Filmas: "Tarnybinės patalpos" / "Backrooms"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
 
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
 
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
 
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Apsėdimas" / "Obsession"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Pastaruoju metu neturėjau jokių gerų siaubo filmų, kuriuos galėčiau pagirti ir apie kuriuos pakalbėti ilgiau, nei tą pačią dieną, kai pamačiau, o kitą jau primiršau. Visi, kurie per pastarąjį pusmetį papuolė, švelniai tariant, nuvylė. Atrodo, prieš penkmetį kilstelėjęs amerikietiškas siaubo žanras su „paturbintais“ siužetais žadėjo, jog atėjo pagaliau ir šiam žanrui aukso era, tačiau ėmė ir visa tai atslūgo. Visgi vienas kitas įdomesnis, įtaigesnis ar išraiškingesnis filmas pasitaiko ir vienas iš jų, žinoma, yra jauno režisierius ir aktorius Curry Barker darbas, kuris sukūrė, anot kai kurių žiūrovų, sensaciją su savo ilgametražiu antruoju siaubo trileriu „Apsėdimas“ (angl. Obsession) (2025). Pastarasis IMDb duomenų bazėje su įspūdingais 200 tūkstančių žiūrovų vertinimais vis dar išlaiko apvalų aštuntuką. Retai bepamatysi tokius vertinimus. Ar jie iš tikrųjų ne iš piršto laužti?
 
Filmas labai tamsus ir pusę kadrų, regis nufilmuoti vėlyvą vakarą, tad nusiteikite pasišviesinti kaip nors ekranus, jeigu filmą pavyktų išsinuomoti ir pažiūrėti namų sąlygomis. Istorija pasakoja apie kuklų pardavėją Bearą (aktorius Michael Johnston), kuris ilgą laiką įsimylėjęs bendradarbę Niki (aktorė Inde Navarrette), tačiau šioji tik palaiko šiltus kolegialius santykius ir nieko panašaus nejaučia. Siužetas pasisuka fantastine linkme, kai užsukęs į vietinę magijos reikmenų krautuvėlę nupirkti apyrankės Niki, jis taip pat įsigyja norų laužymo lazdelę. Trokšdamas Niki pritarimo ir meilės, jis šį burtą pats spontaniškai panaudoja ir tas noras, žinoma, šiurpiai pradeda pildytis. Niki iš tikrųjų po vakarėlio į jį įsižiūrėjo, bet kaip ten būna su tais norais  dar nuo „Aladino“ laikų? Su jais reikia itin atskirai, nes Niki ne tik, kad jį įsimyli, bet maniakiškai ir skausmingai pradeda jį persekioti, kol galiausiai tiek Bearui, tiek artimojo rato draugams Niki elgesys tampa kraupiai nemalonus...
 
Filmas man patiko, jaučiausi įtrauktas. Panašiai kaip su siaubo filmo „Šypsena“ dalimis, nes filmas turi neblogai išplėtotą scenarijų, tamsų ir, nors šiek tiek gal ir nuspėjamas, tačiau smulkmenos – tai jau tikrai ne. Filmas nufilmuotas apgalvotai ir produkcija pasirodė ne šiaip vidutinė ir padraika, t. y. kuo efektyviau ir greičiau ištaškyti kokios nors studijos suteiktą finansavimą, bet iš tikrųjų pasirodė, kad kino kūrėjams rūpėjo, ką jie kuria ir kaip tą mistiką ir siaubą perteikti.
 
Gal tik pasigedau dar labiau nenuspėjamo siužeto, netikėtų siužetinių sprendimų, drąsos eksperimentuoti su kino kalba ir pasakojimo struktūra, tačiau, nepaisant įprasto tvarkingumo, filmas pirminę funkciją įtraukti ir bauginti žiūrovą atlieka tikrai gerai. Pasibaigus filmui norėtųsi išsigryninti kokią nors gilesnę potekstę, kaip kad pavyko „Substancijai“ perteikti, tačiau „Apsėdimas“ turinio prasme nepasiekia nieko daugiau, nei pamokymą, kad atsargiai su norais, nes jie gali išsipildyti su kaupu arba kad tai, ko iš pirmo žvilgsnio labai trokšti, ne visada tau yra tinkamiausia. Visgi filmas nepamokslauja, o sukuria tvarkingą ir kokybišką pramoginį nuotykį ir jaudulį, kuris pranoksta daugelį vidutiniškų ir itin standartizuotų siaubo kino projektų. Man „Apsėdimas“ patiko.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb:8.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias filmas 6" / "Scary Movie"

 

Sveiki!
 
Labai puikiai prisimenu, kaip vaikystėje ištisai laukdavome ir žiūrėdavome „Pats baisiausias filmas“ pirmąsias dalis per TV. Filmai, aišku, mums buvo pernelyg nešvankūs, tačiau mažai kas suko dėl to galvą, o mes leipdavome iš juoko. Vėliau pirmąsias dalis gavome nelegaliai ir bet kada galėdavome žiūrėti per savo namų kompiuterius. Sunku patikėti, bet anuomet šie klasika tapę filmai atrodė nepaprastai juokingi ir absurdiški. Eidamas į „Pats baisiausias filmas 6“ (angl. Scary Movie) (2026) kino teatre galvojau, kad galbūt būsiu jau tam pernelyg senas, nebesuprasiu tų lėkštų juokelių ir iššvaistysiu tiesiog pinigus.
 
Paskutinė penktoji dalis „Paties baisiausio filmo“ buvo 2013 metais, tad nemažas laiko intervalas nuo paskutiniosios dalies. Gal per tiek metų bus sugalvota kas nors daugiau, nei įprastai? Deja, besitikintiems kokybės ar kokių naujovių, turiu nuliūdinti, kad filmo frančizė išlaiko tą patį ritmą, koloritą ir siužetinį chaosą (kuo daugiau prifarširuoti pastarųjų metų siaubo kino filmų atpažįstamų sceninių parodijų). Kino kritikai nemėgsta šios parodijos serijų, jie negailestingi vertindami jų turinį ir režisūrą.
 
Ar filmas lėkštas? Žinoma! Ar filmas absurdiškas? Tikrai taip! Ar juokingas? Taip! Būtent dėl šito ėjau, šito ir gavau. Nustebau, kad juokiausi kur kas daugiau kino salėje, nei jaunesnioji žiūrovų karta, kurie galbūt į filmą pasižiūrėjo kritiškiau, o gal buvo atėję su pernelyg dideliais lūkesčiais. Tokiam kinui lūkesčių nereikia turėti nė per nago juodumą, čia reikia absurdą vertinti pačiu žemiausiu ir juokingiausiu būdu. Visgi labai gerai ir juokingai praleidau laiką. Bandžiau skaičiuoti tuos siaubo filmo variantus, kuriuos pavyko atpažinti šioje parodijoje, tačiau pamečiau skaičių, o galiausiai viskas susipynė ir pamečiau skaičių.
 
Filmas visgi turi naują viziją, jis kaip kokie „Simpsonai“ fiksuoja pastarųjų 5 metų amerikiečių kultūrines ir socialines problemas, t. y. D. Trumpo rinkimus, respublikonų valdymo nesąmones, taip pat persisotinusią nuo seksualinių skandalų ir rasizmo visuomenę, o tai sufleruoja, kad amerikiečiai pavargo nuo rasizmo ir kitų neapykantos formų. Vienoje iš filmo scenų kaukėtasis žudo juodosios rasės atstovą ir šis gindamasis absurdiškai meta kaltimus ne dėl to, kad jį žudo, o kokiais rasistiniais būdais iš „12 metų vergovės“ filmo: plakimas rimbu, pakorimas ant medžio šakos... Viena iš veikėjų metro paduriama dėl to, kad ji sukritikavo juodosios rasės žmones, galiausiai ją paduria ir arabas, ir kiti, kurie šiandien JAV-ose diena iš dienos kelia rasizmo ir homofobijos problemas. Tam tikra prasme šįkart filmas parodijuoja ne vien siaubo filmus, bet ir pačią amerikiečių socialinių įtampų tikrovę, kuri tampa įrankiu papildyti žudynes. Šioje dalyje susitinka naujoji „Pats baisiausias filmas“ karta su senąja ir konkuruoja dėl dominavimo pačiame filme. Čia daug ką išvysite iš 2000-ųjų pirmųjų dalių aktorių, įskaitant Anna Faris ir Regina Hall, Shawn Wayans, Lochlyn Munro ir kt., kurie į šį kino projektą grįžta nors ir senstelėję, bet su tais pačiais išlaikytais absurdiškais veikėjais ir jų ydomis kaip į seną gerą amerikietiško stiliaus vakarėlį.
 
Kad ir koks bebūtų absurdiškas filmas, po jo pasijutau gerai praleidęs laiką, nes daug juokiausi, pasitikrinau siaubo filmų sąrašą. Filmas absoliučiai pramogai, bet jame yra ir tos apčiuopiamos realijos, kurias atpažins kiekvienas masinės kultūros vartotojas.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 38/100
IMDb: 5.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Drakula" / "Dracula"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atrodo, kad vampyrų – romantizuotų ir itin baisių – bumas kine ir serialuose niekada nepraeis. Pastaruoju metu atgimsta siaubo monstrai, o 2025 metai buvo ir „Frankenšteino“ ir „Drakulos“ metai. Nežinau, kiek iš tikrųjų esu matęs filmų apie B. Stokerio „Drakulą“, bet tikrai daug. Šiemet šį veikėją atgaivino ir rumunai, pateikę visiškai kitokią šio veikėjo paveikslą, tačiau dar kol kas nemačiau tos versijos. Štai prancūzų režisierius Luc Besson ėmėsi klasikinės „Drakula“ (angl. Dracula) (2025) versijos ir ekranizavo pagal garsųjį Stokerio romaną, tiesa, labai keisdamas siužetus ir netgi personažus, taip rizikuodamas užsitraukti klasikinės istorijos gerbėjų pasipiktinimą.

 

Lucas Bessonas tik iš dalies remiasi romano medžiaga. Vietoj ištikimo ir vorus ryjančiojo vyruko jis renkasi seksualią vampyraitę, kuri turi Vladui Drakulai surasti jo buvusios mylimosios, tiesa, mirusios atsitiktinai nuo jo paties rankos, tyros sielos reinkarnaciją. Aišku, ji atsiranda ir Vladas Drakula iš baisaus apsileidusio grafo tampa vėl jaunu ir gana patraukliu jaunikaičiu. Klausimas tik vienas: ar britė sutiks ir atsakys tuo pačiu nepažįstamajam, kuris įsitikinęs, kad ji jam amžinai skirta?

 

Iš tikrųjų filmas teatrališkas ir estetiškas. Pavadinčiau ne tiek siaubo filmo, kiek tragiškai romantiška istorija. Režisierius atsisako dalies siaubo, kad galėtų išryškinti Drakulos romantiškąją pusę. Tiesa, pabaigoje atradęs savo mylimąją Drakula pasiaukoja. Niekaip nesupratau šito nelogiškai pakeisto siužetinio vingio, lyg tyčia norėtų kažkaip hamletiškai užbaigti filmą, bet palaukite... 400 ir daugiau metų veikėjas skendėjo liūdesyje, laukė savo mylimosios ir staiga jis leidžia kunigui savanoriškai padurti jį su kuolu, nes... kodėl? Ką veikėjas turėjo suprasti, man asmeniškai iki galo neaišku.

 

Visgi filmas skirtas masėms, interpretacijų yra, bet jos saugios, neprovokuojančios, tikėtinai nuobodokos. Veikėjai kalba išdailinta literatūrine kalba, pozuojančiai pasisuka į kamerą, krenta padurti taip lyg filmuotųsi kokiam muzikiniame vaizdo klipe, todėl iš esmės subliūkšta visi lūkesčiai dėl atmosferos ir autentiškumo. Lucas Bessonas būtų neblogas dinamiškų muzikinių klipų režisierius, tačiau jam dažnai nepavyksta sukurti kitokio turinio filmų. Labiausiai man patikęs jo darbas buvo ne „Leonas“ (1994) kaip daugeliui, bet būtent „Liusė“ (2014), ir tai tikriausiai dėl labai puikiai ir gana originaliai parašyto scenarijaus. Deja, su „Drakula“ stebuklų nenutinka ir Lucas Bessonas sukuria dar vieną foninį filmą apie Drakulą, nepasakydamas žiūrovams ničnieko naujo, ko patys nebūtume susipratę žiūrėdami, pavyzdžiui, 1992 metų „Bremo Stokerio „Drakula“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela