Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ištrintas berniukas" / "Boy Erased"

Sveiki,

Joel Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris „Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera, tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased) (2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi religija draudžia bet kokius kitokius santykius...

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių, užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką – na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.

Pagrindinį vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus, netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai pasirodo naktį" / "It Comes at Night"

Sveiki,

Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...

Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip „įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas – charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.

Kur šio filmo nesėkmė? Prastas scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lovingai" / "Loving"

Sveiki,

Oskarui nominuota aktorė Ruth Negga už vaidmenį filme „Lovingai“ (angl. Loving) (2016) atliko įsimenantį biografinį vaidmenį. Filmas pasakoja apie sudėtingus įstatymiškai žvelgiant laikus apie juodaodės ir baltaodžio santuokos laikus. Plačiąja prasme filmas apie žmogaus teises, tačiau visas istorijos „sunkis“ kondensuojamas ties viena šeima.

Tiesą sakant, biografines dramas labai mėgstu ir iš „Lovingų“ tikėjausi itin ryškaus akibrokšto, tačiau viskas plaukė ir praplaukė ramiai be didesnių intrigų. Žinoma, filmas (kaip dabar jau įprasta visur sakyti) nufilmuotas estetiškai, tačiau pati draminė juostos pusė, mano manymu, atskleista tik pusėtinai. Daug pauzių, vietos palikta veikėjų nuojautoms vystytis, tačiau ji nelabai įtikina ir iš dramos staiga įvyksta kažkoks pernelyg teatrališkai sustyguotas filmas, kuriame staiga geroje aktorių vaidyboje įgaunamas nenatūralumas, savotiškas negyvumas, kuris ir trukdo įsijausti į įstoriją. Graži estetiška juosta, kuri turėjo sukrėsti JAV galingiausios valstybės žmonių teisių barbariškumu, įgyja tik kažkokios lėtos kasdieniškos problemos ritmo, kuriame veikėjų poelgiai ir sprendimai pernelyg užsispyrusiai nuspėjami.

Nors daug pagyrų sulaukė R. Negga, tačiau man labai stipriai pasirodė aktorius Joel Edgerton – dėmesio vertas aktorius, kuris kine sukuria neatpažįstamai vis kitokius vaidmenis ir nesibaido pačių įvairiausių žanrų. Pats filmas didelio įspūdžio nepadarė, nesujaudino ir nepritrenkė, ko galbūt iš tokio filmo ir norėtųsi. Gal tai nėra problema, nes juk kinas ir neprivalo visada sukrėsti, tačiau žiūrėjau ir pažiūrėjau ir kertu lažybų, kad po kelerių metų imsiu Jūsų klausinėti. „Lovingai“? Kas tai per filmas? Apie ką? Negi iš tikrųjų jį mačiau?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Speciali vidurnakčio laida" / "Midnight Special"

Sveiki,

Keistų filmų pasitaiko ne taip ir retai. Dažniausiai tokie filmai išties būna labai geri, o štai trečiasis mano akimis matytas Jeff Nichols filmas „Speciali vidurnakčio laida“ (angl. Midnight Special) (2016) vėlgi kažkaip keistai susižiūrėjo. Nesu tikras, ar tai man priimtinas režisierius, nes po jo filmų lieku kažkoks sujauktas, turįs nepagrįstų pretenzijų ir išvis toks retas nepasitenkinimo jausmas. Jo niūri apokaliptinė drama „Slėptuvė“ atrodė panaši į šį filmą, netgi pagrindinis aktorius vėl dirbo prie pagrindinio šturvalo, tad drąsiai galiu pasakyti, kad tikriausiai „Mudas“ man jo priimtiniausias filmas.

„Speciali vidurnakčio laida“ – Dieve, koks nevykęs pavadinimo vertimas, – pasakoja apie mažą berniuką, kuris yra pusiau žmogus, pusiau ateivis. Pasaulio bendruomenė tapo kažin kokiais sektantais, pradėję garbinti nesuvokiamus dalykus, tačiau berniukas pagrobiamas ir visos organizacijos bei karinės pajėgos nori susigrąžinti berniuką tyrimams. Žodžiu, daug kas neapibrėžta, fone mirguliuoja tik nujaučiami apokalipsę primenantys kontekstai ir atrodo ne kaip šių dienų žmonija, bet kažkokia paralelinė, gerokai kitokia, tačiau kaip visada išlieka tas pats stuburas: meilė, atsidavimas, motinos pasirinkimas ir t. t. Ta nežinomybė ir režisieriaus maniera nieko tiksliai neįvardyti, bet piešti kitonišką pasaulį jį iš esmės išskiria iš kitų režisierių, tačiau, bent mane tokia pasakojimo maniera truputį erzina ir kažkaip greitai užsinorėjau, kad filmas pasibaigtų.

Iš esmės filmas nėra prastas, režisūra savita, yra Kirsten Dunst ir Michael Shannon bei Joel Edgerton – gerai žinomi Holivudo aktoriai, į kuriuos visada malonu žiūrėti. Gaila, kad visgi režisierius, kad ir koks jis savitas beatrodytų, man asmeniškai sunkiai priimtinas, bet įtariu, kad fantastikos mėgėjams filmas gali netgi labai patikti, juolab, kad viską stengiamasi pateikti veiksmo trilerio rėmuose su trupučio „Dirbtinio intelekto“ prieskoniais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela