Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogasis samarietis" / "Bad samaritan"

Sveiki,

Paskutiniu metu retai kada bepamatau kokį nors įtempto siužeto trilerį, o jie man kažkada labai patikdavo. Tik vienu metu buvau jų „atsivalgęs“, todėl gal sąmoningai ėmiau ir atsisakiau. Bet ateina metas ir vėlei grįžtame prie tam tikrų žanrų ir vėl suklumpama arba... retesniais atvejais apsidžiaugiama. Vienas toks trileris „Blogasis samarietis“ (angl. Bad Samaritan) (2018), kuris pasakoja apie du jaunus sukčius, kurie aptinka vieno bepročio psicho namuose įkalintą merginą, tačiau problema tame, kad jis pats būdamas sukčiumi dar nori pagelbėti merginai.

Iš esmės filmas kuo puikiausiai kaip trileris žiūrisi. Netgi smagiai galima mėgautis keliama įtampa, analizuoti psichuojančio žmogaus psichologinius požymius, išgyventi dėl jaunuolio gyvybės, palaikyti merginą... Čia kaip ir „Panikos kambarys“ su J. Foster. Principas lyg ir neblogas, tačiau visi šio filmo triukai jau seniai patikrinti kine dar nuo A. Hitchckoko „Psicho“ laikų. Gerai, pasirinkę šį filmą, sąmoningai tikriausiai nė vienas kažin kokių inovacijų ir nesitikėtume, todėl toks produktas gana vidutiniškas. Smarkiai hiperbolizuotas piktadarys dėl savo vykusios ekspresyvios išvaizdos ir vaidybos kelia netgi susižavėjimą aktoriumi, tačiau beregint permąsčius jau matytus psichus, pagalvoji, kad – velnias, gi vis tiek nieko naujo nėra. Visi to veikėjo požymiai jau tapę psichuojančiojo štampais ir klišėmis. Turtuolis visais atvejais yra preciziškai kruopštus, nuolat užbėga keliais strateginiais ėjimas prieš jaunuolį, kuris iš esmės irgi priklauso nusikalstamam pasauliui, tačiau visa gelbėjimo istorija patvirtina, kad negalima spręsti apie knygą vien iš jo viršelio.

Visgi silpniausia siužetiškai vieta yra šio trilerio atomazga. Kodėl staiga vyrukas „blogietis“, kuris turi aštrią vunderkindo nuovoką staiga pabaigoje tampa toks bukas, kad nieko nebesiskiria nuo pripučiamos lėlės? Netgi žinodamas tokių filmų klišes, kad vienu kastuvu kaukštelėjimo per galvą neužtenka (kaip ir vienos kulkos), kad veikėjai mirtų, nes šie būtinai lemiamą akimirką suspės atsipeikėti ir dar paleisti kokią nors kulką. Nelogiška, dirbtina ir net kiek absurdiška filmo pabaiga sunaikina visai iš pažiūros neprastą trilerio visumos įspūdį.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela