Filmas: "Absolventas" / "The Graduate"

Sveiki,

Režisierius Mike Nochols (1931-2014) per savo karjerą sukūrė ne vieną gerą filmą, vienas įsimintiniausių, mano galva, visgi yra jo debiutas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (1966). Jo serialas „Angelai Amerikoje“ – mažytis televizinis serialas šedevras. Patiko jo filmas ir „Arčiau“ (2004), tad nė nedvejodamas pasirinkau žiūrėti jo antrąjį ilgametražinį filmą „Absolventas“ (angl. The Graduate) (1967). Režisierius pelnė „Oskarą“ kaip geriausias režisierius ir dar šešias nominacijas.

Filmas apie savimi ir pasauliu abejojantį absolventą, kuris užmezga romaną su mamos drauge tikriausiai nieko iš pažiūros ir nenustebintų, tačiau filme puikiai veikia laikmečio estetika, dėl ko jis filmas tampa dar ir senojo gerojo Holivudo parodomoji analize. Ir iš tikrųjų tuokart kine tiek daug rūkyta, tiek daug gerta, tiek daug tuometinės prabangos... Nepalioviau tuo stebėtis. Visgi filme labiau veikia techniniai dalykai, pagrindinio veikėjo psichologija, jo eksperimentas, meilės nuotykiai, tačiau siužetiškai filmas blankokas. Mažai mane jaudino pagrindinio veikėjo kančia, nors vyresnės moters vilionės, tokios drąsios ir buvo įdomios, tačiau, na, apie ką tas filmas? Pabaiga – pabėgimas iš vestuvių, atleiskite, priminė meilės serialo siužetinį sprendimą.

Jeigu ir turiu prikaištų siužetui, tai daug ką išsprendžia tuokart jaunojo Dustin Hoffmano vaidyba, gal jo kuriamas veikėjas ir yra kiek dirbtinai infantilus, o jo filmo pradžioje vaizduojamas sutrikimas ir nepatyrimas flirtuojant kiek perspaustas ir pernelyg komiškai perteiktas, bet nuo to kažkodėl žiūrėti filmą neliūdna. Visgi visumoje filmas tarp pramogos ir estetiškumo pusiausvyros. Man kur kas labiau patiko režisieriaus „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“. Šis, nors ir geras, tačiau, bent man asmeniškai, nesuteikė rezonanso, ką aš turėčiau patirti ir pasiimti iš šio filmo, todėl labiau jis toks momentinis filmas, kurį žiūri tol, kol rodo, tačiau apmąstymams nelabai yra medžiagos. Visgi tai Holivudas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Narvelis" / "The Birdcage"

Sveiki,

Sako, kad geriausios komedijos tos, kurios senos. Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti... Kritikų kuo puikiausiai įvertinta komedija „Narvelis“ (angl. The Birdcage) (1996) su ištisu būriu puikiai žinomų aktorių visgi sužiūrėjo truputį prėskai. Labai džiugu, kad kažkaip tokių komedijų nebelabai ir kuria, kurioje komedijinės situacijos būtų šitaip akivaizdžiai teatralizuotos, nenatūralios ir konstruojamos pagal lėkšto anekdoto principus. Iš kitos pusės visgi galima žiūrint pajausti nostalgiją tokiam kinui, su kuriuo mes užaugome.

Filmas „Navelis“ pasakoja apie du pagyvenusius gėjus, kurių sūnus nusprendžia vesti, tačiau nuotakos tėvai labai konservatyvūs ir politiški. Iš esmės viso filmo juokeliai laikosi tarp dviejų nesuderinamų pasaulių: karnavališkai spalvingas homoseksualų gyvenimo būdas bei griežto sukirpimo respublikonų gyvenimas. Filmo pradžia ganėtinai nuobodi ir ryškiai ištęsta, tačiau visas „smagumas“ prasideda likus pusvalandžiui iki pabaigos. Ar šis filmas kartu pamoko tolerancijos? Sakyčiau, taip, bet kartu jis ganėtinai stereotipinis, nes vaizduoja gėjus vieno sukirpimo „subobėjusius“ vyriokus. Lietuvio smegenėlėms tai šiek tiek sunkoka suprasti, bet filmas skirtas ne homoseksualams, o visai žmonijai, kurioje galima pasijuokti ne tik iš konservatyviųjų, bet iš esmės ir pačių gėjų stereotipų. 

Filmas smagus, lengvas, nepretenzingas, kai kada pernelyg viskas itin lėkštai perteikiama ir apteikiama, bet dėl puikiai žinomų aktorių „Narvelis“ gali visai neblogai susižiūrėti. Apskritai tai toli gražu negeriausia komedija, o režisieriaus Mike Nichols, kuris sukūrė filmą „Arčiau“ (2004) ar tokį šedevrą kaip „Angelai Amerikoje“, manau, šis darbas nėra jau toks blizgantis ir privalomas kinomanams.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkėjimai nuo bedugnės krašto" / "Postcards from the Edge"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vėl tęsiu „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmus ir šįkart Mike Nichols režisuotas komedijinė drama „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (angl. Postcards from the Edge) (1990). Na, žinokit, po šio filmo jau visai baigiu įsimylėti senąjį kiną, nes jame randu tiek daug dvasios ir įdomių režisūros manevrų, kad tiesiog stebiuosi, kaip mus šiomis dienomis pasiekia tiek daug prastų filmų, o senieji filmai nueina užmarštin. „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, scenarijų parašė pati romano autorė, o režisierius tiesiog pribloškė motinos ir dukters aktorių pasirinkimo duetu.

Filmas išties puikus, nors jis turi ir nemažai komedijai būdingų bruožų, tačiau filmas nelėkštas, dialogai šmaikštūs, kandūs, bet tikslūs, kažkaip išvengiantis sintetikos ir banalumo. Istorija pasakoja apie motiną ir dukrą, kurios abi aktorės, tačiau dukra turi didelių nuoskaudų motinai dėl vaikystės ir jos girtuokliavimo, kad pati pasineria į narkotikus, kol neatsiduria reabilitacijos klinikoje ir nepradeda gydytis ir susigrąžinti karjerą. Gal aplinkybės gan niūrios, tačiau visumoje esama yra gyvenimiško pokšto, šmaikščių ir ironiškų scenų. Filmas tiesiog net netipiškoje situacijoje skleidžia nenusakomą lengvo gyvenimo pozityvią energiją. Taip, filmas išties šviesus ir žadinantis nelėkštas svajones.

Žinoma, Meryl Streep mane nustebino, dar nesu matęs, kad ji atliktų tokį infantilios moters vaidmenį, kuri tarsi dar nesuaugusi, aikštinga, bet kartu jau jaučianti savo amžiaus ribas. Gražus komedijinis vaidmuo. Meryl Streep švystelėjo ir kitu talentu – dainavimu! Čia ji atlieka kelias bliuzo dainas savo balsu, nors nenuostabu, kad ji kažkada ketino stoti į operinį dainavimą, o ir vaidmuo miuzikle „Mama Mia“ irgi rodė savitą aktorės registrą, tačiau kaip ji atliko pirmąją dainą prie pianino, tiesiog net už širdies suėmė. Pamaniau: „Myliu tą velnišką bliuzą!“. Tiesą sakant, iš M. Streep buvo galima tikėtis daug ko, bet bene didžiausias atradimas šiame filme buvo aktorė Shirley MacLaine, kuri tiesiog pulsavo veržlumu, charizma – tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos, nes jos personažas tiesiog užburiantis ir tikrai vertas „Oskaro“ nominacijos! 

Gera ir įkvepianti istorija, filmo lengvumas, veržlumas, bet kartu mokėjimas viską pateikti nebanaliai tiesiog neleidžia parašyti prasto įvertinimo. Filmą rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir tiems, kurie mėgsta M. Streep ir komedijos-dramos žanrų derinius. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Filmo anonsas:

Ištrauka, kai Meryl Streep atlieka dainą „You don‘t Know Me“: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vilkas" / "Wolf"

Sveiki, kino žiūrovai,

Norėdamas peržiūrėti senus ir dar nematytus filmus su aktoriumi Jack Nicholson‘u, nusprendžiau pradėti nuo filmo „Vilkas“ (angl. Wolf) (1994), kurį žiūrėdamas staiga prisiminiau, jog vaikystėje esu jį matęs. Filmą režisavo Mike Nickols, kuris man puikiai žinomas kaip filmo „Arčiau“ (2004). Nors „Arčiau“ man patiko nepalyginamai labiau, bet ir „Vilkas“ visgi savyje turi šio bei to, kas traukė akį ir dėmesį.

Taip, filmas ganėtinai senas, bet vis tiek nepraradęs savo įdomumo. Fantastinis elementas, kad žmogus tampa vilkolakiu savaime filmą bazuoja prie pramoginio filmo kategorijos, bet, sakyčiau, filme didelį vaidmenį atlieka psichologinė filmo dalis, kuri gal nėra itin įspūdinga, bet vis tiek pakankamai įdomi. Aišku, dabarties žiūrovui efektai gali pasirodyti kiek naivoki, bet jie pakankamai neprasti, kartais užtenka pasikeitusio žvilgsnio, akių spalvos, uoslės ir tai suveikia kur kas labiau nei įspūdingi kostiumai ar kompiuterinė grafika. Kalbant apie siužetą, jis ganėtinai vidutinis, išvystytas irgi vidutiniškai, o J. Nicholsono būvimas šiek tiek priminė man jo pasirodymą „Švytėjime“. Be galo puikus aktorius ir jo būvimas tiesiog spinduliuoja filme, tačiau tenka pripažinti, kad tai toli gražu nėra geriausias jo pasirodymas, netgi „Istvuko raganos“ šiek tiek „atstovi“ tvirčiau. Na, ką bereikia sakyti apie aktorę Michelle Pfeiffer? Nesudėtingas jos personažas, nors daug turintis netekčių – brolio žūtis, motinos netektis, tačiau neišvystyta gelmė, kažkaip praplaukė kaip pramoginio filmo paviršiumi, sakyčiau, truputį ir J. Nicholsono personažas irgi plūduriuoja ties gelme ir lengvumu, todėl jeigu ne fantastinis motyvas, kuris sužeistas retkarčiais gana ironiškai, sakyčiau, filmas smukteltų dar žemiau...

Nesužavėjo, bet nebuvo ir labai prastai. Finalinė scena klasikinė ir pernelyg nuspėjama, nusibodusi formulė. Aktoriai žavūs, bet kažko dar trūko iš paties siužeto, nepaisant to, vis tiek sužiūrėjau pakankamai įdomiai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karen Silkvud" / "Silkwood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Noriu pristatyti ir pakomentuoti seną neprastą filmą „Karen Silkvud“ (angl. Silkwood) (1983) – šiuo atveju, tai ne kokio miestelio pavadinimas, bet realiai egzistavusios moters pavardė. Filmas biografinis ir jis pasakoja apie Karen Silkvud (1946–1974), kuri buvo paprasta ir sunkiai besiverčianti daugiavaikė motina, dirbanti pavojingame fabrike su radioaktyviu plutoniu, patyrusi ne vieną nudegimą ir į viešumą iškėlusi kompanijos neadekvačius nesiskaitymus ne tik su savo darbuotojais, bet ir jų nuodijimais bei papirkinėjimais. 1974 lapkričio mėnesį, Karen Silkvud po susitikimo su žiniasklaida, grįžtant namo, pateko į avariją ir netikėtai žuvo. Manoma, kad prie šios autoavarijos prisidėjo kompanijos nusamdyti atitinkami asmenys, kurie nenorėjo, kad į viešumą išeitų jų juodi darbeliai...

Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau pamatęs šio filmo, jei ne Meryl Streep, kuri eilinį kartą, bet šįkart už Karen Silkvud vaidmenį, buvo nominuota „Oskarui“, o aš daugiau ar mažiau seku visus šios aktorės geriausius filmus. O filmas išties neprastas, nors iš tikrųjų šiek tiek slėgė žiūrint į devintą dešimtmetį, kuris dabar atrodo toks ribotas, skurdus ir net daug skurdesnis už tviskantį retro stilių – tai rokerių amžius! Nežinau, kiek Meryl Streep sudegino cigarečių šiam vaidmeniui, bet tikriausiai ne vieną bloką, nes vangiai pamatysi sceną, kur jos personažas Karen Silkvud neturi tarp pirštų smilkstančios cigaretės. O jau liesumas, o jau gražumo tos Meryl Streep būta – tiesiog pasigėrėjimas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Cher, kuri atliko lesbietės Doly vaidmenį, nors jis antro plano personažas, tačiau taip pat nominuotas „Oskarui“. Iš tikrųjų baisiai atrodė tik tos baisiai išdarkytos šukuosenos – iškarpyti plaukai priminė nevalyvas ir pilnas blusų galvas, tačiau tokia buvo laikmečio mada. Filme pasirodo dar vienas garsus aktorius – Kurt Russell, tačiau jis man šiame filme nepasirodė itin įdomus...

Kadras iš filmo "Karen Silkvud".

Na, filmas įdomus savo medžiaga. Nors svarbiausias įvykis yra Karen kova su darboviete, tačiau labai daug dėmesio skiriama jos pačios gyvenimui – atskirta nuo vaikų, gyvenanti su meilužiu ir nuomojanti kambarį draugei, jos santykiai, nuotaikos – kartais atrodė, kad filmas šiek tiek vilkina pačią esmę, bet, kitą vertus, režisieriui rūpėjo aprėpti platesnę Karen Silkvud asmenybę ir, ką gi, jam iš tikrųjų pavyko. Graudūs ir žiaurūs paskutinieji kadrai, kurie nebepalieka jokių abejonių – puikiai papasakota istorija ir dar kartą puiki toji Meryl Streep. Nesigailiu žiūrėjęs. Patiko. Paliko tikrai neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela