Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukimas" / "L'attesa"

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie europietiškojo kino ir šįkart italų režisieriaus Piero Messina ilgametražis debiutas pavadinimu „Laukimas“ (ital. L‘attesa) (2015), kuris subtiliai pasakoja apie moterį, kuri neteko sūnaus. Apie vaiko ir motinos ryšį prirašyta daug knygų, prikurta daugybę filmų, tačiau kaskart, kai šito imasi pasakoti talentingas kino kūrėjas, istorija vis iš naujo sukrečia. Apie „Laukimą“, kuris buvo pristatytas kino festivalyje „Scanorama“, būtų galima pasakyti tą patį.

Tiesą sakant, filmo nė nebūčiau pastebėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusi prancūzų aktorė Juliette Binoche – mano sena kino meilė, kuri paskutiniu metu, mano akimis, kuria fantastiškai sudėtingus vaidmenis, kurie reikalauja itin kruopščios vidinės disciplinos ir išgyvenimo. „Laukime“ jos vaidmenį kažkas bandė sulyginti su jos pritrenkiančiu pasirodymu filme „Mėlyna“, tačiau be akivaizdaus sumišimo, kažin, ar šios moterys turi kažko dar bendro. Viso filmo idėja yra žodyje „mirtis“, kurio moteris nesugeba ištarti garsiai sūnaus draugei, todėl ji meluoja, kad mirė jos brolis, o sūnus greit grįš, tačiau akivaizdu, kad su laukimu ateina ir didžiulė beprotybė, nes melas sau ir kitiems iš esmės atitolina mirties faktą, bet kartu ir griauna moters psichiką...

Filmas yra vienas didelis laukimas, kada moteris suvoks ir pripažins mirties faktą. Subtilumo filme daug, pradžioje jis netgi kelia teatralizuoto ir pernelyg estetišką narciziškumo įspūdį, kuris vėliau išsibalansuoja ir netgi labai tinka filmui. Jeigu filmo matmuo šiek tiek ir kelia abejonių, tai jas visas užmuša pritrenkiantis Juliette Binoche įdirbis, kuri vien savo akių kampučiu geba nupasakoti stulbinamą motinos kančią. Be galo subtilus, įtaigus filmas, kuris galbūt ne visiems patiks, bet man asmeniškai paliko gana gerą įspūdį.

P. S. Filmą su lietuviškais subtitrais galite pamatyti kino teatre „Pasaka“, kuriame už atitinkamą mokestį platina legalų kiną internetu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela