Lovoje su Jon Fosse ir jo knyga "Trilogija"

 Sveiki,

 

Jeigu literatūra meilužė, jeigu visi rašytojai lipa pas tave į lovą, ir jeigu jų mintys ir idėjos kutena, tai šią liepos popietę su manomi intymiai laiką leidžia raštuotas puodelis, antklodė ir Jon Fosse. Jis puikus meilužis, įskaitant ir tai, kad puikiai rašo savo šaltas šiaurietiškas istorijas... Greitu metu jau pasistengsiu aprašyti visą knygos patyrimą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 130: savicenzūra prie laimės neatveda

 Sveiki,

 

Visa tai, ką tu žinai apie save ir save apibrėži, tėra tik rėmai, tik tam tikras mentalinis kalėjimas, kuriame save riboji. Kasdienybėje tai pasireiškia kaip savęs cenzūravimas ir savęs įkinkymas į ribotumą dėl tariamo saugumo. Labai svarbu, manau, elgtis nestandartiškai, kad šie rėmai vienaip ar kitaip būtų sunaikinti, o tu išsilaisvintum. Pagalvokime, kiek kartų sau kažko neleidome dėl to, kad įsivaizduojame save tokius, kokie iš tikrųjų nesame. Turiu galvoje, gerus dalykus, kurie suteikia sparnus, skrydžio, nuotykių, praturtina patyrimais, tačiau dėl įsitikinimų, jog „tai yra ne man, tai ne apie mane, tai skirta kitiems...“ save apsistatome sienomis.

Pastebėjau, kad mane patį asmeniškai labai veikia, ką kiti pagalvos apie mane ir tai veda prie savęs cenzūravimo, nes reikia palaikyti dirbtinai susikurtą socialinį įvaizdį. Bet ar tikrai? Tai tarsi du kūnai, dvilypumas, kuris neveda prie laimės, neleidžia patirti būvimo sau čia ir dabar, o izoliuoja, atskiria nuo kitų ir pasaulio. Ką galima tokiu atveju daryti? Rizikuoti ir provokuoti save patį elgtis nestandartiškai, imtis naujų dalykų, kurie nebūtų komfortiški, priešingai – tave išmontuotų, priverstų elgtis kitaip. Kitaip sakant, būti nuolat savęs išardymo ir sukūrimo procese su visa tariama gėda ir pergale.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 61: vertink gyvenime patirtus įspūdžius!

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ir baigėsi mano vasaros kelionės, tad vėl sugrįžtu namo ir kartu į tam tikru ritualu tapusiu Maištingos Sielos tinklaraščio pildymą, kuris mane labai ramina ir patinka! Šiandien jaučiu dėkingą nuovargį gerąja to žodžio prasme. Kelionių įspūdžiai po Europos šalis išliks dar ilgam.

 

Grįžinėdamas iš kelionių galvojau apie dėkingumą, kurį reiktų dažniau pakultivuoti mintyse, nes geros ir pozityvios mintys pažadina teigiamas ir pozityvias emocijas, o šios – vibracijas. Apskritai daug žmonių dažnai eina per nuoskaudas ir skiria nepaprastai daug emocijų ir minčių prastiems dalykams, kurie liūdina ir erzina patį žmogų, tačiau reikia dėti pastangų galvojant apie tai, kad viskas vyksta gerai ir tik gerai, o smulkmenos, kaip ir rakštys delnuose, tėra tik tam, kad pasitarnautų dar aukštesniam gėriui ir puikesniam gyvenimui. Nekantrauju vėl pasidalyti matytais vaizdais, filmais, serialais, knygomis, kuriuos pavyko pamatyti kelyje! Tikiu, kad kiekvienas dalykas nenutinka šiaip sau, jis veda prie kažko, ko nebūtina suprasti čia ir dabar.

 

Esu dėkingas, esu dėkingas, esu dėkingas... Už viską.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 57: iškeliauju vasaros atostojų į Europą!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai tikriausiai paskutinis arba priešpaskutinis šios liepos įrašas, nes jau sukrauti lagaminai, paruošti dokumentai, viskas apgalvota. Nors jau daug metų kas vasarą kur nors keliauju, bet vis tiek apima tas jaudulys, kad kelionėje pamatysiu ir atrasiu ką nors naujo, netikėto pasaulyje ir, aišku, savyje. Tai paneigia lyg ir prieš kelias dienas rašytą ilgą ir šiek tiek verkšlenantį tekstą apie gyvenimo nuobodumą, bet būna ir tokios būsenos, tad reikia priimti viską.

 

Ne veltui parinkau šį itin spalvotą ir originalų tapytą paveikslėlį, kuris simbolizuoja kelionę jūra į šviesą. Teks plaukti ir man kai kur. O kur? Kol kas tebūnie tai paslaptis, bet nekantrauju grįžęs pasidalyti kelionės trupiniais, nuotraukomis ir kelionės metu perskaitytomis knygomis, matytais filmais, atrasta nauja muzika, serialais, kurių visada įsidedu į kelionę, kad ilgas kelias neprailgtų. Esu gerai nusiteikęs, tad ir jums linkiu puikios likusios liepos!

 

Jūsų Maištinga Siela

Būsena, kai nieko nenori daryti ir nežinai, ko nori

 

Sveiki,

 

Pagaliau grįžau iš kelionių po Europą. Nežinau, kiek šalių pravažiavau, galiausiai pabaigoje viskas tapo taip mirgu-margu, kad viskas vienodai, tik norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Knygų taip ir neperskaičiau, neatradau šįkart daug ir dainų, kurių norėčiau klausytis, nes tiesiog nebuvo tiek laiko, kiek tikėjausi, bet pamačiau kur kas daugiau, o tai ir buvo mano kelionės tikslas. Bet baisiausia, kad šįkart ištiko kažkoks melancholijos priepuolis, nes sugrįžus nieko nenoriu daryti, o tuo labiau galvoti apie artėjančius darbus. Vos sugebėjau išsipakuoti daiktus, palaistyti gėles, peržiūrėti šaldytuvą ir, tiesą sakant, nebežinau, ką toliau galiu daryti, nes, atrodo, nieko nenoriu. Gal dėl tų Lietuvą užėjusių karščių? Namuose taip tvanku, kad ant nuskustų šerių po nosimi kaupiasi prakaitas ir druska. Nežinau, atrodo, kad niekam neturiu jėgų, nors pavargęs nesu, bet ir užmigti negaliu, atsipalaiduoti taip pat, tarsi turėčiau padaryti kažką labai reikšmingo, bet nežinau ką. Turėčiau čia taip pat kažką įspūdingo parašyti, tačiau ir tam šiandien nelabai galiu, atrodo, lyg ir grįžau turėdamas daug įspūdžių, tačiau išsisėmiau tiek, kad nieko rimto, gero ir pozityvaus nebegaliu suregzti. Kažko noriu, bet nežinau ko. O nedaryti nieko – irgi varo į depresiją. Taigi kol kas tokios būsenos ir tikriausiai reikia jas priimti ir suvirškinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.10: Maištingos Sielos atostogos 2023 tęsiasi!

 

Sveiki,

 

Kol vasara dar tęsiasi, skubu antram savo atostogų turui po Europą. Kol kas neatskleisiu, kokia ta kryptis, pamatysite, kai grįšiu, iš mano įrašų patys. Per šias kelias savaites čia padariau tiek įrašų, kiek seniai per tokį trumpą periodą nebuvau padaręs. Bet ir vis tiek nesuspėjau pasidalyti visa atrasta muzika, visomis pabuvotomis vietomis. Bet gal viskuo ir nereikia dalytis, ką? Visų patirčių ir džiaugsmų į internetą gi nesukelsi.

 

Šiandien, kelionės išvakarėse užversiu jau įpusėtą Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“, niekaip neperskaitau jos, tokia didelė, tokia sudėtinga ir tokia įdomi, tad į kelionę imu šias rankoms ir kuprinei tinkamas knygas. Nežinia, kiek iš jų pakeliui ir kiek paplūdimyje perskaitysiu, bet dėl to nesijaudinu, svarbu grožėtis kelionės siūloma gamta, kalnais, jūromis, viešbučiais, maistu ir t. t. Esu nusiteikęs, kad bus dar geriau, nei liepos mėnesio kelionė į Ispaniją ir Prancūziją su Andora. Kol kas būsiu atitrūkęs ir nuo „Maištingos sielos“ puslapio.

 

Geros besitęsiančios vasaros!

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Andora ir jos sostinė Andora la Velja (Andorra, Andorra de la Vella)

 Sveiki,

 

Per šių atostogų keliones prisikaupė nemažai nuotraukų, su kai kuriomis noriu pasidalyti. Gal pravers tiek man, tiek Jums? Gal kai ką sužinosite visai naujo ir netikėto, o gal tiesiog šiaip pasigrožėsite fotografijomis. Viena iš aplankytų šiemet šalių tapo tarp Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnų kalnuose įsikūrusi nykštukinė valstybė Andora ir jos sostinė Andora la Velja. Andoroje gyvena apie 80 tūkstančių gyventojų, o pačioje sostinėje apie 23 tūkstančius. Galite palyginti, pavyzdžiui, Jonavoje šiuo metu gyvena 26 tūkstančiai gyventojų.

 

Šios šalies istorija labai įdomi, iš esmės didžiąją etninę gyventojų dalį sudaro kataloniečiai. Neįmanoma nepastebėti, nes ten, kur teko užeiti, pirmiausia sveikindavosi ispaniškai, o vėliau prancūziškai. Tai valstybė, kuri įsikūrusi pusantro kilometro aukštyje, o visą sostinę su jos pagrindine upe supa kalnai, tad atrodo, kad miestas yra Pirėnų kalnų duobėje, o kadangi tai aukštai, tuokart karščiai nekamavo, buvo debesuota, o oro temperatūra siekė 22-23 laipsnius šilumos, o tai lietuviškai odai yra idealiausios sąlygos keliauti ir susipažinti su šalimi.  

 

Pati Andora susikūrė Viduramžiuose IX amžiuje ir nuo pat Karolio Didžiojo laikų buvo ta perėja, per kurią keliavo ispanai ir prancūzai, kariavo su maurais. Primenu, kad Pirėnuose yra labai mažai patogesnių perėjų, o patys keliai iš Andoros į kaimynines šalis buvo išasfaltuoti tik XX amžiaus pirmojoje pusėje. Visgi iš dalies tai šalis pavaldi tiek Ispanijai, tiek Prancūzijai, nes šalies oficialus prezidentas yra Emmanuel Macron. Nors Andora nepriklauso ES, ji turi netgi savo eurą, o kaip valstybė susiformavo 1278 metais su unikalia valdymo sistema. Kas antri metai mokama alga Makronui, o kitais metais Ispanijos atstovams. Šiandien tai yra gana juokinga suma t. y. 300 eurų. Visgi šalis 1993 metais priėmė savo šalies konstituciją ir tuokart, kai keliavau, miestas matosi, kad ruošiasi 30 metų konstitucijos sukakčiai.

Miestas labai modernus. Itin mažas senamiestis, apeinamas per 10-20 minučių, tačiau sostinėje nuolat vyksta statybos, plečiamasi į kalnus, nes nebėra žemumos. Šalia senamiesčio didžiulis prekybinis tinklas, tad miesto centras atrodo kaip vienas didelis nesibaigiantis „Akropolis“, vien parduotuvėlės, kurios algoritmiškai kartojasi kas 100 ar 200 metrų. Tai išties vienas didelis prekybos centras kaip miestas, be stogo. Nieko nuostabaus, nes Andoroje viskas labai pigu, čionai atvažiuoja apsipirkti tiek prancūzai, tiek ispanai ir viskas čia perpus pigiau, o kai kas išvis kainuoja labai mažai. Sostinę taip pat pavadinčiau kvepalų rojumi. Pavyzdžiui, originalius kvepalus lietuviai ir kiti normaliomis sąlygomis pakloja 100 eurų ir daugiau, o Andoroje tą patį gali įsigyti už 50 eurų, tad kvepalų parduotuvės yra ant kiekvieno kampo ir įspūdis toks, kad visa Europa kvėpinasi Andoroje pirktais kvepalais. Tiesa, labai mažai kokių nors unikalių andorietiškų užeigų su nacionaliniais patiekalais, miestas tiesiog tviska komercinėmis linijomis, nes iš to Andora iš esmės ir gyvena. Kviečiu pasižvalgyti po mano mini foto reportažą. 

Šalia Andorai de Velja itin reikšmingo istorinio pastato (apie ją prie kitos fotografijos) vaizduojama skulptūra jaunuolių, kurie šoka tautinį andoriečių šokį, primenantis katalonietišką sardaną.

Šiame reljefe, senamiesčio centre, vaizduojamos sutartys, kurias andoriečiai sudarė dėl autonomijos su ispanais ir prancūzais.

Tai naujasis Andoros parlamentarų pastatas, pastatytas visai šalia senojo. Ant sienos jau matome reklamą, kuri skelbia 30 metų Andoros konstitucijai.

Barri Antic (Hotel Barri Antic), Carrer de la Vall, 20, AD500 Andorra la Vella, Andora

Sostinės senamiesčio užeigėlės. Kava ir alus. Užkandžiai.

Šiaip Andoros gyventojai pristatomi kaip itin vertinantys meną, tad ir pačių įvairiausių statulėlių, skulptūrėlių bei instaliacijų sostinėje tikrai netrūksta.

Andoros senamiesčio gražus skersgatvis.

Iš Šv. Armengolio bažnyčios, kuri datuojama XI–XII a. papėdės. Beje, tai tikriausiai vienintelė tokia bažnyčia sostinėje, kitos, jeigu ir yra, primena tiesiog gyvenamuosius namus.

Čia ta pati Šv. Armengolio bažnyčia iš kito kampo, nuo upės tilto. Kaip matote, už jos stūkso statūs kalnai. Jie juosia visą sostinę.

Ką primena šis paminklas? Taip, įspėjote. Ogi Salvadoro Dali siurrealistinius paveikslus. Pats Salvadoras Dali yra šio darbo autorius, tai jo dovana Andorai. Kalbama, kad sveria kiek daugiau nei keturias tonas.

Per sostinę teka neįtikėtinai srauni Valiros upė.

Didžiulis prekybinis centras turistam su spalvinga instaliacija. Papūtus vėjeliui, atrodo, jog esi po jūra.

Andorra (rašoma su dviem r pagal katalonų rašybą).

Andoros vėliava – tai Prancūzijos ir Ispanijos vėliavų hibridas.

Tai istoriniai andoriečių parlamento rūmai, kurie vadinami Casa de la Vall „Slėnių rūmai“, jie datuojami XVI amžiuje ir yra puikiai išsilaikę. Dabar ten istorinis muziejus, o šalia pastatyti naujas parlamentas.

Vaizdelis į Andorą.

Aktorė Charlize Theron reklamuoja Dior Andoroje tarp kalnų. Kažin, ar ji žino, kad tokioje puikioje ir gražioje vietoje yra jos atvaizdas per visą pastatą?

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 7: Maištingos sielos atostogos! Nusipelnėme ilsėtis ir prisikrauti naujų potyrių

Sveiki,

 

Išjungiu dujas, užsuku karštą ir šaltą vandenį, atitraukiu gėles nuo palangių, palieku veikti tik šaldytuvą. Šiemet ir vėl atostogos. PAGALIAU! Visi nusipelnėme kelionių ir įspūdžių, laiko knygoms, kurias vis atidėdavom, naujoms šalims ir pažintims. Kurį laiką manęs nebus, bet liepos mėnesį tikrai driokstelėsiu kaip griaustinis. Laukite.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalą "Kinas" 2018/2 (342) bevartant

Sveiki,

Svetainėje, po žurnaliniu staleliu galima rasti leidinių, kurių tikriausiai niekas kitas namuose nevarto tik aš vienas. Atėjus atostogoms, galiu lengvai perversti literatūrinius ir meno leidinius, kurių taip negalėdavau atsiversti anksčiau.

Tais retais atvejais skaitau ir legendinį žurnalą „Kinas“, kurio kasmet pasirodo nedaug, tad ir neseku reguliariai, nors kažkada žurnalas buvo labai sudominęs. Ten rasdavau kaskart įdomių straipsnių apie tai, ką matau kine šiandien, tačiau paskutiniu metu taip atslūgo poreikis „susipažinti“ su kino užkulisiais, kad džiaugiuosi pamatęs filmą po sunkios darbo dienos.

Visgi šis numeris, ant kurio puikuojasi „Floridos projektas“ filmo fragmentas, leido vėl sustoti ir pagalvoti, ar ko nors neprarandu... Štai neseniai matyto filmo „Nematomas siūlas“ recenzija – yra ko pasimokyti iš pačių recenzentų, nes mano apžvalgos jau nusibodusios, standartinės, vos trijų pastraipų – esmė ir išvados, kartais norėtųsi ir plačiau kažką pakomentuoti apie filmą, galgi jį net paanalizuoti.

Įdomus kino maniakės Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie aktorių Joaquin Phoenix, o kur dar laukiantis Živilės Pipinytės straipsnis apie kvapus kine – tausoju jį, nes rodosi, kad jis šio numerio vinis. Perskaičiau ir interviu su „Floridos projekto“ režisieriumi, kuris, pasirodo, mano aktyvioji informacijos akis neužfiksavo, kad svečiavosi Lietuvoje.

Kadangi esu smarkiai nusivylęs lietuvišku kinu, net nežinau ko ir tikėtis iš „Kvėpavimas į marmurą“, bet štai mums sekasi su gamtos vaizdiniais, tad visai neabejoju, kad norėčiau pamatyti „Sengirę“.

Ilsisi Maištinga Siela ir ilsisi žurnalas „Kinas“, laukiantis, kada bus perskaitytas.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Pasiduoti kelionių dievams

Sveiki, 

Šiemet niekam nebepavyko atkalbėti nuo kelionių. Tiek metų vis graužiu kumščius, matydamas, kaip draugai dalijasi fotografijomis iš viso pasaulio, visi džiaugiasi ir tauškia apie kelionės įspūdžius, o tu vis rūškaniau ir irzliau, netgi neperžiūrėjęs visų fotografijų, nes žinai, ką juose rasi, vis laikini, laikini, laikini guosdamasis, kad užtenka baseininių šliurių ir Baltijos jūros smėlio su dvokiančiais karkvabalių lavonėliais! Šiemet sakau – ne, kaip sako savimi pasitikinčios moterys savo liemenėlei NE, kaip sako paskutinis alkoholikas, pravėręs reabilitacijos klinikos duris NE, – aš šiemet keliauju! Išriedu į senučiukę Europą, kol joje dar nėra karų, kol dar nėra barikadų, kur nėra dar Europos Sąjunga užkirtusi Šengenų venas – ir tikiuosi, kad viso to niekada ir nenutiks.

Kartais protingiausia tiesiog pasiduoti nuožmiems kelionių dievams. 

Jūsų Maištinga Siela