Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,

Visai neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.

Naujausias sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma, šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir, žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums, žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“, nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.

Kol Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma, stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę (Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas ne taip...

Šalia mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.

Mažiau mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas. Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių, įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.

Kadrai iš serialo.

Kaip ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių, pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos, kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau, klasikinis.

Visgi iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas, tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nusikaltėlė Emilija" / "Emily the Criminal"

 

Sveiki,

Daug kam patikęs kriminalinis trileris „Nusikaltėlė Emilija“ (angl. Emily the Criminal) (2022) žadėjo įtempto ir įdomaus siužeto trilerį, tačiau jau po penkiolikos minučių ėmiau dirsčioti į laikrodį, nes filme kurį laiką nieko taip įdomaus ir įtraukiančio neįvyko. Visgi sukandęs dantis filmą įveikiau iki galo.

Istorija pasakoja apie Emiliją, laisvėje gyvenančią teistą moterį, kuri slegiama skolų bando visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą. Dirbdama juodą darbą maisto aptarnavimo sferoje Emilijai susimokėjus skolas nelabai užtenka pragyvenimui. Nuolatinis skurdas ir geresnio darbo paieškos moteriai sekasi labai sunkiai. Iš vienos pusės ji iš darbo pokalbių išeina pakeltu tonu, nes suvokia, jog daugelis darbo rinkoje nori tik ja pasinaudoti, dalis sako tiesiai šviesiai: kartą teistos darbuotojos mums nereikia, mes tokia nepasitikime. Galiausiai Emilija susiranda nelegalų aferomis grįstą darbą, ji imasi pirkti įvairius daiktus su padirbtomis kreditinėmis kortelėmis ir pradeda jausti pamažėl gyvenimo gerėjimą, tik, kaip žinia, kartą paragavus gero gyvenimo, sunku grįžti į socialinio gyvenimo teisingą gyvenimo tėkmę. Klausimas, kada technologijomis prifarširuotoje visuomenėje pagaliau išaiškės Emilijos gyvenimas ir jai teks susigrumti su teisėsauga? Kada kameros pradės platinti vaizdo įrašus su jos atvaizdu?

Gerai, filmas nuobodus. Tikrai. Nors jį gana gerai įvertino kino kritikai, tačiau be banko kortelių padirbinėjimo sistemos nieko šiame filme įdomesnio nepavyko įžvelgti. Nepasakyčiau, kad kalta režisūra. Režisierius laikosi rimto socialinio dugno ir sunkaus, prislėgto Emilijos aplinkos perteikiamo tono, tad apie nusikaltimus linksmai ir išmoningai istorijos nesitikėkite. Pagrindinė aktorė, atlikusi Emilijos vaidmenį, Aubrey Plaza neatrodo prasta. Vis dar menu jos juokingą vaidmenį seriale „Parkai ir poilsis“, čia ji tikrai sukūrė gana įtikinamą vaidmenį, tačiau atrodo, kad didžiausia šio filmo blogybė yra tiesiog pats scenarijus. Moteris susiduria su išbandymu, ji pasiduoda ir imasi veikti, nes, kaip žinia, prastos gyvenimo sąlygos, nepastovus, sunkus ir nekvalifikuotas darbas žmones dar labiau stumia į nusikaltimus, tą Emilija ir daro, iliustruodama daugelį aferoms pasirašiusius nusikaltėlius. Iš kitos pusės žiūrovas palaiko Emiliją ir jos sprendimus, nori, kad jai pasisektų ir ji išsikapanotų, tad trumpas meilės romanas su savo nusikaltėliu šefu, keletas aštresnių nelegalių pirkimų ir persekiojimų, žiūrėk, jau filmas ir baigiasi. Jis nieko naujo neparodė, nieko nepasakė, tik pertarė tai, kas dažnai kartojasi iš vieno filmo į kitą. Manyčiau, nieko neprarasite, jeigu šio filmo ir nepažiūrėsite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Parkai ir poilsis" / "Parks and Recreation" (Season 1 and 2 / 1 ir 2 sezonai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Per šventes norėjosi ko nors, kas velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas, sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius sezonus.

 

Nuo pat pradžių „užkabina“ kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope, kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis, kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti, kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.

 

Saujelė optimistų mulkių, pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija. Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.

 

Smagus gyvenimas miesto savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus – prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“ veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį, kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas, gimtadieniai...

 

Kartais atrodo, kad veikėjai tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.

 

Nuspėjami tampa ir gerokai užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai, vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys ir tampa ta santykių mėsmalė.

 

Kitą vertus, serialas pateisina komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.

 

Nesigilinsiu į veikėjų charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs, pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“ tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko. Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.

 

Pirmo ir antro sezono anonsai:

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vaikų žaidimai" / "Child's Play"

Sveiki,

Paskutiniu metu daugelis filmų tampa perderbiniais iš klasikinių filmų repertuaro, labiau sumodernintais, tačiau siužetinius vingius išlaikant tais pačiais. Panašiais principais perkurta ir kultinis siaubo filmas „Vaikų žaidimai“ (angl. Child‘s Play) (2019), kurio pirmoji versija pasirodė 1988 metais ir po jo dar sulaukė keletą dalių. Istorija pasakoja apie žaislą, kuris šiuolaikiškai užprogramuotas vaikams tapti jų geriausiais draugais, tačiau per klaidą vienas darbuotojas Kinijoje žaislą užprogramuoja blogiems kėslams...

Žodžiu, filmo idėja mane išties intrigavo ir, visą filmą žiūrėdamas, vis galvojau, kad ir adaptuotas scenarijus, bet kokią puikią jis žinią nešą žmonėms. Dirbtinis intelektas, visos programos tokios patikimos mūsų banko sistemoje, mūsų išmaniuosiuose, kad filme rodomas „Draugužis“ robotukas tėra vienas žingsnis iki rytojais, praktiškai, mes tokių robotų esame veikiami dabar, tik jie sistemose turi ne žaislo pavidalą, bet yra vadinami kitais pavadinimais... Baisiausia yra tai, kad filmas atskleidžia, kaip smarkiai esame priklausomi nuo tų sistemų, kaip piktadarys draugužis gali prisijungti prie jūsų televizoriaus, vaizdo kameros – visų prietaisų ir juos valdyti... Tačiau kai nėra emocinio gyvo intelekto, šis maniakiškas prisirišimas prie gyvo berniuko filme atrodo išties kraupiai, kad atrodo kur kas kraupiau nei, pavyzdžiui, filme „Mama robotoas“, kuriame vaizduojami jau tolimoje ateityje įvykiai, kai žemę paėmę robotai, bandantys imituoti emocinį intelektą...

Grįžtant iš diskusinio laiko į paties filmo užpildymą, visgi filmas nuviliantis. Veikėjai tipažiniai, režisūra klaikiai štampuota. Čia turime klasikinį amerikietiškuose filmuose erzinantį reikalą: berniukas žino, kad robotukas gyvas velnias, o suaugusieji jo nesiklauso ir visada kartoja jam „nusiramink“, kai už sienos robotukas jau skerdžia gyvą žmogų... O finale turime aukų krūvą ir apsikabinusius suaugusius ir vaikus, kurie įveikia blogį... Masinio tipažo kino juosta, kurioje man švystelėjo tik tam tikros įdomios filmo idėjos, kurios tikrai atitinka mūsų šiuolaikinį pasaulį, tačiau visumoje filmas gana prisvilęs produktas, kuriam stinga ir išsikirtinės atmosferos, ir dvasios ir režisūrinio išskirtinumo. Filmas dvelkia eiline produkciją, skirtu, tarkim, Helovyno vakarėliui, kai būrelis prie TV nelabai to filmo ir žiūri...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sekso abėcėlė" / "The To Do List"

Sveiki,

Dieve švenčiausias, nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.

Gerai, nereikia tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.

Ir žinokite, juokiausi, tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška, primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela