Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart mano akiratyje sukiojosi estų rašytojos Aidi Vallik apysaka „Kaip laikaisi, Ana?“ Ši knyga visai netikėtai pakliuvo man į rankas „Knygų mugės“ metu, kai viena jauna mergina drąsiai pareiškė, savo draugei, kad tai kone geriausia, ką jinai yra skaičiusi. Aišku, toks aštrus komentaras pro mano ausis nepraėjo ir aš kaip tas ilganosis pasidomėjau, kas per paukštis ta knyga ir ar ji jau tokia nepaprasta, kaip teigė nepažįstamoji. Na, prisipažinsiu, kad tai pirmoji estų knyga, kurią esu skaitęs, nepaisant mokyklinių laikų, kaip teko skaityti estų – suomių „Kalevą“. Baltijos šalių literatūra taip pat įdomi, ji tikrai neserga vien tik sovietų užkratu, kaip daugelis bando čia įsivaizduoti, atvirkščiai, nūdienos literatūra užsikrėtė vakarietiškomis temomis, imta vaizduoti tų šalių peripetijas. Iki šiol teko skaityti latvių rašytojos Laimos Muktupavelos „Kilpa“, nuostabią istoriją surišta su baltų mitologija ir nūdienos pasaulio bėdomis. Be Dagnijos Zigmontės, tikriausiai iš beletristikos nieko ir nebeteko skaityti, todėl buvo puiki proga pralaužti ledus ir paskaityti estų kūrybos. O pasirodo, kad pati Vallik biografija įdomi, pati dirba mokytoja ir moko vaikus, labiau žinoma Estijoje kaip poetė. Pastebėjusi, kad Estijos jaunimas vis mažiau skaito, ėmė jų klausinėti, kokios jie visgi knygos norėtų, kad galėtų ją su malonumu skaityti. Štai cituoju: „Kūrinys turi būti apie juos pačius. Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas. Remdamasi šiais patarimais, autorė parašė pirmą savo knygą „Kaip laikaisi, Ana?“ Vėliau ji juokavo, kad nesistebi apysakos sėkme. Mat parašė ją pagal mokinių nurodymus.“ Taigi, tekstas kvėpuojantis jaunimo dvasia. Primena skandinavų rašytojų darbus, tai ši rašytoja, sakyčiau, nieko savo saviraiškos būdu nesiskiria nuo jų. Nežinau kaip kitose Baltijos šalyse, bet pas mus, kol kas rašytojų karta, kuri rašo jaunimui, o ne vaikams ir suaugusiems, kol kas snaudžia, nors „Blogos mergaitės dienoraštis“ iš tikrųjų sudrebino Lietuvos literatūros pasaulėlį ir, manau, kad po truputį atsiranda ta rinka, kai knygos yra tarp suaugusiųjų ir vaikų. Be abejo šią knygą priskirčiau šiai klasei, bet jokiu būdu nenoriu sumenkinti pačios knygos, nes ją derėtų paskaityti ne tik paaugliams, ne tik jaunuoliams, bet ir vyresniajai kartai. Visų pirma, knyga skirta jaunimui, nėra skaitoma vien tik jaunimo, ši knyga yra puikus dokumentas nagrinėjantis nesiliaujantį kartų konfliktą – tėvų ir vaikų santykius. Siužetas gan paprastas, pavyzdinga mergina besimokanti vidurinėje, staiga aptinka mamos dienoraštį, kuriame ji sužino apie savo mamos audringą gyvenimėlį, o tėvas pareiškia, kad jis iš tikrųjų yra netikras jos tėvas. Pasirodo ta mama, kuri iš jos reikalavo tik gerųjų dalykų, staiga praranda reputacija, todėl pagrindinė veikėja Ana ryžtasi pabėgti iš namų. Bet pabėgusi susiduria su daugybe sunkumų, kurių ne visada pavyksta išvengti, visą tą laiką, ji skaito mamos dienoraštį, kuriame pamažu ima susidvejinti vienodos nuojautos tie pačios Anos, tiek mamos dienoraštis. Galiausiai Ana supranta, kad padarė klaidą taip greit pasmerkdama mamą, bet sugrįžti negali, per daug sunku pripažinti aplinkiniams, kad ji suklydo... Taigi, knyga lengvai skaitosi, yra psichologiškai stiprus užtaisas tiek jaunimui, tiek ir vyresniam skaitytojui. Knyga kinematografiška, bet dėl to tik geriau, jame nerasime Nietzschės, bet tai pakankamai geras būdas pajusti jaunam žmogui skaitymo malonumą, pasimokyti ne iš didaktikos, bet iš paties gyvenimo pavyzdžių. Tikiu, kad daugelis būdami paaugliais bandėte bėgti iš namų dėl pačių įvairiausių dalykų, kad tikrai sakėte negrįšite, ši knyga apie tai, kodėl sugrįžtame, ką po tokių dalykų supranta patys vaikai, ką supranta tėvai. Tai kartų sprendimo būdas, kad kartais reikia tyčia paleisti vaiką į pasaulį, kad jis pats sugrįžtų po ilgos pamokos į namus ir pagaliau suprastų klydęs, tuo pačius ir sau išsikelti gyvenimo klausimus, ką tu padarei tokio blogo, kad vaikas nuo tavęs turėjo pabėgti. Šioje knygoje nuolat šmėžuoja kaimas, Talinas ir Tartu, sakyčiau, kvepia Estija, tie vardai, tą jų kalba ir toks paprastas ir visame suprantamas tėvų ir vaikų ryšys, kuris visose pasaulio šalyse yra tas pats. Kas galbūt man pasirodė šiek tiek naivu, tai, kad autorė, įsijautusi į paauglių gyvenimą, pamiršo, kad ši karta nebėra tokia naivi, merginos ir tos jau žino, kas yra suvedžiotojai, kad meilė iš pirmo žvilgsnio gali būti skausminga, kartais susidarydavo toks įspūdis, kad ta Ana pastatyta į tokią situacija visiškai žalia, lyg pati nenutuoktų apie slypinti išnaudojimą ir pasinaudojimą. Bet kitu būdu autorę pateisinu, juk Ana buvo gerų tėvų gera mergaitė. Manau, ši knyga patiks visiems, kurie tiesiog siekia atsipalaiduoti, pajusti skaitymo malonumą tarsi filmo žiūrėjimą, aišku, apysaka gan nuspėjama, bet ji nepraranda dėl to savo motoriuką, tiesiog į tokius kūrinius reikia žiūrėti teisingai. Tai puiki knyga savoje kategorijoje ir savam skaitytojui. Man taip pat patiko.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą