Rodomi pranešimai su žymėmis Paul Schneider. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Paul Schneider. Rodyti visus pranešimus

2025 m. gruodžio 16 d., antradienis

Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5



 

Maištinga Siela

2021 m. sausio 3 d., sekmadienis

Serialas: "Parkai ir poilsis" / "Parks and Recreation" (Season 1 and 2 / 1 ir 2 sezonai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Per šventes norėjosi ko nors, kas velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas, sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius sezonus.

 

Nuo pat pradžių „užkabina“ kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope, kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis, kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti, kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.

 

Saujelė optimistų mulkių, pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija. Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.

 

Smagus gyvenimas miesto savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus – prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“ veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį, kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas, gimtadieniai...

 

Kartais atrodo, kad veikėjai tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.










 

Nuspėjami tampa ir gerokai užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai, vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys ir tampa ta santykių mėsmalė.

 

Kitą vertus, serialas pateisina komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.

 

Nesigilinsiu į veikėjų charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs, pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“ tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko. Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.

 

Pirmo ir antro sezono anonsai:




Jūsų Maištinga Siela 


2018 m. vasario 12 d., pirmadienis

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"


Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.4


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. lapkričio 12 d., antradienis

Filmas: "Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas" / "The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford"


Sveiki,

Amerikiečių filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford) (2007) yra puikiai pripažintas tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų. Baisiai ilgas ir nepatogus filmo pavadinimas ne veltui skamba kaip kokia sensacinga laikraščio antraštė, mat, visas filmas labiau primena žurnalistinį psichologinį detektyvą – filmas visgi pastatytas pagal romaną. Filmas taip pat nemenkos apimties – daugiau nei pustrečios valandos ir toli gražu graudulinga „Titaniko“ meilės istorija nedvelkia.

Šis filmas man pasirodė išties neprastas, gal kiek preciziškai ištęstas, tačiau pasakojantis gan rimtą ir vyrišką istoriją apie JAV kriminalinio pasaulio istorijos žvaigždes. Dabar pagalvojau, kad beveik visi didieji nusikaltėliai turi po savo biografijos ekranizaciją. Ši istorija taip pat sunkiai įtikėtina, tačiau geras siužetas, įdomūs personažai ir charakteriai užvilko mane ant istorijos ir visą laiką vaikščiojau plonu ledu. Įdomiausias šio filmo dalykas ir pagrindinis klausimas, ką pamatė žymusis nusikaltėlis šiek tiek „adaptuotame“ jaunuolyje? Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta mirtis? Stiprios psichologinės scenos keičia viena kitą ir vidinė įtampą, kurią tikrai puikiai pasiekė režisierius trykšte trykšta per ekraną. Puikusis Brad Pitt vėl įrodė, kad yra puikus aktorius ir jo būvimas kadruose ir įsijautimas į vaidmenį tiesiog meistriškas.

Visgi filmas labai ilgas ir užtęstas, kai kurios scenos, turint galvoje, kad filmu norima atvaizduoti tam tikrą Amerikos kriminalinio pasaulio gyvenimą, pasirodė pernelyg teatralizuotos, ypatingai Džesio mirties scena, kurią vėliau žudikai perneš į teatrą. Vieną įspūdingiausių scenų yra gyvačių galvų kapojimas – baisiai bijau šių padarų. O šiaip filmas tikrai vykęs. Va, ant liežuvio galo sukasi ir kiti filmai su kuriais norėtųsi palyginti šią juostą, tačiau kol kas niekas neateina, tačiau tokio tipažo juostų tikrai esu matęs. Depresijos ir grubumo apsėstas nusikaltėlis jus įsuks į ilgą ir įdomių filosofinių klausimų keliantį pasaulį. Bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti jau vien dėl Pitt‘o vaidybos meistriškumo. Kostiumai, detalės, muzika yra viskas vietoje. Filmo nerekomenduočiau tik tuo atveju, jeigu jums kriminalinio pasaulio vaizdiniai jus atstumia, o ir man pačiam prireikia nemažai laiko nusiteikti tokioms ilgoms šiurkščioms juostoms, bet ką jau padarysi, buvo verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela