Filmas: "Motina!" / "Mother!"

Sveiki,

Darren Aronofsky – puikus režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas, paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“ (angl. Mother!) (2017) taip pat kilo nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000), „Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai kitoks filmas.

Filmas erzino nuo pat pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai griūva dvasios namai.

Vis galvojau, kad šiame filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.

Mano galva, vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“ laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai „Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų, svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau pačiais geriausiais!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vilkas" / "Wolf"

Sveiki, kino žiūrovai,

Norėdamas peržiūrėti senus ir dar nematytus filmus su aktoriumi Jack Nicholson‘u, nusprendžiau pradėti nuo filmo „Vilkas“ (angl. Wolf) (1994), kurį žiūrėdamas staiga prisiminiau, jog vaikystėje esu jį matęs. Filmą režisavo Mike Nickols, kuris man puikiai žinomas kaip filmo „Arčiau“ (2004). Nors „Arčiau“ man patiko nepalyginamai labiau, bet ir „Vilkas“ visgi savyje turi šio bei to, kas traukė akį ir dėmesį.

Taip, filmas ganėtinai senas, bet vis tiek nepraradęs savo įdomumo. Fantastinis elementas, kad žmogus tampa vilkolakiu savaime filmą bazuoja prie pramoginio filmo kategorijos, bet, sakyčiau, filme didelį vaidmenį atlieka psichologinė filmo dalis, kuri gal nėra itin įspūdinga, bet vis tiek pakankamai įdomi. Aišku, dabarties žiūrovui efektai gali pasirodyti kiek naivoki, bet jie pakankamai neprasti, kartais užtenka pasikeitusio žvilgsnio, akių spalvos, uoslės ir tai suveikia kur kas labiau nei įspūdingi kostiumai ar kompiuterinė grafika. Kalbant apie siužetą, jis ganėtinai vidutinis, išvystytas irgi vidutiniškai, o J. Nicholsono būvimas šiek tiek priminė man jo pasirodymą „Švytėjime“. Be galo puikus aktorius ir jo būvimas tiesiog spinduliuoja filme, tačiau tenka pripažinti, kad tai toli gražu nėra geriausias jo pasirodymas, netgi „Istvuko raganos“ šiek tiek „atstovi“ tvirčiau. Na, ką bereikia sakyti apie aktorę Michelle Pfeiffer? Nesudėtingas jos personažas, nors daug turintis netekčių – brolio žūtis, motinos netektis, tačiau neišvystyta gelmė, kažkaip praplaukė kaip pramoginio filmo paviršiumi, sakyčiau, truputį ir J. Nicholsono personažas irgi plūduriuoja ties gelme ir lengvumu, todėl jeigu ne fantastinis motyvas, kuris sužeistas retkarčiais gana ironiškai, sakyčiau, filmas smukteltų dar žemiau...

Nesužavėjo, bet nebuvo ir labai prastai. Finalinė scena klasikinė ir pernelyg nuspėjama, nusibodusi formulė. Aktoriai žavūs, bet kažko dar trūko iš paties siužeto, nepaisant to, vis tiek sužiūrėjau pakankamai įdomiai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltybės amžius" / "The Age of Innocence"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti filmą „Nekaltybės amžius“ (angl. The Age of Innocence) (1993), kuris buvo sukurtas pagal garsų tuo pačiu pavadinimu Edith Wharton romaną, kurį ne kartą turime išverstą ir išleistą lietuviškai. Na, mėgstu kostiumines dramas, o dėl puikių aktorių, tokių kaip Daniel Day-Lewis, Michelle Pfeiffier ir Winona Ryder tiesiog privalėjau pamatyti. Filmas buvo nominuotas ne vienam „Oskarui“, tarp jų ir Winona Ryder kaip geriausia antro plano aktorė, tačiau filmas laimėjo tik geriausio kostiumo „Oskarą“. Nepaisant to, W. Ryder pelnė Auksinio gaublio apdovanojimą, o filmas buvo tiesiog nepaprastai išgirtas ir išliaupsintas kino kritikų...

„Nekaltybės amžius“ – tai išties geras filmas ir nė kiek neforsuosiu, pradėdamas tokiu sakiniu komentuoti šį filmą. Tiesa, jį šiek tiek buvo keblu žiūrėti anglų kalba, nes daug literatūrinio pasakojimo stilių, bet nepaisant šito, mėgavausi jaunai atrodančiais aktoriais ir režisūrine meistryste. Režisierius Martin Scorsese sukūrė tokius legendinius filmus kaip „Kuždesių sala“, „Infiltruoti“, „Geri vyrukai“, „Volstryto vilkas“, „Aviatorius“, „Hugo išradimas“, „Taksi vairuotojas“, „Niujorko gaujos“ ir daugelį kitų puikių kino juostų, kurie vienaip ar kitaip sulaukia tarptautinio pripažinimo. Tiesa, tai nėra pats mėgstamiausias mano režisierius, tačiau jo talentu tikrai neabejoju ir tik skonio reikalas. Žvelgdamas į jo matytus kino filmus, galiu pasakyti, kad „Nekaltybės amžius“ yra viena subtiliausių ir savotiškai spalvingiausių jo kino juostų.

 Kadras iš filmo "Nekaltybės amžius".

„Nekaltybės amžius“ tiesiog pakeri pasakojimo lengvumu ir rafinuotumu, kadrai tirpte tirpsta kaip grietininiai ledai, netikėti ir rafinuoti perėjimai iš vienos scenos į kitą. Aktorių jausmingumas, epochos sentimentalumas, žavumas tiesiog smagus, bet labiausia mane pakerėjo filmo atmosfera, kostiumai ir dekoracijos. Išties vertas „Oskaro“ – tiek daug Viktorijos laikų raštų, gėlėtų tapetų, skrybėlių, pamerktų gėlių su vazomis, lakstančių šunyčių tarp pūstų suknelių, skambančių arbatos puodelių, rafinuotumo... Ak, kam čia ir vardyti, vien dėl šito verta žiūrėti kino filmą! Aišku, siužetas gana tipiškas, kalbant apie to meto meilės istoriją, tačiau čia tikriausiai svarbiausias ne siužetas, o ta stebuklinga burto lazdelė, kuria režisieriui mostelėjus, susikuria ypatinga akimirka ir atmosfera. Man tikrai patiko, prisiminsiu kaip sodrų filmą, tačiau vargu ar galėsiu papasakoti siužetą...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pavojingos mintys" / "Dangerous Minds"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Pavojingos mintys“ (Dangerous Minds) (1995). Na, tai dar viena amerikiečių lengva dramelė, susijusi su pedagogikos problema mokyklose. Filme pasirodo superinio sukirpimo aktorė Michelle Pfeiffer, kuri įkūnija vargstančią mokytoją, kuriai rūpi ne tik „prastumti“ pamoką ir kuo greičiau grįžt į namus taisyti kontrolinių ir gerti raudonojo vyno. Ne, jai, kaip ir buvo galima tikėtis, rūpi vaikai ir jų ateitis, todėl perlenkusi lazdelę, perlipusi kartelę, perėjusi devynis kalnelius, perplaukusi marėles ima kištis į „popamokinį“ mokinių gyvenimą. Pamatyti mokiniuose potencialą ir juos gerbti, traukti už ausų pačią blogiausią mokykloje esančią klasę, pasirodo, nėra taip ir lengva, kadangi jai pačiai tenka prisiminti savo juodžiausias gyvenimo atkarpas – vyro smurto, persileidimą...

Kritikai šį filmą sutiko ne itin palankiai, o ir patys žiūrovai ne visi plojo katučiu, tačiau savo pažįstamų ratelyje sutikau ne vieną, kuriam šis filmas, pasak jų, „labai geras, superinis, vertas dėmesio...“. Nepasakyčiau, kad filmas kažkuo jau labai iš serijos „būtinas pamatyti“. Na, jis nėra, mano akimis, prastas – turi jaudinančią istoriją, Michellę, o ką jau besakyti apie legendinį garso takelį, kuris sukasi kaip pastrigusi plokštelė galvoje, tačiau, žvelgiant iš to, ką esu matęs panašia tema, kokius pedagogikos tematika kuria filmus Europa, šiek tiek filmas atrodo blankokai dėl komercinių gairių. Pasigedau įdomesnių interpretacijų, įtempto psichologinio siužeto ir kažko, kas išskirtų filmą iš gausos. Manding, filmas tapo vidutiniu reginiu, kurį visai lengvai, bet kartu gal ir prasmingai pažiūrėsite kokią laisvesnę popietę be didesnių pretenzijų į kūrinį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Istviko raganos" / "The Witches of Eastwick"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti legendinį savo vaikystės filmą „Istviko raganos“ (The Witches of Eastwick) (1987), kurį nusprendžiau po šitiek laiko vėl pažiūrėti ir tikriausiai tai bus mano paskutinis seansas su šiuo filmu šiame gyvenime, bet niekada nesakyk niekada. „Istviko raganas“ labai mėgsta transliuoti televizija ir nors filmas jau skaičiuoja trečią dešimtmetį, bet jis vis tiek turi kažkokios nepaaiškinamos traukos ir magijos. Siaubo komedija, kuri patiks daugeliui, kurie dar mena šį filmą kaip iš serijos „Mirtis jai tinka“ arba „Praktinė magija“, kada truputis vaizdo efektų, burtų galėjo pritraukti prie ekranų galybes žmonių.

Tiesa, dabar filmas, nors ir turi konservuotą devinto dešimtmečio jauseną, tačiau efektai, palyginus su šiandienos kinu, atrodo kiek primityvoki ir skurdoki, tačiau filmą kompensuoja briliantinis aktorių kolektyvas – nuostabusis Jack Nicholson bei trys kino deivės – Cher, Susan Sarandon bei Michelle Pfeiffer, kurios atrodė neįtikėtinai jaunos ir gražios, žvelgiant iš šiandienos  taško. Šiaip filmas pakankamai lengvas, smagus, įtraukiantis ir lengvai nuspėjamas. Savu metu jis buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausia garsą ir muziką, Nicholson‘as yra pelnęs vieną kitą apdovanojimą ir galiu pasakyti, kad jam puikiai sekasi kurti šėtoniškus vaidmenis. Filmas smagiam atsipalaidavimui prie „siemkių“ ir popcornų ar ledų kibirėlio tiks labai. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela