Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,

Visai neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.

Naujausias sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma, šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir, žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums, žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“, nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.

Kol Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma, stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę (Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas ne taip...

Šalia mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.

Mažiau mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas. Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių, įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.

Kadrai iš serialo.

Kaip ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių, pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos, kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau, klasikinis.

Visgi iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas, tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.

Jūsų Maištinga Siela