Filmas: "Praradimas" / "Demolition"

Sveiki visi,

Šiais metais „Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo kanadiečių režisieriaus Jean-Marc Vallee filmas „Praradimas“ (angl. Demolition) (2015), kuris lyg ir turėjo padėti paskutinį akcentą visame festivalyje, kurio šiųmetis moto buvo „Jausmų pavasaris!“. Kai kurie visgi nusiminė, kad filmas lyg ir pasakoja apie žmones, kurie neturi jausmų ir jausmų pavasario idėją užbaigti festivalį būtent šiuo filmu – kiek keistokas sprendimas. Aš visgi sakyčiau, kad tai nuo žiūrovo priklauso, ką jis tame filme pamatė ir kaip viską įvertino. Žinoma, kai kam „Praradimas“ gali pasirodyti išties bejausmis filmas, tačiau ar žiūrint į žmogaus užslopintas emocijas, pačiam žiūrovui nekyla kažkokie atpažįstami jausmai? Vėlgi, kas ką provokuoja, ar kinas, ar pats žiūrovas susivokia, ką jam sako kadrai...

Mėgstu šį režisierių, netgi labai. Po jo tokių juostų kaip „Cafe de Flore“ ar „Dalaso klubas“ ir ta pati „Laukinė“, atrodo, režisierius universalus, jis mėgsta visokias istorijas ir jas tikrai gerai perteikia, nesulįsdamas į niūrų minimalizmą. Gal dėl to, kad jo filmai finansuojami? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose filmuojasi pasaulyje pripažinti aktoriai? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose nevengiama masinių scenų ir dinamiškai kintančių erdvių? Galbūt. Galbūt tai visuma, pasaulio savotiškas matymas. „Praradimas“ turi šiek tiek „Cafe de Flor“ išjudinančio metaforizuotos mistikos, kuri kadruose pasireiškia kaip pagrindinio veikėjo pasąmonės bangavimas. Kai kada režisierius veikėjo būseną susmulkina iki absoliučių asociacinių vaizdinių, kad nejučia imi ir atpažįsti tą praradimo jauseną – pasaulis suskilęs ir priimi veikėjo norą toliau jį skaldyti, išmontuoti kaip tuos buitinius prietaisus.

Bent man kilo natūralus klausimas, kai veikėjas sako, kad nemylėjo savo žmonos, ar jis nori pasakyti, kad dėl per didelio praradimo šoko jo visi skausmo receptoriai užsivožė, ar iš tikrųjų jis bejausmis? Noras išmontuoti daiktus, nuolatinės paieškos, atrasti savyje skausmo branduolį, išlaisvinti praradimo jausmą, ką mes galiausiai ir pamatome filmo finale. Esu beveik įsitikinęs, kad ne visiems patiks režisieriaus pasirinktas būdas perteikti užslopintą praradimo jausmą, baimę sau prisipažinti, kad viskas, ši kelio atkarpa baigėsi... Ar mane įtikino laiškų susirašymas ir keistos porelės susitikimas, bendravimas su nepilnamečiu, kuris be perstojo vartoja „fuck“? Iš esmės taip, veikėjas ieško išorinių dirgiklių ir juos randa, tačiau dirginant kūną, dvasia neatsiveria. Filmas apskritai primena verdanti katilą su užvožtu dangčiu, atrodo, veikėjas pavojingai balansuoja ant nusikalstomos ribos ir tuoj kas nors jį supakuos į psichiatrinę kliniką, tačiau kartu įdomu, ar tikrai taip viskas ir bus?

Pagrindinius vaidmenis sukūrė paskutiniu metu, mano akimis, aukštumas ir geriausius savo karjeros vaidmenis pasiekęs Jake Gyllenhaal ir gal ne pačias geriausias dienas išgyvenanti Naomi Watts. Žinote, ta kaista porelė, kai suveda kažkokie tapatumai, pasirūkymai ant sofos, lengvas flirtas, būvimas iš dyko būvimo, tačiau „nieko rimto“. Norėjosi jų istorijos pabaigos kažkokios ryškesnės, tokios, kokia buvo santykių pradžia. O šiaip filmas su puikiais aktoriais, puikiu scenarijumi ir nematau aš čia emocijų nebūvimo, priešingai – jie tokie aštrūs, kad jiems nebėra žmogiško natūralaus pasireiškimo, tai kas gali būti dar stipriau už neišreikštą praradimo jausmą?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio advokatas" / "Devil's Advocate"

Sveiki, skaitytojai,

Yra dar tokių senųjų mistinių dramų, kurios vis prašosi pažiūrimos, vienas iš tokių kultinių filmų yra gal jau daugeliui kam žinomas „Velnio advokatas“ (angl. Devil‘s Advocate) (1997). Beveik pustrečios valandos trukmės filmas apie advokatą, kuris nepralaimi nė vienos bylos. Gali kilti abejonių dėl sėkmės. Lėta istorijos tėkmė neleidžia pasiklysti tarp bylų ir advokatų terminologijos, o netrukus žiūrovas yra priverstas suklusti, tai kur tas šio filmo demoniškumas, ar viskas ir pasiliks tik žemiškoje realioje plotmėje?

Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą, kur esmė gana labai paprasta – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Istorija remiasi gana visiems žinomais krikščionybės simboliais – Dievo ir Velnio simbolika, žmogaus nuodėmėmis, kur svarbiausia gėrio ir blogio kova. Na, kur daugiau neteisybės ir klastingumo gali būti, nei teismo salėje? Iki tol kaip žmogus gyvenęs advokatas tiki savo sėkme, myli savo žmoną ir be proto religingą motiną, tačiau jis vis dar „paviršiuje“, nežino demoniško pasaulinio sąmokslo...

Režisieriui kažkaip pavyko mane sudominti, šiaip vengiu filmų apie visokias bylas, bet pažiūrėjęs, retai nusiviliu. Ilga istorija apie neklystantį žmogų įdomi dar ir dėl tos nuojautos, jog šalia vyksta mistiniai dalykai. Būtent mistiniai niuansai ir daro filmą įdomų, vyro ir žmonos santykių krizė, Niujorkas ištvirkina žmogų ir parodo jo puikybės perteklių. Gerai realizuotos žinomos idėjos, aktorių kolektyvas. Jau koks demoniškas buvo Al Pacino ir kaip jam tiko Šėtono vaidmuo, tai vien dėl jo balso tembro galima žiūrėti filmą. Charlize Theron – dar visai jaunutė, riestanosė ir jau taip gerai! Na, ir „Matricos“ žvaigždė Keanu Reeves – kas gali atsispirti jo juodoms demoniškoms akimis? Nežinau, kaip jūs, brangūs skaitytojai, bet drįstu pareikšti, kad šis filmas man visai patiko. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela