Filmas: "Nerealieji 2" / "Incredibles 2"

Sveiki,

Animacijos filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“ dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles 2) (2018) dalį šiemet...

Nėra ko čia ir komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles – truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro, gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus, smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas, kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių išgelbėjimas.

Filmas absoliučiai šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą, kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.

P. S. Apie tą kūdikį ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena linksmiausių filmo scenų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio advokatas" / "Devil's Advocate"

Sveiki, skaitytojai,

Yra dar tokių senųjų mistinių dramų, kurios vis prašosi pažiūrimos, vienas iš tokių kultinių filmų yra gal jau daugeliui kam žinomas „Velnio advokatas“ (angl. Devil‘s Advocate) (1997). Beveik pustrečios valandos trukmės filmas apie advokatą, kuris nepralaimi nė vienos bylos. Gali kilti abejonių dėl sėkmės. Lėta istorijos tėkmė neleidžia pasiklysti tarp bylų ir advokatų terminologijos, o netrukus žiūrovas yra priverstas suklusti, tai kur tas šio filmo demoniškumas, ar viskas ir pasiliks tik žemiškoje realioje plotmėje?

Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą, kur esmė gana labai paprasta – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Istorija remiasi gana visiems žinomais krikščionybės simboliais – Dievo ir Velnio simbolika, žmogaus nuodėmėmis, kur svarbiausia gėrio ir blogio kova. Na, kur daugiau neteisybės ir klastingumo gali būti, nei teismo salėje? Iki tol kaip žmogus gyvenęs advokatas tiki savo sėkme, myli savo žmoną ir be proto religingą motiną, tačiau jis vis dar „paviršiuje“, nežino demoniško pasaulinio sąmokslo...

Režisieriui kažkaip pavyko mane sudominti, šiaip vengiu filmų apie visokias bylas, bet pažiūrėjęs, retai nusiviliu. Ilga istorija apie neklystantį žmogų įdomi dar ir dėl tos nuojautos, jog šalia vyksta mistiniai dalykai. Būtent mistiniai niuansai ir daro filmą įdomų, vyro ir žmonos santykių krizė, Niujorkas ištvirkina žmogų ir parodo jo puikybės perteklių. Gerai realizuotos žinomos idėjos, aktorių kolektyvas. Jau koks demoniškas buvo Al Pacino ir kaip jam tiko Šėtono vaidmuo, tai vien dėl jo balso tembro galima žiūrėti filmą. Charlize Theron – dar visai jaunutė, riestanosė ir jau taip gerai! Na, ir „Matricos“ žvaigždė Keanu Reeves – kas gali atsispirti jo juodoms demoniškoms akimis? Nežinau, kaip jūs, brangūs skaitytojai, bet drįstu pareikšti, kad šis filmas man visai patiko. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karen Silkvud" / "Silkwood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Noriu pristatyti ir pakomentuoti seną neprastą filmą „Karen Silkvud“ (angl. Silkwood) (1983) – šiuo atveju, tai ne kokio miestelio pavadinimas, bet realiai egzistavusios moters pavardė. Filmas biografinis ir jis pasakoja apie Karen Silkvud (1946–1974), kuri buvo paprasta ir sunkiai besiverčianti daugiavaikė motina, dirbanti pavojingame fabrike su radioaktyviu plutoniu, patyrusi ne vieną nudegimą ir į viešumą iškėlusi kompanijos neadekvačius nesiskaitymus ne tik su savo darbuotojais, bet ir jų nuodijimais bei papirkinėjimais. 1974 lapkričio mėnesį, Karen Silkvud po susitikimo su žiniasklaida, grįžtant namo, pateko į avariją ir netikėtai žuvo. Manoma, kad prie šios autoavarijos prisidėjo kompanijos nusamdyti atitinkami asmenys, kurie nenorėjo, kad į viešumą išeitų jų juodi darbeliai...

Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau pamatęs šio filmo, jei ne Meryl Streep, kuri eilinį kartą, bet šįkart už Karen Silkvud vaidmenį, buvo nominuota „Oskarui“, o aš daugiau ar mažiau seku visus šios aktorės geriausius filmus. O filmas išties neprastas, nors iš tikrųjų šiek tiek slėgė žiūrint į devintą dešimtmetį, kuris dabar atrodo toks ribotas, skurdus ir net daug skurdesnis už tviskantį retro stilių – tai rokerių amžius! Nežinau, kiek Meryl Streep sudegino cigarečių šiam vaidmeniui, bet tikriausiai ne vieną bloką, nes vangiai pamatysi sceną, kur jos personažas Karen Silkvud neturi tarp pirštų smilkstančios cigaretės. O jau liesumas, o jau gražumo tos Meryl Streep būta – tiesiog pasigėrėjimas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Cher, kuri atliko lesbietės Doly vaidmenį, nors jis antro plano personažas, tačiau taip pat nominuotas „Oskarui“. Iš tikrųjų baisiai atrodė tik tos baisiai išdarkytos šukuosenos – iškarpyti plaukai priminė nevalyvas ir pilnas blusų galvas, tačiau tokia buvo laikmečio mada. Filme pasirodo dar vienas garsus aktorius – Kurt Russell, tačiau jis man šiame filme nepasirodė itin įdomus...

Kadras iš filmo "Karen Silkvud".

Na, filmas įdomus savo medžiaga. Nors svarbiausias įvykis yra Karen kova su darboviete, tačiau labai daug dėmesio skiriama jos pačios gyvenimui – atskirta nuo vaikų, gyvenanti su meilužiu ir nuomojanti kambarį draugei, jos santykiai, nuotaikos – kartais atrodė, kad filmas šiek tiek vilkina pačią esmę, bet, kitą vertus, režisieriui rūpėjo aprėpti platesnę Karen Silkvud asmenybę ir, ką gi, jam iš tikrųjų pavyko. Graudūs ir žiaurūs paskutinieji kadrai, kurie nebepalieka jokių abejonių – puikiai papasakota istorija ir dar kartą puiki toji Meryl Streep. Nesigailiu žiūrėjęs. Patiko. Paliko tikrai neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela