Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 54: beprotiškai žydintis medis ir šunį primenantis debesis

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti autentiškomis nuotraukomis. Stebiu tą beprotiškai žydinti medį ir jis man taip kvepia ir taip patinka, kad net baisu pagalvoti, kokius vaisius jis sunokins. Toks gegužinis žydėjimas gražus, atrodo, kad sodriai ir riebiai apsnigo tiesiog saulėkaitoje. Kurį laiką stovėjau po juo ir apėmė toks geras jausmas, jog galiu po juo stovėti. O vėliau pro jo šakas ir miesto laidus pamačiau tą didžiulį debesį, panašų į skaliką. Ką tik buvo praskridęs lėktuvas, gatvėje buvo ramu, tik keli dviratininkai pravažiavo. Atrodė, kad nieko neįvyko, bet toks atokvėpis, tarsi kalnas nuslinko nuo pečių.

Ir žinoma, šis šeštadienis. Kitoks. Kokybiškesnis, geresnis. Geras miegas, įdomūs ir jautrūs sapnai, išėjimas popietei į miestą, muziejai, kava, Cezario salotos, senamiesčio užeigos, maloni padavėja, tvarkinga aplinka... Viskas labai gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Menas: Menininkų kolektyvo „.XYZ Collective“ paroda „Pranašas / Prophet“

 

Sveiki,

Vienas įspūdingesnių šiandien KKKC parodų rūmuose matyti šiuolaikinio meno instaliacijų buvo ši iš odų keistai kvepianti sudurstyta pranašo širma, ant kurios buvo leidžiami subtitrai. Pridedu anotacijas.

VISA MATANTI PRANAŠO AKIS

„.XYZ Collective“ – trijų jaunosios kartos menininkų: Barboros Matonytės, Deniso Kolomyckio ir Liudviko Kesmino, kolektyvas, susibūręs parodų triptikui „Prophet // Jester // Villain“ („Pranašas // Juokdarys // Niekšas“). Šios parodų serijos dalimi yra ir KKKC Parodų rūmuose atsirandantis „Prophet“ („Pranašas“). Menininkai nebando kurti tikslių ateities pranašysčių, o įsikūnija į nuolat kintančio ir viename kūne neužsiliekančio pranašo vaidmenį. Ne visos jo pranašystės išsipildo, kartais virsta nepagrįstomis spėlionėmis ir veikia, kaip visų dėmesį atkreipiantis ir paniką keliantis ginklas. Tyrinėdami skirtingas pranašo reikšmes „.XYZ Collective“ žvelgia iš įvairių asmeninių, politinių ar socialinių perspektyvų ir renkasi, kuriomis pranašystėmis (ne)tikėti susiduriant su pasaulyje ir kasdienybėje vykstančiomis tragedijomis.

PRANAŠO VEIDAI

B. Matonytė, pasitelkdama metalo muzikos scenos ir austrų menininko Gunther Brus performansų įkvėptus vaizdinius, perteikia asmeninį nerimastingumą bei kalba apie brutalius būdus „išsinerti iš odos“, ieškant individualios bei bendruomeninės tapatybės. D. Kolomyckis savo darbuose kvestionuoja hierarchines sistemas, propagandą ir jų kasdienį veikimą. O L. Kesmino meninė instaliacijoje prieštaringai susijungia industrinės masinės gamybos liekanų vaizdiniai su rankų darbo sukuriamu medžiagiškumu.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Emilie Alstrup – Lucy Al 288-1, 2022 (lęšinis antspaudas, epoksidinė derva)

 

Sveiki,

Šiandien KKKC parodų rūmuose vykstančioje parodoje pamačiau šį Emilės Alstrup darbą. Manau, iš visko, ką mačiau, man jis buvo suprantamiausias ir įdomiausias darbas.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotraukos: Klaipėdos Senasis Balandžių paštas, Aukštoji gatvė 13, Klaipėda

Sveiki,

Šis paštas, esantis Klaipėdos senamiestyje, Aukštojoje gatvės 13 name, yra seniausias miesto paštas, per kurį keliaudavo iš Vakarų Europos net į carinės Rusijos gilumą, įskaitant ir Sankt Peterburgą. Šiuo metu pastas komplikuotos būklės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Eduardo Agualusa "Praeičių pardavėjas"

 Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.

Sveiki, knygų gurmanai,

Angolos rašytojas, rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara, 2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man, kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir lengvai suprantama.

Istorija mus nukelia į tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės, kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.

Iš vienos pusės knygos istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje, migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).

Taigi veikėjai, kažkada vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą, nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti. Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“ Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją, į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“

Jose Eduardo Agualusa

Besivaikant istorijos galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties, bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant, nepatiko.

Knygoje esama ir puikių pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p. 84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?

Visgi knyga skaitėsi sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip minorinis absurdas. Bet įveikiau.

Jūsų Maištinga Siela

Tikroji prabanga: gera knyga, geras pokalbis, geras miegas, lėti rytai, pasivaikščiojimai, gebėjimas save išreikšti

Sveiki,

Mačiau ir anglišką, ir lietuvišką šios skaidrės versiją ir ją ilgai laikiau ant savo ekranlaukio kompiuteryje. Kai atsidarau ir perskaitau visus gero ir turtingo gyvenimo komponentus, imu galvoti, kad gyvenu išties prabangiai, nes daugel atvejų galiu sau vieną ar kitą leisti.

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kurios šalys davė kitoms šalims daugiausia "Eurovizijos" balsų per pastaruosius 20 metų?

 

Sveiki,

Dalijuosi aptiktais įdomiais žemėlapiais. Šiame žemėlapyje vėl matome Europą ir kiekviena šalis nuspalvinta tos šalies vėliavos spalvomis, kuri tai šaliai suteikė daugiausia eurovizinių balsų per pastaruosius 20 metų. Mes matome, kad latviai yra gavę daugiausiai iš mūsų, o mes iš latvių. Bet yra ir įdomybių, pavyzdžiui, prancūzai daugiausia yra gavę iš Armėnijos, lenkai ir bulgarai iš Didžiosios Britanijos.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa – Radical Optimism [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Dua Lipa – Radical Optimism [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sia – Reasonable Woman [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Sia – Reasonable Woman [vinyl / LP] (2024) 

Kuo geresnė baltos spalvos klaviatūra? Kokie buvo pirmieji mokykloje kompiuteriai 2000-aisias? Gulbė Radvilaitė

 Sveiki,

Šiandien nusipirkau baltą kaip gulbę neperšlampamą klaviatūrą ir pavadinau ją Gulbe Radvilaite. Tiesą sakant, pernelyg dažnai gėrimai užliedavo mano klaviatūras, kurioms, netgi galvojau, įrengsiu atskiras „kamurkėje“ kapinaites: Izabelė, Marija Celestė, Izaura, Marytė Melnikaitė, Victoria Rufo... Visos galiausiai per penkiolika metų atitarnavo ir atgulė, tiesa, į konteinerius. Visos buvo juodos spalvos, nes baltos – tai negražu. Aišku, stereotipas, atėjęs iš klaikių gabaritinių 2000-ųjų mokyklinių kompiuterių baltų, o vėliau jau iki pilkumo nuzulintų klavišų, į kuriuos galėjai įsprausti didžiulį nykštį tarsi į graikinio riešuto atskilusį kevalą, taip, tų pačių klaviatūrų, prijungtų prie kaistančių sunkių monitorių, kuriuos mokytojas vadindavo vaizduokliais, o jie mirgėdavo kaip koks Ostankino kanalas 1980-aisiais... Klaikūs laikai.

Šiandien nutariau sulaužyti šį stereotipą ir nusipirkau dėl sentimentų baltą ir modernią klaviatūrą. Tik kad su lietuviškomis raidėmis prekybos centre nerasi, tenka kaip ekstrasensui iš nuojautos maigyti viršutinius klavišus galvojant, kad pataikysi iš inercijos į: ą č ę ė į š ų ū ž. Dažnai pataikau. Ir visgi, nauja klaviatūra, o taip rašyti norisi, taip rašyti... O nėra apie ką. Piktintis nenoriu. Istorijų neturiu. Atrodo, kaskart vis mažiau ir mažiau apie ką klykti į internetą ir pasaulį, juk vis tiek nelabai kam įdomu nei mano nauja Gulbė Radvilaitė, nei tekstai.

Nebent man. Bet neretai net man nebe.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 53: neturėk iliuzijų dėl rytojaus

 

Sveiki,

Vaikystėje dažnai sapnuodavau milžinus, kad nuo jų bėgu slėptis į miškus, o milžinai būdavę tokie dideli, kad lengvai perlipdavo mūsų namą. Milžino didingumo ir savo mažumo jausmą sapnuose ilgai jausdavau taip įtaigiai, kad dar ilgai pabudus neišnykdavo tas instinktyvus noras bėgti.

Šiandien milžinų, kiek pamenu, jau nebesapnuoju, tačiau mane dažnai užplūsta jausmas, kad turiu būtinai turėti kokį nors tikslą, kuris mane varytų į priekį, o kartais tai tooooks didelis noras nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kad neberandu sau vietos, tačiau sulaukus atitinkamo amžiaus imu, nors dar ir nesuvokiu, iš kur kyla tas troškimas veikti didingus darbus, bet susitvarkyti retsykiais jau pavyksta: didingi darbai laukė dešimtmečius, jie neįvyko dėl draskymosi, neįvyks ir rytoj. Tam tikra prasme neturėkime iliuzijos dėl rytojaus, o mūsų pačių reikšmingumas tokiame trumpame gyvenime gal ir neturi būti toks, kad apie mus kalbėtų ateinančios kartos ir bėgtume perfekcionistiškai kaip asilai prieš tabaluojančią milžinišką morką.

Manau, tai galioja visur. Darbuose, įsipareigojimuose, iliuzijose, kad visur ir visada turim suspėti, nes o ką žmonės pasakys, ką pagalvos... Pasaulis niekam nesugriuvo dėl to, kad kažkas kažkur nesuspėjo, o gal priešingai – buvo lemta milžiniškiems projektams ir idėjoms neįvykti ir tik dėl to dabar skaitote šias eilutes ir ieškote ramybės ir kitokios gyvenimo pajautos.

Šiandien važiuodamas į darbą suvokiau, kad niekur iš tikrųjų neskubu, t. y. nepatiriu skubėjimo ir lėkimo jausmo, kad turiu atlikti tą, aną ir dar štai tą, nes, o kaip be manęs kiti... Įkvėpkime ir iškvėpkime, viskas yra ir bus gerai, o milžiniški norai gyventi greitai ir reikšmingai dažnai nuveda mus į smulkmenas, mažus darbelius apie viską, išdalijame dieną ir graužėmės, kad dar to ar ano nepadarėme, o labiausiai nepailsėjome. Nežinau, man retsykiais tas milžinas manyje nuveda klystkeliais, reikia jį vyti iš vidinio kiemo ir neleisti užstoti saulės.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2024: Ką aš manau apie šių metų dainų konkursą (mano top 5)

 Sveiki,

Nepaisant to, kad mano susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.

Deja, esu senas nagas ir dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos. Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“, kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.

Visgi „Eurovizija“ atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos homofobus ir transfobus ant kojų.

Ką gi aš matau? Ogi žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.

Kiti poliniai ir neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.

Kitas skandaliukas. Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje, kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti, kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu tai tiesa.

Visgi džiaugiuosi šiokia tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man) pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“ netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija būtų juos išsiuntusi...

Pastebiu tendenciją, kad grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.

Stebėjau be didesnio azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl, nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.

Nr. 1 Kroatija. Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim

Mano favoritas. Mėgstu tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.

Nr. 2 Didžioji Britanija. Olly Alexander - Dizzy

Žinau, nieko nesakykite. Viename lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.

Nr. 3 Ukraina. alyona alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria

Ša. Visai ne dėl politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos. Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.

Nr. 4 Graikija. Marina Satti – ZARI

Jaunatviškas graikės pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.

Nr. 5 Portugalija. iolanda – Grito

Šiaip šiemet su baladėmis ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio puikių muzikos albumų portugalų kalba?

P. S. Buvo ir kitokių dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui, brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą. Taigi tiek šiemet.

Jūsų Maištinga Siela 

Galutinė Eurovizijos 2024 finalinė balsų lentelė / Grand Final Eurovision results table 2024

 

Sveiki,

Pridedu 2024 metų finalinę „Eurovizijos“ lentelę, kurioje susumuoti komisijos ir televizijos žiūrovų bendroji balsų lentelė.

Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau"

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra dvi priežastys, kodėl Knygų mugėje nusipirkau naujausią Sigito Parulskio romaną Kaip aš mečiau. Pirmoji – dėl viršelio! Kalbu rimtai. Negaliu atsispirti bet kokiai produkcijai, ant kurios pavaizduoti Hieronymus Boch dailininko reprodukciniai fragmentai, o ypač su Malonumo sodais, tapytais 1490-1500. Antroji priežastis – per pristatymą literatūrologė Jūratė Čerškutė teigė, kad Sigitas Parulskis vėl formoje, o jo naujasis kūrinys primena seną gerąjį Parulskį, kokį atrado maištaujantys studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai prieš kelis dešimtmečius. Dera paminėti, kad į knygos pristatymą mugėje traukiau beveik nenoromis, nes autorius dažnai būna gana niūrus, užsisklendęs, tačiau nutiko priešingas dalykas – tai tapo mugės vinimi, vienu geriausiu literatūriniu pašnekesiu, kurioje nestokojama humoro rimtomis temomis, turint galvoje, kad prieš pat mugę autorius buvo įtrauktas į programą, nes turėjo net nepasirodyti, bet dabar ne apie mugės reikalus, o apie knygą Kaip aš mečiau.

 

Bandau suvokti, ar man Sigitas Parulskis kaip literatas patinka, ar skaitau tik dėl mados reikalo (na šiuo atveju dėl Malonumų sodo). Besiužetis romanas, parašytas sąmonės srautu, sudurstytas įvairiomis metaforomis, atsikartojančiais simboliais ir motyvais primena olandišką sūrį su daug skylučių. Tai tebeportalinis romanas, kelionė laike ir erdvėje be chronologijos ir žemėlapio, po prisiminimus ir fiktyvius durinius; romanas, kuris primena psichoterapiją, pokalbių su savimi, savo sukurtais prototipais: ar tai būtų daktarė, kuri sako Sigitui neberūkyti ir nebegerti, ar tai būtų Sara (moteriškoji Sigito alter ego, beje, ištekėjusi, gal tikrovėje ir turinti alternatyvą).

 

Romanas, kuriame autorius kuria autofikciją, autobiografinio pasakojimo turinį, aišku, su visokiais Parulskiui būdingais lyriniais nukrypimais bei persunktu kultūriniu kolosaliu šnopavimu, nes kiekvienam įvykiui, daiktui ar reiškiniui rašytojas būtinai randa kokį nors kultūrinį palyginimą, dažnai religinio, erotinio-pornografinio arba literatūrinio pobūdžio, kurie šiaip nėra labai originalūs, nes lengvai atpažįstami kaip jau įsigalėjusios klišės, pavyzdžiui, Kafkos Zamza, Ievos ir Adomo nuodėmė, Abelio ir Kaino akistata, Dantės ir Beatričės istorija ir t. t.  iš kitos pusės lengva skaityti, nereikia nuolatos guglintis ir apsunkinti save enciklopediniais reikalais. Tai nėra nieko naujo pas Parulskį, nauja nebent tai, kad priešingai nei ankstyvojoje eseistikoje, kuri, beje, turi nemažai sąsajų tiek stilistine raiška, tiek vidine pasakojimo logika su romanu, visgi romane veriasi senatvės, gyvenimo apmąstymo iš patirčių distancijos bei bandymas priimti žmogaus (savo?) mirtingumą. Tuo atžvilgiu man knyga po visais makabriškais, erotiniais ir bjaurasties estetika persunktais pasikalbėjimais veriasi kaip gyvenimo nuovargis, vertybių piramidės perstatymas paties autoriaus gyvenime. Atsisakyti rūkymo dėl gyvenimo pratęsimo, atsisakyti malonumo dėl egzistencijos, vadinasi, yra per(si)tvarkyti taip, kad atsisakius malonumo vis tiek būtų dėl ko gyventi, ir tai yra pagrindinė Sigito kaip veikėjo užduotis.

 

„... jeigu visas šis pasaulis nebūtų šešėlių ir absurdo karalystė, absurdo, iš kurio aš mėginu išsivaduoti, dėl to atrodau tragiškas ir komiškas, ir apgailėtinas, kartais net vertas užuojautos ir supratimo, galiausiai vis tiek pralaimėsiu... – Neklausiu apie Dievą, tik apie cigaretes, – priduria gydytoja (p. 203).“ Nors dažnai skaitant romaną atrodo mintys ir idėjos pulsuoja nihilizmu, tačiau rašytojas egzistencialistas, to nebepaslėpsi, nes jis savaip išrašo savo egzistencines pajaustas, artimas A. Kamiu ir F. Kafkui kūrybai, o pagrindinis egzistencinio ryšio dėmuo yra išsilaikyti šiame visame pažeidžiamame pasaulyje. Dažnai autorius vaizduoja dabarties ir praeities sąryšius, todėl vaikystės patirtys rezonuoja su dabartimi, pavyzdžiui, draugystė su Zeniu, kai jį ištraukė iš srutų, ryšio su tėvu nebūvimu ar net ankstyvosios jaunystės traumuojančios patirtys armijoje, kurios dar nuo romano Trys sekundės dangaus yra vienas svarbiausių savasties (kaip romane teigiama sąmonės dresūra) skaudžiausių dalių. „... jeigu mes nebijotume pažvelgti į savo sielos bedugnę, suprastume, kad ten, giliai, tebegyvena rusų kareivis, okupantas, kad mūsų pasąmonėje tebegalioja baisi karo muzika ir tebesprogsta neapykantos sviediniai, pasakojo Soja (p. 177).“

Sigitas Parulskis

 

Asmeniškai man labiausiai įsiminė ir patiko du romano epizodai. Vienas iš jų – Sigito patirtys, kaip vyrai maudydavosi pirtyje. Taip organiškai, vaizdžiai, beveik koks Vytauto Mačernio senolės regėjimas, nuogų vyrų hierarchinis susisluoksniavimas, primenantis dangaus laiptus pirtyje. Čia itin tiko estetikos ir bjaurasties derinys, kuris, mano galva, vienas labiausiai meniškai pavykusių epizodų Sigito Parulskio literatūroje. „...tarsi lauktų ne vandens, o prie dujų kameros durų, nuogų kūnų siluetai, jie sėdi garų debesyse, jie sėdi danguje, jie sėdi, tarsi tai būtų graikų dievų Olimpas, nuogi dievai, pagal hierarchiją kiekvienas ant savo pakopos, ir eilės tų nuogų kūnų kyla aukštyn, aukštyn, jų nuogumas neturi nieko bendra su erotika, jų nuogumas kasdieniškas, banalus, primena kiauras kojines, riebalų dėmes ant rankovių, o ne gašlias aimanas ir pagreitėjusį alsavimą vakaro įkapėse, kūnų šeimininkai žiūri į save taip, tarsi jų kūnai jiems nepriklausytų, jų kūnai nuo seniausių laikų buvo pono arba Dievo nuosavybė, tik ne jų pačių, todėl jie niekada nesirūpino savo kūnais... (p. 41).“

 

Antrasis labai patikęs epizodas buvo Sigito ir Saros pasikalbėjimas Užupio kavinėje, valgant, kaip sakoma romane, iš karštų šikpuodžių, apie Adomo ir Ievos nuopuolį bei Edipo lemtį. Nardydamas po prisiminimus veikėjas bando suvokti, kada pradėjo rūkyti, iš dalies nagrinėja kančios ir malonumo santykį, klausdamas „ar malonumas nėra, viso labo, tik įprotis? (p. 58).“ Kita, man regis, svarbi potemė yra pati kūryba ir kuriančiojo literatūrinį tekstą, savo paties gyvenimą būsena. Romanas kaip eksperimentas, žiūrėjimas, kur nuves kuriančiojo sąmonė, kaip pa(si)aiškins dabarties egzistencines prasmes, todėl įspūdis toks, kad viso romano esmė yra suvokimo procesas, sąmonės dresūra, jos dekonstravimas, todėl pasakojimas liūdnas, nes gyvenimas dažnai apvilia, o po galimybių ir perspektyvų projekcijas nelabai daug kas pasakotojui lieka, dažnai jaučiamas nusivylimas, kad per kūrybą negalima dekonstruoti ir kitaip perkonstruoti pasaulio, tai būsenai, manau, nėra geresnės citatos nei ši: „Iš pradžių maniau, kad nesuprantu, bet dabar suprantu, kad suprantu, tiesiog tai manęs nejaudina ir negąsdina, nes jausmas, kad gyvenu kitų gyvenimus, kad visą laiką esu kažkieno vietoje, kažkieno, kas prieš mane jau buvo, jautė, kalbėjo, mylėjosi, kentėjo, mirė, kad visą laiką tai tik kopijų kopijos, šis jausmas mane persekioja nuolatos. Ir tik retkarčiais visa tai matai iš šalies, ir tik retkarčiais priešinuosi tam, laužau tas klišes, nes kažkur turi slypėti kažkas, kas yra ne tai, ką man įbruko, o tai, kas turėčiau būti autentiškas ir sąmoningas aš, nors, ko gero, tada būčiau arčiausiai nieko? (p. 226).

 

Romanas Kaip aš mečiau liečia svarbiausias žmogaus egzistencines pajautas, perkratant daugybę iš pažiūros svarbių gyvenimo jungčių (vaikystę, religiją, draugus, mylimąsias, priklausomybes, malonumus...). Iš tikrųjų kaip ir knygos viršelis, taip ir šis romanas yra prižėlęs įvairių patirčių sodas, kuriame viskas kakofoniškai ir eklektiškai juda, bandant nesudaryti bendrą vaizdinį, o pajusti visų patyrimų jungčių sąryšius. Galiausiai romanas labai psichoterapinis, atliepiantis šešto-penkto dešimtmečio lietuvio gyvenimo kasdienybę, kuri įgyja universalių formų, tinkančių ir trisdešimtmečiams ir dar jaunesniems, kurie paragavo priklausomybių malonumų ir suvokė tų malonumų siaubą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikios dienos" / "Perfect Days"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man produktyvusis ir įvairusis vokiečių režisierius Wim Wenders labiausiai prisimenamas už juodai baltą kino juostą „Dangus virš Berlyno“ (1987), po to gan kitų kontrastingai vertinamą, bet vis tiek mano vaikystės filmą „Milijono vertas viešbutis“ (2000) bei gal kam mažiau žinomą dokumentinį filmą „Žemės druska“ (2014). Wendersas kuria ir meninius filmus, ir dokumentiką. Tiesa, jo dokumentika linkusi į teatrališkumą, meniškumą, tą galite įsitikinti pažiūrėję jo režisuotą filmą „Pina“ (2011). Taigi, ką dar gali vokietis nuskridęs filmuoti filmo į Japoniją?! Ogi vakariečiams parodyti didmiesčio, tikriausiai Tokijo, viešąjį tualetą ir jų nepriekaištingą švarą. Juk japonai mėgsta švarą, nors kas jos nemėgsta...

 

Sakyti, kad „Laimingos dienos“ (angl. Perfect Days) (2023) yra filmas apie tualetų valytoją, tai nepasakyti nieko. Šis taupios egzistencijos filmas beveik dzenbudistinis, bent jau didžiąją laiko dalį mes regime nepaprastai tyros ir kantrios sielos vyrą vardu Hirajama, pastarasis kasdien keliasi anksti į darbą ir valo viešuosius tualetus. Diena kartojasi panašiu ritmu ir, atrodo, kad nieko nevyksta. Bent jau iš dalies. Žiūrovą tikriausiai labiausiai trikdo Hirajamo vidinis nusiteikimas, nepaprasta laimės būsena, kuri kyla iš vidinio gyvenimo pasitenkinimo, o tai baisu, nes mes įpratę visada kuo nors skųstis. Valytojas laisvu metu parke žiaumoja užkandį ir juostine fotokamera fotografuoja medžių viršūnes, kol vieną dieną į jo namus prisibeldžia iš namų bebėgusi dukterėčia ir primena „užmigusio“ po dzenbudistine ramuma būto audringo gyvenimo nuoskaudų.

 

Įdomu tai, kad mes taip ir nesužinome tikrosios Hirajamo istorijos. Bent jau nuosekliai. Tik tam tikros detalės: sesers prašmatnus automobilis su uniformuotu asmeniniu vairuotoju, beprotis valkata primenantis nuprotėjusį tėvą ir kt. rodo buvusį sudėtingą gyvenimą, netgi byloja apie pabėgimą iš tam tikrų socialinių sluoksnių. Vakaruose jau tampa madinga kurį laiką palikti savo turtus ir kaip agentams infiltruotis į žemus socialinius sluoksnius, pajusti šūdą panagėse, kad vėlei sugrįžtų pasitikėjimas ir noras gyventi bei vertinti tai, ką turi.

 

Visgi Hirajama, nors ir valo tualetus, tačiau jis įstrigęs devintajame dešimtmetyje, kolekcionuoja muziką kasetėse, pavyzdžiui, 1975 metų Patti Smith legendinį albumą „Horses“, o prieš miegą skaito Folknerį minkštais viršeliais. Nors filmas iš vienos pusės japoniškos mikstūros, tačiau protagonistą supa išskirtina amerikietiška kultūra, todėl atpažinti neva nesuprantamą Japoniją tampa netgi labai suprantama, nes filmas sudaigstytas vakarų kultūros aliuzijomis. Visgi filmas pavyko filosofinis, o žiūrint pasidarė pavydu, jog norėjosi mesti visus darbus ir pasirinkti mažiau apmokamą, bet bent jau niekas kirviu mieto ant galvos netašytų – užtat būtų puiku dirbti savu tempu ir šypsotis parko medžiams. Skubos ir perdegimo pasaulyje „Puikios dienos“ tampa antiteze mūsų produktyvumo laimės sampratai, mes taip sunykę nuo kokybiško poilsio, nuo kokybiško pasivaikščiojimo, kad net pamirštame, jog tas surežisuotas kokybiškas gyvenimas kartais tampa irgi pernelyg disciplinuotas, o „Puikių dienų“ veikėjas sukuria žiūrovui iliuziją, kad įmanoma džiaugtis ir neplanuotai, ilsėtis su dėkingumu, džiaugtis parke motinai grąžintu vaiku, nesitikint, kad pasaulis tau už tai turi būti dėkingas. Viskas gražu ir teisinga, tačiau kuo tai dabar skiriasi nuo fantastinio žanro, pavyzdžiui, nuo Marvel serijos filmų? Beveik niekuo. Abu dalykai (turėti super galių ir džiaugtis be priežasties) nepasiekiami.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela