Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nieko asmeniško" / "No Hard Feelings"

 Sveiki,

 

Geri dalykai greitai pasibaigia, o labiausiai atostogos, todėl kad nebūtų taip liūdna šiek tiek pabėgau nuo sudėtingesnio nekomercinio kino prie tų, kurie tiesiog juokina ir linksmina. Viena iš tokių kino juostų tapo amerikiečių režisieriaus Gene Stupnitsky sukurta komedija „Nieko asmeniško“ (angl. No Hard Feelings) (2023). Istorija pasakoja apie mažo pajūrio miestelio, kuriame sparčiai kyla namų kainos, tačiau iš esmės vietiniams vidutiniokams sudėtinga išsilaikyti vien dirbant aptarnavimo srityje. Pagrindinė veikėja Meidė, įklimpusi į skolas, bando išlaikyti namą kaip prisiminimą, paveldėtą iš mirusios motinos. Visgi ji netenka automobilio, tad pasiruošusi avantiūrai: ji sutinka padirbėti pagal skelbimą turtingai šeimai, kurių sūnelis ką tik baigė mokyklą, tačiau jis neturi nei noro, ką nors veikti, nei ryžto, nei pasitikėjimo savimi. Tėvai paprašo jos sugundyti už automobilį...

 

Nors Meidė nėra prostitutė, tačiau toks žingsnis, sakykite ką norite, vis tiek yra tam tikras parsidavinėjimas. Visgi neatrodo, jog Meidei tai būtų sudėtinga, ji nuo pat pradžių agresyviai seksualiai užpuola mokyklinuką ir visokiausiais būdais stengiasi jį suvilioti. Kadangi Meidė aukštesnė, stambesnė ir gan ryškiai per 30 metų, o mokyklinukui viso labo devyniolika, turime sukaltą komedijos porelę, kuri įvairiose situacijos patyria juokingų, o kartais ir vyresniosios palydovės apsimetėlės orumą žeminančių situacijų.

 

Filmas išties linksmas, absoliučiai skirtas pramogai. Galima užsimerkti ir nematyti, jog visgi visas siužetas labai vienkryptis ir nuspėjamas. Jau nuo pat pradžių aišku, jog Meidė iš tikrųjų kažką sužinos ir išmoks iš jaunuolio, o jaunuolis sutvirtės ir galbūt pranoks visus įsivaizduojamo jaunuolio savarankiškumo niuansus. Galiausiai visa tai įvyksta ir jiedu išties tampa geri draugai. Siūlau filmą žiūrėti ne dėl siužeto, o dėl situacijų parodijų, kurie verčia ne kartą prapliupti juokais. Kiek nustebino, kad tokiame filme nusifilmavo šiaip jau labai rimta aktore laikoma Jennifer Lawrence, kurios nuogas pasirodymas (tikriausiai ten buvo ne dublerė) sukėlė nemažai internetinių diskusijų. Kitą vertus, ką bedarytų ši aktorė, visada sulaukia didelio dėmesio ir aptarimo. Jaunasis partneris Andrew Barth Feldman, iš tikrųjų gimęs 2002 metais, kaip pastebėsite filme, neblogai dainuoja ir jau yra nusifilmavęs atskirame miuzikle. Šis paauglio-jaunuolio ir merginos-palydovės-motinos socialiniai vaidmenų hibridai tampa pagrindine komedijos kūrimo ašimi ir ji, visi mato, tikrai veikia.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina!" / "Mother!"

Sveiki,

Darren Aronofsky – puikus režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas, paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“ (angl. Mother!) (2017) taip pat kilo nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000), „Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai kitoks filmas.

Filmas erzino nuo pat pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai griūva dvasios namai.

Vis galvojau, kad šiame filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.

Mano galva, vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“ laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai „Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų, svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau pačiais geriausiais!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakeleiviai" / "Passengers"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas galingas fantastinio turinio kino projektas prašlavė pasaulines kino sales, o nuomonių būta pačių įvairiausių. Filmo „Pakeleiviai“ (angl. Passengers) (2016) scenarijaus geidė visas Holivudas, tačiau jį gavo „Vaizduotės žaidimas“ kūrėjas Morten Tyldum – patikimas, įrodęs, kad geba dirbti su skirtingo pobūdžio medžiaga, tačiau visos viltys išvysti stiprų filmą išlėkė į orą, kaip prieš naktį užvalgius pupelių ir atsigėrus daug vandens...

Patrauklūs Holivudo aktoriai turėjo velniai žino ką padaryti, kad šis filmas patiktų visiems, tačiau ką jie gali padaryti, kai nėra medžiagos? Daugelis aikčiojo: vaje, koks geras šis filmas, kaip byrėjo ašaros pabaigoje... Palaukit, arba aš nebeturiu širdies, arba kažko iš šio filmo nesupratau, nes išlikau ganėtinai šaltai abejingas. Apskritai sakant, skurdus šio filmo scenarijus, kuris laikosi ant vienos vienintelės idėjos: kiek žmogus gali būti savanaudis ir pasmerkti kito žmogaus laimę savo asmeninei laimei patenkinti ir kita ašis – kur pasibaigia pyktis dėl neteisingo žmogaus poelgio ir užgimsta meilė. Taip, situacija keliaujantiems kosmose itin nepavydėtina, tačiau aplinkiniai niuansai ir kitų įvykių užpildymas pasibaisėtinai skurdus. Pamažu pradeda gesti laivo įranga ir staiga herojams belieka tik viena misija – ataušinti erdvėlaivio reaktorių. Ak, kaip iš kokio prasto fantastinio filmo, herojai didvyriškai pasiaukodami leidžiasi gelbėti savo ir kitų skūros... Ir viskas? Nieko daugiau neparodė, kaip iš kokio prasto 1985 metų fantastinio filmo? Atsiprašau, net Sovietų Sąjungoje sukurtas „Soliaris“ šio filmo kontekste atrodo kaip kitoniškas ir unikalus filmas dėl savo siužeto.

Tiesą sakant, neturėjimas ką papasakoti, išskyrus jau matytus siužetinius ale pasiaukojimo iš meilės liniją ir yra didžiausia šio filmo problema. Ilgoka ir nuobodi filmo pradžia – praktiškai visą pirmąjį valandą nieko nevyksta, ko žiūrovas vienur ar kitur nebūtų matęs ar regėjęs: visi herojų veiksmai nekelia ne tik nuostabos, bet ir nuobodžiai atspėjami. Antroji filmo dalis perauganti į kylančią apokalipsinę grėsmę taip pat per silpna ir nuobodi. Be romantinės atmosferos kūrimo, kūrėjui nepavyko išspausti kažin ko daugiau, vien tik pasakojimo šablonus, o tos kosmoso vienatvės ir žmogaus menkumo bei trapumo, kurio taip verkė filmo tinkamai neįvertinę žiūrovai, tėra tik padrėki štrichai su romantinėmis gairėmis. Štai filmas „Gravitacija“ yra apie kosmoso vienatvę arba tas pats filmas „Mėnulis“ (2009), kuris pateikia stulbinamai netikėtą fantastinį siužetą, o „Pakeleiviai“ gražus, blizgus, ryškių aktorių darbas beviltiškai išsisėmusiame scenarijuje atrodo kaip musės pakliuvusios į tinklą – viskas beviltiškai nuobodu ir kažkur jau matyta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela