kalbėtis taip, kaip kalbasi pirmasis vaikinas su savo mylimąja. Todėl filmas ir yra vadinamas „Pasikalbėk su ja“, nors iš tikrųjų kalbėsi, bet ji tavęs vis vien negirdės. Iš tikrųjų čia slypi placebas, psichologinis įsitikinimas, kad ji tave girdi. Ir pirmasis vaikinas tuo serga, jis bendrauja su komos būsenos mergina tarsi ji būtų gyva. Galiausiai visų keturių veikėjų gyvenimai taip susipina, kad jie tampa neatsiejami, jums tai reikėtų pamatyti, šis režisierius yra būtent tokių dalykų meistras. Filmas kaip visada yra toks, kai nereikia nieko, tik atsisėsti ir ilgai ilgai mėgautis, o kai jisai baigiasi, norisi dar ir dar tos istorijos tęsinio, tarsi panirtum į tokį sapną, iš kurio nesinori pabusti. Puiki aktorių vaidyba, nors šiame filme nėra Penelopės Cruz, bet ne bėda, ją kompensuoja puikus aktorius iš Argentinos, keista, kad jis vaidino tokiuose serialuose kaip „Mažyliai“ ir gavo tokiame filme vaidmenį, bet tai yra sveikintina. Pagrindinė šio filmo idėja yra tai, kad puikiai atskleidžiami žmonių gyvenimo posūkiai. Vieną dieną, rodos, mes galime prarasti absoliučiai viską, o kita, žiūrėk, jau turime visko, ko mums reikia. O ko mums reikia? „Pasikalbėk su ja“ parodo, kad eilinį kartą žmogui labiausiai reikia kito žmogaus, tai pagrindinis filmo variklis, kad žmogus negali gyventi be kito žmogaus. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad filmas yra beveik tas pats kaip knyga, ją galima panašiai išgyventi ir panašiai interpretuoti. Visada pažiūrėjęs Pedro Almodovaro filmus, suprantu, kad filmas gali priartėti prie knygos, nors jos niekada iš tikrųjų neatstos. Taigi jei turite gražaus laiko, norite gero gurmaniško filmo, siūlau Jums pasižiūrėti „Pasikalbėk su ja“.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 8.0



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 12 d., penktadienis

Vardan laisvo Tibeto

Rytas prie Kinijos ambasados su spalvota Tibeto vėliava.

Tibeto skverelyje, Užupio Respublikoje, žmonės degino smilkalus prie iš ledo padarytos stūpos (Stūpa - tai tarsi tibetietiškas altorius, šventyklėlė).

Mitinge, prie Kinijos ambasados, buvo ir Lietuvos trispalvė, simbolizuojanti panašų tibetiečių likimą.


Tibeto skverelis buvo ypač spalvingas.



Iš grudų pilama simbolinė mandala


Sveiki mielieji. Ar spėjote pasidžiaugti gražiu šių pastarųjų dienų oru? Saulė! Tokia, sakyčiau, diena buvo ir kovo dešimtoji, kada apie 12 valandą prie Kinijos ambasados susirinko būrelis piketuotojų, pasisakančių už laisvą Tibetą. Tarp jų buvau ir aš. Nors žmonių nebuvo taip gausu, sakyčiau, visai nedaug, gal ir suprantama, juk šiaip ar taip – darbo diena, ne visi galėjo ateiti, bet džiaugiuosi ir vėl sudalyvavęs pikete ir išreiškęs savo politines idėjas dėl Kinijos nesibaigiančio imperializmo Tibeto atžvilgiu. Rytas buvo puikus, švietė saulė, nebuvo šalta, o ir vėliavas pakeltas laikėm, kiti, apsikarstę plakatais, daužė metalinius instrumentus ir tokiu būdu bandėme atkreipti Kinijos ambasados dėmesį. Vieną kitą kartą garsiau nuskambėjo tokie šūksniai: „Laisvę Tibetui!“, „Free Tibet!“, „Chaina go home!“ ir t.t. Aišku, buvo ir tokiu gatvės praeivių, kurie rūškanais veidais žiūrėjo į mus kaip į bepročius ir net demonstratyviai praeidavo, ale pastumdami mūsų vėliavas, kaip jų nuostabaus prasmingo kelio kliūtį. Nors buvo ir tokių žmonių, kurie susižavėję mums pypsėdavo automobilio signalais. Visada yra malonu stovėti toje pusėje ir ginti nuskriaustuosius, žinant, kad už tai niekas medalio neduos, bet tiesiog nors tokiu taikingu būdu išreikšti savo nepritarimą. Gaila, kad šis piketas tetruko vos valandą, nors pernai jis truko net tris, todėl net sušalti normaliai nebespėjome, bet niekis. Labai įdomus buvo ir pačių žurnalistų darbas, visi kaip susitarę, žinojo, kad piketas prasideda 12 valandą, tai visi vienu momentu su fotoaparatais ir kamerom sulėkė ir paprasčiausiai atlikę prievolę dingo. Toks jų darbas, paimti informaciją ir ją nugabenti, o tai, kad piketas vyko iš tikrųjų, susidaro tokia nuomonė, niekam nerūpi, jų darbas pranešti spaudai, o mes kasmet ateinam tik dėl Tibeto pastovėti, kad patys žinotume, jog stovėjome. Na, iš tikrųjų net neabejoju, kad šiame pikete iš tikrųjų slypi kur kas kilmingesnis jausmas ir dvasinė, teisingumo prasmė. Juk galiausiai esmė yra ne tai, kad tave pamatytų piketuojant, o tai, ką tu darai Tibetui, nors iš kitos pusės žvelgiant, kokia tada prasmė, jei niekas apie tavo pastangas nesužinos, kokia tai būtų vadinama kova už teisinga būvį, jeigu tada ir namuose galėtume uždegti už Tibetą žvakę. Tenka pripažinti, kad tas 5 minučių žiniasklaidos darbas yra būtinas, nors pasigendu ir daugiau susidomėjimo, nuoširdumo iš jų ir tik vienas kitas iš tikrųjų nuoširdžiai pasidomi, kodėl iš tikrųjų mes piketuojame. Priminsiu trumpą istoriją. 1959 metais kinai įsibrovė į Tibetą, laisvą valstybę, ir okupavo Mongolijos dydžio šalį, vienuolynus pavertė tvartais, kankino žmonės, vykdė ir dar tebevykdo genocidą, kuriame mirė dagiau nei 1 milijonas gyventojų. Kovo 2 dieną kinai ir vėl surengė sustiprinimą Tibete, suėmė apie 500 žmonių, jaučiu neišvengta ir aukų. Visa tai yra todėl, kad minint 51 okupacijos metus, visame pasaulyje vyksta šimtai piketų ir manifestų prieš šiurkščią Kinijos invaziją. Ir čiut nenuvirtau nuo kėdės, kai Kinijos prezidentas pareiškė, kad Dalai Lama (Tibeto dvasinis lyderis, gavęs Nobelio taikos premiją) yra ne kas kitas, kaip pavojingas teroristas, kuris propaguoja smurtą ir t.t. Nors mes visi puikiai žinome, kad Dalai Lama visada pasisakė už tiesą, taiką savo religijos skatinamas, jis skiepija žmonijai nuoširdumą ir kitas vertybes. Kinija pareiškė, kad Tibetą išgelbės tik jų socializmas, tokios absurdiškos kalbos reiktų dar paieškoti. Nors iš dalies vyksta tas pats, kas vyko kažkada su Lietuva, kai mus okupavo Sovietų sąjunga, kurie skelbėsi mūsų išgelbėtojais ir nedelsiant ėmėsi tremti mūsų senelius į Sibirą. Ir, aišku, dabar pasaulis tyli suraukęs šikną, kadangi Kinija yra stipri ekonomikos šalis, prisiminkime „Made in China“, bijo pareikšti savo poziciją dėl Tibeto. Daugiau apie Tibeto padėtį esu jau pasakojęs čia, kam domina, tas susiras per paiešką. Tibeto piketas tuo nesibaigė, penktą valandą buvo minėjimas Rotušės aikštėje, o po to einama į Užupį, kur buvo iškeltos maldos vėliavos Tibeto skverelyje. Tiesa, Tibeto skveras dar nėra oficialus, tačiau jau renkami parašai, kad jis būtų įkurtas, o jei ir nebus gautas leidimas, tai vis vien Užupio Respublikos žmonėms ir šiaip prijaučiantiems ta vieta vis vien bus vadinama Tibeto skveru. Jame, kaip jau sakiau, buvo iškeltos vėliavos, iš spalvotų grudų pilamos mandalos, deginami smilkalai ir žvakės. Kaip sakant, ir aš ten buvau ir stypsojau, ir viskuo gėrėjausi. Gėrėjausi žmonių gerumu, supratingumu ir vienybe, nesvarbu, kad nė vieno iš jų nepažinojau, svarbu, kad jaučiuosi atlikęs pareigą dėl Tibeto. Sakysite, savanaudiška save „tenkinti“ tokiais būdais, bet aš tikiu gerumu, aš tikiu, kad tai darome vedami ne tik egoistiškų paskatų, duodame peno ne tik Tibetui, bet ir visam likusiam pasauliui. Šią dieną pavadinčiau tikrai prasminga ir gera, tikėkimės, kad ir kitąmet tokia bus, o gal vieną dieną bus laisvas ir Tibetas.
Jūsų Maištinga Siela