Kelionė: Andora ir jos sostinė Andora la Velja (Andorra, Andorra de la Vella)

 Sveiki,

 

Per šių atostogų keliones prisikaupė nemažai nuotraukų, su kai kuriomis noriu pasidalyti. Gal pravers tiek man, tiek Jums? Gal kai ką sužinosite visai naujo ir netikėto, o gal tiesiog šiaip pasigrožėsite fotografijomis. Viena iš aplankytų šiemet šalių tapo tarp Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnų kalnuose įsikūrusi nykštukinė valstybė Andora ir jos sostinė Andora la Velja. Andoroje gyvena apie 80 tūkstančių gyventojų, o pačioje sostinėje apie 23 tūkstančius. Galite palyginti, pavyzdžiui, Jonavoje šiuo metu gyvena 26 tūkstančiai gyventojų.

 

Šios šalies istorija labai įdomi, iš esmės didžiąją etninę gyventojų dalį sudaro kataloniečiai. Neįmanoma nepastebėti, nes ten, kur teko užeiti, pirmiausia sveikindavosi ispaniškai, o vėliau prancūziškai. Tai valstybė, kuri įsikūrusi pusantro kilometro aukštyje, o visą sostinę su jos pagrindine upe supa kalnai, tad atrodo, kad miestas yra Pirėnų kalnų duobėje, o kadangi tai aukštai, tuokart karščiai nekamavo, buvo debesuota, o oro temperatūra siekė 22-23 laipsnius šilumos, o tai lietuviškai odai yra idealiausios sąlygos keliauti ir susipažinti su šalimi.  

 

Pati Andora susikūrė Viduramžiuose IX amžiuje ir nuo pat Karolio Didžiojo laikų buvo ta perėja, per kurią keliavo ispanai ir prancūzai, kariavo su maurais. Primenu, kad Pirėnuose yra labai mažai patogesnių perėjų, o patys keliai iš Andoros į kaimynines šalis buvo išasfaltuoti tik XX amžiaus pirmojoje pusėje. Visgi iš dalies tai šalis pavaldi tiek Ispanijai, tiek Prancūzijai, nes šalies oficialus prezidentas yra Emmanuel Macron. Nors Andora nepriklauso ES, ji turi netgi savo eurą, o kaip valstybė susiformavo 1278 metais su unikalia valdymo sistema. Kas antri metai mokama alga Makronui, o kitais metais Ispanijos atstovams. Šiandien tai yra gana juokinga suma t. y. 300 eurų. Visgi šalis 1993 metais priėmė savo šalies konstituciją ir tuokart, kai keliavau, miestas matosi, kad ruošiasi 30 metų konstitucijos sukakčiai.

Miestas labai modernus. Itin mažas senamiestis, apeinamas per 10-20 minučių, tačiau sostinėje nuolat vyksta statybos, plečiamasi į kalnus, nes nebėra žemumos. Šalia senamiesčio didžiulis prekybinis tinklas, tad miesto centras atrodo kaip vienas didelis nesibaigiantis „Akropolis“, vien parduotuvėlės, kurios algoritmiškai kartojasi kas 100 ar 200 metrų. Tai išties vienas didelis prekybos centras kaip miestas, be stogo. Nieko nuostabaus, nes Andoroje viskas labai pigu, čionai atvažiuoja apsipirkti tiek prancūzai, tiek ispanai ir viskas čia perpus pigiau, o kai kas išvis kainuoja labai mažai. Sostinę taip pat pavadinčiau kvepalų rojumi. Pavyzdžiui, originalius kvepalus lietuviai ir kiti normaliomis sąlygomis pakloja 100 eurų ir daugiau, o Andoroje tą patį gali įsigyti už 50 eurų, tad kvepalų parduotuvės yra ant kiekvieno kampo ir įspūdis toks, kad visa Europa kvėpinasi Andoroje pirktais kvepalais. Tiesa, labai mažai kokių nors unikalių andorietiškų užeigų su nacionaliniais patiekalais, miestas tiesiog tviska komercinėmis linijomis, nes iš to Andora iš esmės ir gyvena. Kviečiu pasižvalgyti po mano mini foto reportažą. 

Šalia Andorai de Velja itin reikšmingo istorinio pastato (apie ją prie kitos fotografijos) vaizduojama skulptūra jaunuolių, kurie šoka tautinį andoriečių šokį, primenantis katalonietišką sardaną.

Šiame reljefe, senamiesčio centre, vaizduojamos sutartys, kurias andoriečiai sudarė dėl autonomijos su ispanais ir prancūzais.

Tai naujasis Andoros parlamentarų pastatas, pastatytas visai šalia senojo. Ant sienos jau matome reklamą, kuri skelbia 30 metų Andoros konstitucijai.

Barri Antic (Hotel Barri Antic), Carrer de la Vall, 20, AD500 Andorra la Vella, Andora

Sostinės senamiesčio užeigėlės. Kava ir alus. Užkandžiai.

Šiaip Andoros gyventojai pristatomi kaip itin vertinantys meną, tad ir pačių įvairiausių statulėlių, skulptūrėlių bei instaliacijų sostinėje tikrai netrūksta.

Andoros senamiesčio gražus skersgatvis.

Iš Šv. Armengolio bažnyčios, kuri datuojama XI–XII a. papėdės. Beje, tai tikriausiai vienintelė tokia bažnyčia sostinėje, kitos, jeigu ir yra, primena tiesiog gyvenamuosius namus.

Čia ta pati Šv. Armengolio bažnyčia iš kito kampo, nuo upės tilto. Kaip matote, už jos stūkso statūs kalnai. Jie juosia visą sostinę.

Ką primena šis paminklas? Taip, įspėjote. Ogi Salvadoro Dali siurrealistinius paveikslus. Pats Salvadoras Dali yra šio darbo autorius, tai jo dovana Andorai. Kalbama, kad sveria kiek daugiau nei keturias tonas.

Per sostinę teka neįtikėtinai srauni Valiros upė.

Didžiulis prekybinis centras turistam su spalvinga instaliacija. Papūtus vėjeliui, atrodo, jog esi po jūra.

Andorra (rašoma su dviem r pagal katalonų rašybą).

Andoros vėliava – tai Prancūzijos ir Ispanijos vėliavų hibridas.

Tai istoriniai andoriečių parlamento rūmai, kurie vadinami Casa de la Vall „Slėnių rūmai“, jie datuojami XVI amžiuje ir yra puikiai išsilaikę. Dabar ten istorinis muziejus, o šalia pastatyti naujas parlamentas.

Vaizdelis į Andorą.

Aktorė Charlize Theron reklamuoja Dior Andoroje tarp kalnų. Kažin, ar ji žino, kad tokioje puikioje ir gražioje vietoje yra jos atvaizdas per visą pastatą?

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gėrio ir blogio mokykla" / "The School for Good and Evil"

 Sveiki,

 

Draugas sako, kiek galima žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.

 

Šiaip labai mėgstu nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“, „Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški, įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas, kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas, karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“ – visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė 2" / "The Addams Family 2"

 Sveiki,

 

Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai! Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?

 

Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou, kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse versijose.

 

Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai. Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama, šabloniška.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Be šansų" / "Long Shot"

Sveiki,

Komedija „Be šansų“ (angl. Long Shot) (2019) laikoma viena geriausių šių metų amerikietiškų komedijų, o kai jame pasirodo tokia pritrenkianti aktorė kaip Charlize Theron, man belieka tiesiog šį filmą pažiūrėti. Istorija pasakoja apie ambicingą JAV Prezidento sekretorę, kuris ruošia savo kandidatūrą į būsimus Prezidento rinkimus ir tikisi esamojo Prezidento palaikymo. Netikėtai, pradėdama rinkiminę kampaniją, ji sutinka buvusį mokyklos draugelį žurnalistą bedarbį, kuris tampa šio politinio šou dalimi ir... ji jį įsimyli.

Filmas išties prasideda gana juokingai ir efektingai, kai užsislaptinęs nevykėlis žurnalistas įsiplaka į neonacių būrį ir bando pasidaryti svastikos tatuiruotę... Viskas nenuspėjamai dinamiška ir absurdiškai kvaila, tačiau be galo linksma, kad atrodo, jog visas filmas toks ir bus, bet... Visų tų šunybių ir politinių užkulisių „puotoje“ filmas pernelyg nuspėjamas ir struktūrizuotas. Pernelyg „išminkytos“ komedijos žanro klišės: čia mes žinome, kad naujoji pora pasimylės, čia pasibučiuos, o čia, būtinai šioje pasakojimo atkarpoje, susipyks, o čia vienas kito nenorės matyti, o čia tikrai pasiilgs ir išskleis humanistinę pamokančią istorijos rūką... Žodžiu, filme nieko pernelyg daug naujo nėra, tokių politinių komedijų, kur veikėjai siekia posto, o galiausiai atsiveria pasauliui ir dėl to laimi, jau yra sukurta ne vienas.

Filmas bando žaisti „Gražuolė ir pabaisa“ žaidimą, kada tiesiog apkūnus ir šiek tiek apšepęs vyrukas netinka aukštai ir kultūringai damai į parankę. Visos šios istorijos kulminacija tampa masturbacijos vaizdo įrašo paviešinimas, kuris ne tik, kad nesugėdina pagrindinių veikėjų, bet ir tampa visuomenės palaikymo tramplynu, o mes gi žinome, kad realiame gyvenime viskas būna priešingai – prisiminkime #metoo judėjimą, K. Spacey atvejį ir daugybę seksualinių skandalų (išskyrus D. Trupo bendravimą su porno aktorėmis, bet nuo jo visi skandalai kaip vanduo nuo žąsies) viskas, įskaitant ir B. Clintoną, baigėsi pragaištimi. Filmas bando pasijuokti iš seksualinių nuotykių ir privataus gyvenimo pernelyg sureikšmintos įvaizdžių atskirties, tarsi bandant užgniaužti tai, kas žmogiška... Visgi filmas visumoje ganėtinai vidutinis, nors ir esama ne viena scena, dėl kurios tikrai nuostabiai pasijuokiau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auklė Tulė" / "Tully"

Sveiki,

Gerų ir labai gerų filmų „Džuno“, „Darbo diena“, „Ačiū, kad rūkote“ bei „Viskas ore“ režisierius neseniai pristatė naujausią savo filmą pavadinimu „Auklė Tulė“ (angl. Tully) (2018), kuris tikriausiai yra moteriškiausias režisieriaus darbas, jeigu kiną būtų galima skirstyti į moterišką ir vyrišką, tačiau visgi sunku patikėti, kad šį filmą režisavo vyras. Bet tiek to.

„Auklė Tulė“ pasakoja apie trečio vaiko ką tik susilaukusią ir mirtinai pavargusią motiną, kuri neišsimiega, yra apsunkusi, išsipūtusi, nepatirianti nei gyvenimo, nei motinystės, nei jokio kito džiaugsmo. Tuščia motina atrodo kaip išspausta citrina, netgi galima suabejoti jos motinystės instinktais. Artimieji jai pasiūlo naktinę auklę, kad ji galėtų bent kiek išsimiegoti. Atrodo, kad siužetas išties paliks motinoms, kurios per visą tą perėjo kaip ir filme su Uma Thurman „Motinystė“, bet gana tamsokame ir niūriame filme atrodo, kad tuojau kažkas įvyks netikėto ir katastrofiško. Vienas iš scenarijų, kuris pradėjo bent man suktis galvoje, žiūrint kaip Charlize Theron vaidinamą heroję, kuri sunkiai grumiasi su motinyste, buvo, kad toji motina sužvėrės, tiesiog nepakels motinystės naštos ir ji atsikratys savo vaikais, tačiau atsitinka kai kas kita.

Naujoji auklė Tulė tampa niūriosios mamytės drauge ir išsigelbėjimu. Gerai, mano galvoje jau kitas scenarijus. Toji keistuolė Tulė tiesiog pamažu išstums mamytę, užims jos vietą kaip mamytė ir kaip žmona, bet ir čia vėl siužetas tampa netikėtas, toks netikėtas, kad iš realizmo pereinama prie magiško pasaulio... Iš esmės filmą smagu žiūrėti, jis turi plonytį pavojaus ledą, kuriuo eina žiūrovas, rizikuodamas kaip ir pagrindinė veikėja. Daugybę svorio šiam vaidmeniui priaugusi Ch. Theron verta išties pagyrų – tai vienas geresnių jos vaidmenų karjeroje, kuri, dievaži, tikrai dar greitai nesibaigs, nes aktorė ji nuostabi. Visgi filmui pasibaigus švelniame variante, galvoju, kad koks nors itin šokiruojantis akcentas būtų kur kas paveikesnis nei tas mitologizuotas variantas, kurį pateikia režisierius. Nors jis originalus, tačiau bent aš jau mačiau galimybę šioje istorijoje viską kur kas labiau užaštrinti ir padaryti netgi šokiruojančią dramą, kur gali nuvesti motinystės reiklumo kultas šiandieniniame pasaulyje. Tačiau filmas yra filmas ir aš esu tik žiūrovas, o ne režisierius.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela